|
Pasistumdymai
Petras KATINAS
Visas būrys ambicijomis pertekusių moteriškių susipešė, kuriai gi reikia vadovauti viešajai įstaigai Vilnius Europos kultūros sostinė 2009. Lietuvos sostinei Europos kultūros sostinės statusas buvo suteiktas prieš porą metų. Šiuo statusu Vilnius 2009-aisiais dalysis kartu su Austrijos miestu Lincu. Šio projekto direktorė G.Kabašinskienė susilaukė labai griežtos kritikos iš savo pavaldinės projekto vykdomosios direktorės R.Vanagaitės. Matyt, dėl užsienietiško skambesio ir solidumo. Ši dama jau seniai mano, kad ji kone vienintelė Lietuvoje išmano visus panašius prožektus. Tačiau reikia pripažinti, kad šis šurmulys kilo dėl nemažų pinigų, skiriamų šiam projektui. Panašiai, atrodo, atsitiko ir su Dainų šventės rengiama programa: iš šventės darbinės grupės pasitraukė dailininkė Regina Petrulienė ir programos režisierius Vytenis Pauliukaitis. Pastarojo sprendimą galbūt sukėlė įtemptas darbas televizijos šou Lietuvos dainų dešimtukas, kuriame jis nuolat vedė žodžių karą su Jurijumi Smoriginu ir kasdien vis kaito. Bet greičiausiai ir Dainų šventės rengėjams daug ką lėmė pinigų klausimas: jų visada trūksta. Žinoma, tai nieko nuostabaus. Ten, kur pakvimpa dideliais pinigais, ypač byrančiais iš valstybės biudžeto, visada iškyla problemų. Štai Konstitucinis Teismas nusprendė, kad Alitos bendrovė buvo privatizuota, tiksliau, perduota, saviems žmonėms, dėl ko valstybė patyrė 35 milijonus litų nuostolių. Tik kas iš to. Galima net lažintis, kad kaltieji dėl šios aferos nebus įvardyti, nors jie pakankamai aiškūs. Ūkio ministras V.Navickas bando visuomenę patikinti, kad Generalinė prokuratūra tiria Alitos privatizavimo bylą ir gal nustatys kaltuosius. Nenustatys, galite būti ramūs. O jeigu ir nustatytų kokį valdininkėlį, tai, geriausiu atveju, tas būtų pažemintas tarnyboje vienu laipteliu žemiau. Pavyzdžiui, iš kokio pirmininko ar direktoriaus taptų pavaduotoju. Kitaip tariant, brangioji Vyriausybė atseit jau nubaudė, o faktiškai persodino iš vienos kėdės į kitą, ne mažiau minkštą. Nors ką čia ieškoti kaltų, kai jie ir taip visiškai aiškūs. Tai buvę Turto fondo šefas P.Milašauskas ir jo globėjas premjeras A.Brazauskas. Išmintingasis partijos ir vyriausybės vadovas A.Brazauskas net pats pasisiūlė į kalėjimą sėstis, jeigu reikės, bet kas iš to
Kas ryšis jį ten sodinti, jis juk ne buvęs politkalinys A.Petrusevičius, kuriam Felikso Edmundovičiaus įpėdiniai surengė skambią bylą, nuskambėjusią netgi pasaulyje. (Apie tai čekistas A.Pocius bevelija nutylėti.) Dabar socdemų partijos garbės pirmininkas pareiškė, kad, iškilus kokiems nors neaiškumams, jis per 15 minučių atvyks į partijos centrinę būstinę ir tėviškai vaikučiams paaiškins, kaip jie privalo elgtis. Ypač privatizavimo reikalais, nes toje srityje labai jau patyręs.
O principas ranka ranką plauna valdančiojoje partijoje tvirtai galioja dar nuo sovietinių laikų. Jeigu jau priklausai nomenklatūrai, dabar kažkodėl pavadintai elitu, o jeigu dar ir garsiajam medžiotojų būreliui Nr. 1, nė plaukas nuo galvos nenukris, kad ir ką darytum ar prichvatizuotum. Ir jokios prokuratūros, tuo labiau teismai, kaltų nenustatys. Tai jau tapo norma, prie kurios per daugelį metų priprato visi piliečiai. Tiksliau, buvo pripratinti. Seimas, ypač dabartinės sudėties, jau tapęs pajuokos objektu, vos ne konvejeriniu būdu štampuoja teisės aktus, kuriuose numatyta daugybė triukų, kad grupė draugų įgyvendintų savo planus. Na, kad ir tai, kaip gražiausiose Lietuvos vietose, didžiuosiuose miestuose, pajūryje, prie vaizdingiausių ežerų patogiai įsikurtų, tvoromis užtvertų savo valdas galingiausieji. To praėjusiais amžiais nedarė netgi bajorai dvarų savininkai. Bet juk tie bajorai, nors kai kurie jų vertinami kaip žiaurūs išnaudotojai, turėjo elementariausio padorumo, laikėsi moralės normų, ko nepasakysi apie naujuosius nuvorišus, kuriems tokie dalykai yra absoliučiai svetimi. Naujieji nuvorišai puikiai žino tik vieną dalyką kasdieninę demagogiją. Betgi seniai aišku, kad demagogija yra didžiausia politinė