Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Maskvos patriarchato kanoninė bendrystė su emigrantais

Mindaugas BUIKA

Maskvos patriarchato ir Užsienio Bažnyčios suvienijimo iškilmės pagrindiniai dalyviai

Katalikai sveikina susivienijimą

Kaip jau buvo pranešta, Rusijos Katalikų Bažnyčios svarbiausias hierarchas Maskvos arkivyskupas Tadeušas Kondrusievičius teigiamai įvertino Rusijos Užsienio Stačiatikių Bažnyčios susivienijimą su Maskvos patriarchatu po 80 metų trukusios schizmos. Laiške, pasiųstame Rusijos Stačiatikių Bažnyčios dvasiniam vadovui Maskvos patriarchui Aleksijui II, arkivyskupas T.Kondrusievičius pažymėjo, kad užglaistymas pasidalijimų tarp krikščionių „visada reiškia meilės triumfą, kuri viską nugali“. Tai taip pat yra tiesioginis liudijimas paklūstant Kristaus įsakymui, „kad visi būtų viena“, kuris yra geras pavyzdys ne tik krikščionims ir ne tik tikintiesiems“.

Arkivyskupas reiškė viltį, kad rusų stačiatikių eucharistinė vienybė darys „gilų sutaikinamą poveikį visai Rusijos visuomenei, širdims ir protams mūsų tėvynainių, gyvenančių tiek Rusijoje, tiek ir už jos ribų. Jis pabrėžė du aspektus, kurių atžvilgiu suvienytos Rusijos Stačiatikių Bažnyčios veikla turėtų duoti geresnių rezultatų. Pirma tai, kad dėl išaugusios migracijos vis daugiau rusų stačiatikių gyvena Vakarų šalyse ir jiems reikalinga sielovadinė globa. Kadangi kai kuriose vietose iki šiol Maskvos patriarchatas ir Užsienio Bažnyčia turėjo paralelines struktūras, tai po suvienijimo ši bendroji Bažnyčios misija turėtų būti vykdoma sklandžiau.

Antra, Rusijos Stačiatikių Bažnyčia pastaruoju metu vis aktyviau reiškiasi tarptautinėje, ypač Europos, plotmėje, gindama civilizacijos krikščioniškąsias šaknis sekuliarizuotoje visuomenėje. Tuo atžvilgiu ji tampa viena pagrindinių Vatikano ir visos Katalikų Bažnyčios sąjungininkių, nes suliberalėjusių protestantiškųjų bendruomenių sluoksnių tokios paramos susilaukti dabar yra nelengva. Suvienytos Rusijos Stačiatikių Bažnyčios balsas tokiu būdu turėtų tapti dar labiau stipresnis, sakė Vatikano radijui duotame interviu arkivyskupas T.Kondrusievičius. Džiaugdamasis minėtu rusų stačiatikybės laimėjimu, Maskvos katalikų ganytojas linkėjo jai tvirtybės ir drąsos skelbiant Kristų ir ginant krikščioniškąsias vertybes.

Užsienio Bažnyčios konservatyvumas

Arkivyskupas T.Kondrusievičius laiške patriarchui taip pat reiškė viltį, kad po Rusijos Stačiatikių Bažnyčios suvienijimo toliau bus vystomas dialogas tarp katalikų ir stačiatikių. Tačiau šiuo atžvilgiu gali iškilti ir naujų sunkumų – jų niekad netrūko santykiuose su Maskvos patriarchatu – nes Užsienio Bažnyčia rodo neslepiamą pesimizmą dėl pačio ekumeninio sąjūdžio ir dėl Rusijos Stačiatikių Bažnyčios dalyvavimo jame. Pirmajame atsiliepime į patriarcho Aleksijaus II kvietimą įveikti pasidalijimą Užsienio Bažnyčios sinodas, tarp kitų sąlygų, nurodė ir Maskvos patriarchato ekumeninės politikos peržiūrą.

