|
Pirmasis lietuvių karių suvažiavimas
Antanas Navaitis,
Dimisijos pulkininkas leitenantas
Ėjo audringi 1917 metai. Vasario 26 dieną Petrapilyje prasidėjo revoliucija. Kovo pradžioje caras atsisakė sosto. Susikūrė Laikinoji vyriausybė, kuri Rusijos valdymą perėmė į savo rankas. Pradėjo veikti Darbininkų ir kareivių taryba. Kariuomenėje pairo drausmė. Įvairių tautybių kariai, tarnaujantys Rusijos armijoje, pradėjo kurti savo pulkus. Nuo jų neatsiliko ir lietuviai.
Lietuvių karių organizavimosi pradžia laikytina 1917 m. balandžio 8 d., kai Petrograde iš dviejų sudarytų komitetų buvo sukviestas bendras susirinkimas organizuoti Lietuvių karių sąjungą. Balandžio 16 d. įvykusiame susirinkime buvo nutarta sušaukti visos Rusijos lietuvių karių suvažiavimą, kuris išspręstų savos kariuomenės steigimo klausimą, rašo atsargos pulkininkas leitenantas dr. S.Knezys (Kardas, 2000, Nr. 2, p. 4)
Taigi šiais metais sukanka 90 metų, kai 1917 m. gegužės 25-29 dienomis Petrapilyje įvyko pirmasis lietuvių karių, tarnavusių Rusijos armijoje, suvažiavimas, kuriame dalyvavo 88 delegatai, atstovaujantys 16 tūkst. lietuvių karių. Suvažiavimą organizavo Petrapilio lietuvių karių komitetas. Jį pradėjo Petrapilio lietuvių karių komiteto pirmininkas, vėliau tapęs Lietuvos kariuomenės savanoriu, keliuose Lietuvos ministrų kabinetuose buvęs teisingumo ministras, karo valdininkas Aleksandras Žilinskas. Okupavus Lietuvą 1941 metais jis buvo suimtas, ištremtas į Archangelsko sritį ir ten 1942 metais mirė.
A.Žilinsko kalbą, pasakytą atidarant suvažiavimą, cituoju netaisytą:
Draugai karininkai! Petrapilio karininkų sąjungos Pildomojo komiteto vardu nuoširdžiai sveikinu Jumis, iš tolimų apkasų ir įvairių Rusijos vietų atvykusius, ir tvirtai tikiu, kad Jus čionai atvedė vienas bendras visiems mums noras Lietuvos ir josios darbo žmonių labui darbuotis.
Mes, petrapiliečiai, kviesdami šį suvažiavimą manėme, jog dabartinis momentas yra taip svarbus, kad jokiu būdu mes negalime jojo tylomis praleisti neištarę savo kolektyvio žodžio ir nepaskelbę mūsų kolektyvės valios vienokiam ar kitokiam būsimojo Lietuvos likimo nustatymui.
Tikėdamas, kad šitas mūsų suvažiavimas atneš daug naudos mūsų Tėvynei Lietuvai, aš negaliu užmiršti, jog mes čionai susirinkti galėjome tik ačiū tiems, liuosybės kovotojams, kurie savo galvas padėjo, kad despotiškąją caro valdžią nuvertus. Todėl, draugai, atsistojimu pagerbkime anų kovotojų atmintį.
Negaliu taipogi užmiršti ir tų lietuvių karininkų, kurie svetimųjų priversti buvo savo gyvybę už svetimus jiems reikalus padėti ir šitan suvažiaviman per tai neatvyko, dėl to jų atmintį pagerbsime atsistojimu.
Kadangi šio suvažiavimo nutarimai turės begalinę svarbą, aš kviečiu visus, draugai, labai atsargiai ir objektyviai kiekvieną čia kilstantį klausimą svarstyti ir rišti, linkiu suvažiavimui kuo geriausios kloties ir apskelbiu jį atidengtu... (Pirmojo organizuoto Rusų armijos lietuvių Karininkų suvažiavimo posėdžių nutarimai ir medžiaga. Petrapilis. 1917, p. 2) P.S. Žodis karininkai tuo metu reiškė kariai. Suvažiavimo priimtuose Rusų armijos lietuvių karininkų sąjungos įstatuose sakoma, kad Karininkų sąjungos nariais gali būti karininkai, oficieriai, gydytojai, valdininkai, seserys ir t.t.
Suvažiavimo dalyviai pareikalavo, kad Rusijos laikinoji vyriausybė atšauktų savo nutarimą, kuris Suvalkų guberniją paskyrė Lenkijai, ir atskiru aktu patvirtintų, jog Lietuvą sudaro Vilniaus gubernija be Dysnos ir Vileikos apskričių bei Suvalkų ir Kauno gubernijos (ten pat, p. 5).
Svarstydamas Lietuvos politinę ateitį suvažiavimas nutarė, kad:
1. Lietuva turi būti laisva.
2. Lietuvoje turi būti demokratinė tvarka.
3. Lietuvos valdymo formą ir jos santykius su kaimyninėmis valstybėmis spręs Lietuvos steigiamasis seimas.
4. Lietuvos ateities negali spręsti jokia kita valstybė.
5. Lietuvos klausimas yra tarptautinis, ir jos ateitis turi būti sprendžiama Tautų taikos kongrese.
6. Lietuvių tautos atstovai į Tautų taikos kongresą turi būti kviečiami lygiomis teisėmis su kitų tautų atstovais.
Suvažiavimas, įsteigęs Lietuvių karių sąjungą, patvirtinęs jos įstatus ir išrinkęs Centro komitetą, 1917 m. gegužės 29 d. savo darbą baigė.