„Rusijos Bažnyčios nelaisvė lėmė jos įstojimą į Pasaulio Bažnyčių tarybą ir aktyvų dalyvavimą ekumenizme, – teigiama 2001 metų Užsienio Bažnyčios sinodo pareiškime. – Gyvenimas patvirtina, kad Rusijos bažnytinės liaudies dauguma nepriima ekumenizmo“. Tais pačiais metais duotame interviu Maskvos dienraščiui „Niezavisimaja gazeta“ Užsienio Bažnyčios vadovas Rytų Amerikos ir Niujorko rusų stačiatikių metropolitas Lauras, kuris praėjusią gegužės 17-ąją kaip tik ir pasirašė su patriarchu Aleksijumi II „Kanoninės bendrystės aktą“, teigė, kad Maskvos patriarchatas turi „įveikti ekumenizmo ereziją“ ir kad Užsienio Bažnyčia yra pasirengusi „visapusiškai padėti“ šiame kelyje.

Metropolito Lauro įsitikinimu, „vadinamasis ekumenizmas – tai klaidingai suprastas visuotinės vienybės siekimas tarp konfesijų krikščionių ir netgi tarp visų pasaulio religijų atstovų“. Pasidalijimą tarp krikščionių Dievas leido už žmonių nuodėmes, „tačiau kaip istorijoje vykusiuose kituose pasidalijimuose, mes matome vienus teisiuosius, o kitus neteisius“, tuo labiau kad pats Kristus nepasidalijo ir Jo šventoji Bažnyčia liko nepasidalijusi.

Tokiu būdu Kristaus Bažnyčios slėpinio esmėje yra tai, kad „praėjusi visus pasidalijimus, tiksliau pasakius, per atskalūnų ir eretikų atkritimą, Bažnyčia liko tokia pat, kokia ji buvo prie apaštalų“. Ir tai, anot metropolito Lauro, yra tik Vieninga, Šventoji, Sinodinė ir Apaštalinė Stačiatikių Bažnyčia. Jis pabrėžė, kad buitiniais ir kitais kasdieniais reikalais stačiatikiai bendrauja su kitatikiais ar sekuliaraus pasaulio atstovais, tačiau „dėl pataikavimo žmonėms mes nežeminame savo tikėjimo ir neinama į kompromisus“, bet pasirengę ginti Kristaus tiesą, kuri „šventai saugoma stačiatikybėje“.

Dėl „atsiskyrimo nuodėmės“ kaltinimų

Iš dalies galima sutikti su tvirtinimu, kad Maskvos patriarchato įstojimas į Pasaulio Bažnyčių tarybą praėjusio XX a. antrojoje pusėje buvo „Rusijos Bažnyčios nelaisvės“ išraiška. Iš tikrųjų tuomet su KGB aktyviai bendradarbiavusių patriarchato vadovų dalyvavimą inspiravo pats Kremlius, norėdamas per tokį „savųjų“ infiltravimą sulaikyti didžiausios ekumeninės organizacijos kritiką dėl krikščionių persekiojimų ateistinio režimo valdomoje Sovietų Sąjungoje. Tačiau apskritai Rusijos Užsienio Stačiatikių Bažnyčioje vyraujantis ekumeninio sąjūdžio supratimas, ypač skirstymas į „teisiuosius ir neteisiuosius“ dėl krikščionybės pasidalijimų yra pernelyg supaprastintas ir neatitinka dabarties reikalavimų.

Kaip teigiama II Vatikano Susirinkimo dekrete apie ekumenizmą „Unifatis Redintegratia“, dabar jokiu būdu „negalima kaltinti atsiskyrimo nuodėme“ kitų konfesijų krikščionių, nes tas procesas turėjo įvairių priežasčių ir kartais neišvengta „abipusės kaltės“. Dėl to „Katalikų Bažnyčia visus juos priima su broliška pagarba ir meile“, nes visi tikintieji į Kristų ir krikštu nuteisintieji yra tam tikroje, nors ir netobuloje, bendrystėje. Žinoma pilnutinei bažnytinei vienybei dar yra daugybė mokymo, disciplinarinių bei struktūrinių kliūčių, ir kaip tik „ekumeninio sąjūdžio tikslas yra įveikti tas kliūtis“. Dėl to II Vatikano Susirinkimas, kurio mokymu dabar vadovaujasi Katalikų Bažnyčia, „ragina visus tikinčiuosius katalikus laiko ženklų akivaizdoje stropiai dalyvauti ekumeniniame darbe“ taip puoselėjant krikščionių vienybės siekius.

Vykstant dialogui tarp Maskvos patriarchato ir Užsienio Bažnyčios suvienijimo sąlygų, abi Bažnyčios 2005 metų liepą paskelbė bendrą deklaraciją, kurioje numatoma peržiūrėti ryšius su „įvairiomis konfesijomis bei tarpkonfesinėmis organizacijomis“. Jos taip pat pareiškė, kad jaučia pareigą pasitraukti iš tų ekumeninių grupių, kuriose tęsiasi dabartinės „neigiamos tendencijos“. Prie pastarųjų tendencijų pirmiausia yra priskiriama protestantų liberalus teologinis nusistatymas homoseksualizmo atžvilgiu. Pavyzdžiui, Maskvos patriarchatas nutraukė santykius su Švedijos Liuteronų Bažnyčia, laiminančia homoseksualų „santuokas“. Dar anksčiau, 1998 metais, dėl panašių priežasčių Rusijos Stačiatikių Bažnyčia apribojo dalyvavimą Pasaulio Bažnyčių tarybos veikloje (Gruzijos ir Bulgarijos Stačiatikių Bažnyčios iš tos ekumeninės organizacijos visiškai pasitraukė).

Ekumeninės pozicijos aiškinimasis

Tačiau Maskvos patriarchate atsirado įtakingų hierarchų, kurie pasisakė prieš išstojimą iš Pasaulio Bažnyčių tarybos, kaip sąlygą susivienijimui su Rusijos Užsienio Stačiatikių Bažnyčia. Tarp pastarųjų buvo ir savo ekumeninėmis nuostatomis žinomas Vienos (Austrija) rusų stačiatikių vyskupas Hilarionas, kuris taip pat yra Maskvos patriarchato atstovas europinėse institucijose Briuselyje. „Problema, ar mums pasilikti Pasaulio Bažnyčių tarybos narystėje, ar išstoti iš jos, turi būti išspręsta diskusijos eigoje, – pabrėžė jis 2006 metų gegužę paskelbtame pareiškime. – Tačiau aš manau, kad ji taip pat turi būti sprendžiama ir bendrosios tarpkrikščioniško bendradarbiavimo strategijos kontekste“.

Vyskupas Hilarionas pritarė nuomonei, kad Rusijos Stačiatikių Bažnyčiai pirmiausia reikia stiprinti bendravimą su Bažnyčiomis, kurios gina tradicines dvasines ir moralines vertybes, o ne su liberaliaisiais protestantais. „Galbūt taryba, sudaryta iš Katalikų, Stačiatikių ir Rytų Bažnyčių, būtų labiau efektyvi nei dabartinė Pasaulio Bažnyčių taryba, – teigė vyskupas Hilarionas. – Tačiau aš abejoju, ar pasitraukimas iš PBT būtų naudingas Rusijos Bažnyčiai. Apskritai manau, kad pasitraukimas jokiu būdu nepaveiktų Rusijos Stačiatikių Bažnyčios vidinio gyvenimo“.

Iš to fakto, kad Rusijos Stačiatikių Bažnyčia iki gegužės 17 dienos taip ir neapleido Pasaulio Bažnyčių tarybos, taip pat iš žiniasklaidoje cituojamų bendrų dokumentų galima daryti išvadą, jog Maskvos patriarchatui pavyko įtikinti Užsienio Bažnyčią savąja ekumenine pozicija. Štai 2006 metų dokumente „Apie Maskvos patriarchato ir Rusijos Užsienio Stačiatikių Bažnyčios bendros komisijos darbo išvadas“ teigiama, jog Maskvos patriarchatas į ekumenines organizacijas žiūri kaip į „forumus, kuriuose galima liudyti stačiatikybę“, o ne kaip į terpę, kurioje būtų vienijamasi su katalikais ar protestantais. (Katalikų Bažnyčia tiesiogiai Pasaulio Bažnyčių tarybai nepriklauso, bet su ja bendradarbiauja kai kuriais klausimais.) Minėtame dokumente taip pat pabrėžiama, kad „Stačiatikių Bažnyčia atmeta bet kokią galimybę liturginės bendrystės su nestačiatikiais“, kas patvirtina jos dalyvavimo ekumeniniame sąjūdyje problematiškumą.