Į Centro komitetą išrinkti: J.Byla, A.Žilinskas, J.Laurinaitis, S.Miliauskas, V.Natkevičius, Z.Jonynas, B.Rasikas, M.Sarpalius, J.Elisonas, Giedgaudas, Pupkis. Komiteto pirmininku tapo Jonas Martynas Laurinaitis, Lietuvos kariuomenėje tapęs pulkininku leitenantu ir vadovavęs Kariuomenės štabo Spaudos ir švietimo skyriaus spaudos daliai.
Nors pirmasis lietuvių karių suvažiavimas Lietuvos kariuomenės kūrimo neišsprendė, jis, bolševikuojančių atstovų iniciatyva, buvo paliktas spręsti karių referendumu, tačiau jo paskleista idėja steigti lietuvių karių dalinius padarė didelę įtaką lietuvių kariams, tarnaujantiems Rusijos armijoje.
1917-1918 metais Rusijos kariuomenėje buvo suorganizuoti šie lietuviški daliniai: atskiras Vitebsko batalionas (apie 1500 karių); Smolensko lietuvių atsargos batalionas (apie 600 karių); Rovno lietuvių batalionas (apie 800 karių); Vytauto Didžiojo lietuvių batalionas Sibire (460 karių); Lietuvių dragūnų divizionas Valke (apie 150 karių).
Po 1917 m. lapkričio 7 d. įvykusio bolševikinio perversmo lietuvių daliniams nesutikus įsilieti į Raudonąją armiją, jie buvo demobilizuoti.
1918 m. kovo 3 d. Lietuvos Brastoje pasirašius Vokietijos ir Rusijos taikos sutartį, Lietuvių dragūnų divizionas liko vokiečių pusėje. Vokiečiai divizioną nuginklavo ir pažadėjo nugabenti į Lietuvą. Tačiau prie Rygos vokiečiai diviziono karius apsupo ir nugabeno į belaisvių stovyklą.
Vytauto Didžiojo batalionas čekų pirmosios divizijos sudėtyje, traukdamasis į Vladivostoką, atvyko į Čerepanovo stotį (apie 180 varstų į pietus nuo Novo-Nikolajevsko). 1918 m. lapkričio 25 d., kada po užsiėmimų bataliono kareiviai ir karininkai ilsėjosi, saujelė bolševikuojančių kareivių įsiveržė į karininkų vagoną ir karininkus areštavo. Iš į Čerepanovo turgų atvažiavusių ūkininkų atėmę roges, sukrovė bataliono turtą ir išskubėjo susitikti su raudonaisiais partizanais. Po ilgo klaidžiojimo batalionas raudonuosius partizanus sutiko Čeremuškino kaime, kur 1918 m. gruodžio 9 d. tarpininkaujant lietuviams bolševikams raudonieji partizanai atliko savo kruviną darbą. Apie tą siaubo dieną buvęs bataliono vadas Petras Linkevičius knygoje Sibiro batalionas (p. 176-178) rašo:
Gruodžio mėn. 9 dieną visi anksti sukyla. Paplinta gandas, kad naktį buvęs lietuvių ir rusų komunistų vadų pasitarimas, kuriame nutarta kai kuriuos nužudyti...
Tiršta palša ūkana laiko apgaubusi Čeremuškiną ir baisių žudynių vietą; trisdešimt laipsnių šaltis sukaustęs viską...
Matosi, kaip suvestiesiems į kapines liepia nusirengti, net ir baltinius nusivilkti. Matosi, švytruoja kardai... Karininkas Malioris bando bėgti, bet pasivijęs raitelis kerta jam į galvą, jis susmunka. Visus nelaiminguosius sukapoja... Ant sniego palieka gulėti kraujuoti lavonai, o budeliai apspinta roges, kuriose guli atvežtas žudyti sunkiai sirgęs rusų karininkas...
Žmogžudžiai puola prie sukapotų belaisvių rūbų ir ima juos dalintis, vienas kitam plėšdami iš rankų.
Ant tų kapinių rado sau amžiną atilsio vietą buv. bataliono karininkai: Alfonsas Navikas iš Panevėžio apskrities, Vytautas Kasakaitis iš Kauno, Steponas Malioris iš Rygos, Bronius Šukevičius iš Šiaulių, Jonas Eidukas (kilimo vieta nežinoma) ir kareiviai Kazys Norvilas (iš Suvalkijos), Turskis (iš Kauno apskrities) ir Jonas Silevičius, kurio kilimo vietos taip pat nežinau.
Vytauto Didžiojo lietuvių bataliono žudynes komunistai užbaigė okupavus Lietuvą. Buvęs poručikas, bataliono kulkosvaidžių kuopos vadas mjr. Juozas Tomkus suimtas 1940 m. liepos 11 d. ir tardant nukankintas liepos 13-ąją. Buvęs bataliono adjutantas, karužas, Lietuvos kariuomenės plk. ltn. Ignas Pašilys (Padgaiskas) sušaudytas 1941 m. birželio 25 d., o jo lavonas sudegintas.
© 2007 XXI amžius
|