Sovietizacijos moralinė katastrofa

Kita svarbi Maskvos patriarchato ir Rusijos Užsienio Stačiatikių Bažnyčios susivienijimo sąlyga buvo skaudžios praėjusio XX amžiaus istorinės praeities, pradedant 1917 metų bolševikų perversmu, teisingas įvertinimas. „Mūsų su jumis pasidalijimą daugelis paviršutiniškai vadina „politiniu“. Tačiau to meto revoliuciniuose įvykiuose Rusijoje, atsakinguose už mūsų pasidalijimo pradžią, mes nematome nieko politinio tikruoju tos sąvokos supratimu. Veikiančiomis tų smurtingų įvykių jėgomis (kurioms atstovavo bolševikai ir vėlesnis komunistų režimas su KGB ir kitomis prievartos struktūromis – M.B.) buvo melas, apgaulė, klasta, Dievo papiktinimas“, – teigiama minėtame 2001 metų Užsienio Bažnyčios sinodo atsakyme Maskvos patriarchui.

Užsienio rusų stačiatikių hierarchai pabrėžė, jog Rusijos „sovietizaciją“ jie įvardija ir kaip „moralinę, ir giliai religinę katastrofą“, kurią tuometinio Rusijos Stačiatikių Bažnyčios vadovo metropolito Sergijaus 1927 metų pareiškimas, deklaravęs klusnumą komunistų valdžiai, perkėlė į vidinį Stačiatikių Bažnyčios gyvenimą. Kaip tik po minėtos metropolito Sergijaus „išdavystės“ į užsienį pasitraukę rusų stačiatikių hierarchai oficialiai paskelbė apie atsiskyrimą nuo kolaboravimo kelią pasirinkusio Maskvos patriarchato, „iki kol Rusijoje nebus panaikinta bedieviška valdžia“, kaip teigiama Užsienio Bažnyčios statute.

Vėlesnis Maskvos patriarchato veikimas iki pat komunizmo žlugimo buvusioje Sovietų Sąjungoje įvardijamas kaip „sergijanstvos“ procesas, kurio ryškiausias bruožas buvo Bažnyčios hierarchų aktyvus bendradarbiavimas su KGB. „Laikydamiesi principo smerkti nuodėmę, o ne nusidėjėlį, mes suprantame, jog neturime teisės peikti tų hierarchų, tuo labiau kad mums neteko gyventi pančiuose to baisaus totalitarinio režimo, kuriuose gyveno jie. Mes tik meldžiame Dievą suteikti tiems hierarchams vyriškos drąsos pripažinti ir pasmerkti tokio kolaboravimo nuodėmę, kitaip labai sunku kalbėti apie mūsų tarpusavio supratimą“, – rašoma 2001 metų pareiškime. Užsienio Bažnyčios vadovas Niujorko rusų stačiatikių metropolitas Lauras minėtame 2001-ųjų interviu Rusijos spaudai sakė, kad „sergijanstvos“ viešas apgailėjimas būtų dalis Maskvos patriarchato apsivalymo nuo sovietinio laikotarpio paveldo. „Tai reikia padaryti dėl būsimų rusų stačiatikių kartų, kad jos tvirtai žinotų, jog panašiose situacijose reikia elgtis taip, kaip elgėsi (komunistų brutaliai sunaikinti) naujieji kankiniai ir išpažinėjai, o ne kaip kolaborantas metropolitas Sergijus“, – sakė Užsienio Bažnyčios galva.

Nelengvo dialogo rezultatai

Kalbėdamas apie naujas Rusijos Stačiatikių Bažnyčios gyvenimo sąlygas, kurios padėjo pagrindus Maskvos patriarchato ir Užsienio Bažnyčios susivienijimui, patriarchato hierarchas „Nr. 2“ – Užsienio bažnytinių santykių departamento vadovas, Smolensko ir Kaliningrado metropolitas Kirilas – Jungtinių Valstijų dienraščiui „Washington Post“ balandžio pabaigoje duotame interviu aiškino: „Karingosios bedievybės viešpatavimas žlugo ir Bažnyčia Rusijoje pagaliau atgavo laisvę. Persekiojimų epochos kankiniai (įskaitant bolševikų nužudytų paskutiniojo Rusijos caro Nikolajaus II šeimą) buvo išaukštinti kaip šventieji. Per kelis metus atnaujinta ar iš naujo pastatyta tūkstančiai cerkvių, šimtai vienuolynų, dešimtys teologijos mokslo įstaigų. Bažnyčiai tapo atvira žiniasklaidos erdvė, ir ji po daugelio tylėjimo dešimtmečių galėjo be kliūčių kalbėti savo tautai. Ji gavo galimybę duoti teisingą vertinimą to patyrimo, kurį išgyveno XX amžiaus eigoje. Ji užmezgė visiškai naujus santykius su valstybe – laisvos partnerystės ir tarpusavio sąveikos santykius, kuriuos abi pusės laiko naudingais dėl šalies, kartu su abipusiu atsisakymu kištis į viena kitos vidaus reikalus“.

Visa tai, anot metropolito Kirilo, leido pradėti dialogą tarp Maskvos patriarchato ir Užsienio Bažnyčios – „kuris buvo nelengvas, bet garbingas“ – dėl pasiekimo vienybės požiūriuose į Bažnyčios gyvenimą dabartinėmis sąlygomis.

Jis pripažino, kad esminį vaidmenį čia suvaidino 2003 metų rudenį įvykęs Rusijos prezidento Vladimiro Putino apsilankymas Rusijos Užsienio Stačiatikių Bažnyčios būstinėje Niujorke. Buvęs KGB karininkas V.Putinas pats papasakojo diasporos hierarchams apie naują padėtį Rusijos Bažnyčioje ir valstybėje, kartu pakviesdamas Niujorko metropolitą Laurą apsilankyti Maskvoje.

Šis istorinis vizitas įvyko 2004 metų gegužę ir jo ypač jaudinančiu renginiu tapo patriarcho Aleksijaus II ir metropolito Lauro kartu celebruotos liturginės apeigos Butovo vietovėje prie Maskvos, kur, Stalino nurodymu, buvo sušaudyta tūkstančiai nekaltų stačiatikių dvasininkų ir pasauliečių, daugelis kurių dabar paskelbtų šventaisiais. Abiejų Bažnyčių hierarchai, pirmą kartą kartu pasimeldę prie kankinių palaikų – nuo to laiko šios iškilmingos apeigos Butove vyksta kasmet – tuo pačiu pašventino ten statomos naujųjų kankinių katedros kertinį akmenį.

Istorinės tiesos nutylėjimas

Tų pačių, 2004, metų gegužę darbą pradėjo dvi mišrios Maskvos patriarchato ir Užsienio Bažnyčios komisijos, kurios per eilę susitikimų nustatė „pilno susivienijimo kanoninę formą, kartu išlaikant vidinę savivaldą“. Užsienio Bažnyčiai išlaikius administravimo teises, ji pati skiria sau parapijų kunigus ir jos sinodas renka hierarchus, kurie turi gauti Maskvos patriarcho patvirtinimą. „Mes manome, kad reikia gerbti istoriškai susiklosčiusią realybę, kad Užsienio Bažnyčia neturėtų „laužyti“ dešimtmečiais nusistovėjusią administracinę sistemą“, – sakė metropolitas Kirilas.

Baigiant apžvalgą tenka pripažinti, jog Rusijos Stačiatikių Bažnyčią, kaip ir visą šalį prieš 90 metų ištikusios tragedijos, kaip ir vėlesnės „sergijanstvos“ kaltininkų ir veikėjų tiesioginio įvardijimo iki šiol taip ir nesulaukta. „Kanoninės bendrystės akto“ pasirašymo iškilmėje kalbėjęs prezidentas V.Putinas apibendrintai sakė, jog „bažnytinis pasidalijimas atsirado dėl pačios Rusijos visuomenės giliausio politinio skilimo“. Patriarchas Aleksijus II atkartodamas teigė, kad už gausybę aukų, milijonų žmonių kentėjimus tremtyje yra atsakinga „prieš 90 metų prasidėjusi sumaištis (rus. smuta), atvedusi į ilgalaikį tarpusavio susipriešinimą“. Štai ir viskas. Ir dėl tokio nutylėjimo nėra ko stebėtis, nes Rusiją tebevaldo buvusių nusikalstamų struktūrų nomenklatūriniai valdininkai ir karininkai, o Maskvos patriarchatą – tie patys „sergijanstvos“ veikėjai.

© 2007 „XXI amžius“