ir socialinė liga, kuri labiausiai demoralizuoja ne tik politines partijas, bet ir visą politinį bei socialinį gyvenimą. Ypač mėgsta demagogija pasinaudoti įvairaus plauko priešvalstybiniai gaivalai. Lietuvoje tai akivaizdžiai matome iš visokių darbiečių, valstiečių, o ypač paksininkų veiklos ir jų vadų šnekų. Štai lenkiškų mokyklų rūpintojėliai Vilniaus savivaldybėje kiekviena proga šneka apie patriotizmą, netgi tautines vertybes, nors jiems visiškai nusispjaut į tokius dalykus. Pakanka prisiminti, kas gi organizavo ir sumokėjo už to paties R.Pakso rinkimų kampaniją. Negi visokiems Maskvos almaksams ar paksininkų strategui, imperinio leidinio Pravda. ru redkologijos nariui A.Butkevičiui rūpi Lietuvos valstybės reikalai? Jie niekada ir nerūpėjo. Na, o R.Pakso ar jo ginklanešio V.Mazuronio patriotiniai postringavimai pirmiausia skirti bandant suvilioti dalį Tėvynės sąjungos elektorato, kuris nepatenkintas, kad TS vadovybė esą pataikauja ir bendradarbiauja su premjeru G.Kirkilu. Iš tiesų tokia pseudopatriotinė retorika kai kam daro įspūdį. Tuo labiau kad nieko panašaus neišgirsi nei iš darbiečių, nei iš valstiečių. O ką jau kalbėti apie į dabartinę vyriausybinę koaliciją priimtus liberalcentristus? Tokios sąvokos kaip patriotizmas, Tėvynės meilė, tautiškumas visiškai pradingo iš jų leksikos. Tad kodėl gi paksininkams tuo nepasinaudoti?
Pagaliau praėjusį ketvirtadienį Prezidentas, skirtingai nuo nusistovėjusios tradicijos pateikiant Seimui aukštų pareigūnų ir ministrų kandidatūras, asmeniškai pateikė naujo Valstybės saugumo departamento vadovo Povilo Malakausko kandidatūrą. Tai rodo, jog pagaliau ir Prezidentūrai jau pabodo tie katės ir pelės žaidimai, užsitęsę gerą pusmetį dėl VSD šefo KGB rezervininko A.Pociaus. Žaidimai, labai pakenkę ne tik mūsų valstybės įvaizdžiui, bet ir jos nacionaliniam saugumui. Kitas svarbus dalykas kaip ilgai užsitęs Seime naujo VSD generalinio direktoriaus patvirtinimo procedūra. Nesvarbu, kad naujas socdemų vadovas G.Kirkilas tarsi pritaria P.Malakausko kandidatūrai, Premjero partiečiai muistosi ir kažką šneka apie kandidato baisią nuodėmę jo ankstesnį priklausymą Tėvynės sąjungai. O tai jau, buvusių nomenklatūrininkų bei jų prielipų nuomone, blogiau ir būti negali. Mat ministrais, jų sekretoriais, departamentų vadovais gali būti tiktai kairysis. Kitaip tariant, žmogus iš grupės draugų. Ir tai daroma ne vien tik dėl senos partinės bičiulystės, turtinių-klaninių interesų. Šis dabar valdantysis klanas susiformavo brežneviniais stagnacijos laikais, kai padlaižiavimas, aklas paklusnumas, baikštumas buvo vertinami labiau už viską. Todėl įsileisti svetimą tokiems sukelia alergiją. Be to, tokių be galo mylinčių tik save, egoistų, bailių, tuščiagalvių karjeristų pastangomis didelė dalis visuomenės paversta apatiška, klusnia ir demoralizuota mase. Tą geriausiai įrodo, kokius gi atstovus ta masė išrenka į mūsų parlamentą.
Čia pravartu prisiminti literatūros klasiko Juozo Grušo vieną apsakymą apie kiaules, varomas į skerdyklą. Įsivaizduokite kelią ar taką abipus lentinių, aklinų sienų ir kiaules, varomas tiesiog po peiliu. Banda paklusniai eina savojo galo link. Tačiau dvi narsios kiaulytės nutaria protestuoti. Kaip? Ogi eiti prieš srovę. Ir kas tada atsitinka? Jos įnešamos pro tuos pačius skerdyklos vartus užpakaliu į priekį! Visa laimė, kad mūsų tautoje, ilgus dešimtmečius stovėjusioje ant pačio prarajos krašto, išliko nedidelis procentas žmonių, visur ir bet kokiomis sąlygomis išsilaikiusių. Tegul ir labai didele, labai brangia kaina.
Bene talentingiausias Lietuvos dramaturgas, nenulenkęs galvos sovietinės okupacijos metais, kaip daugelis jo kolegų LTSR rašytojų, Juozas Glinskis balandžio mėnesį kalbėjo: Tyčia ar netyčia iškreipę pirmines žodžių prasmes, klaidžiojame vaizduotės šešėlių karalijoje, šmėklas laikydami generaliniais stulpais. Sunerimę protai bando nuskaidrinti, išgryninti melu užterštas sąvokas, tačiau jų balsas tikrai tyruose. Tie, kurie juos girdi, tai ir patys galėtų pasakyti, o kas negirdi traukiasi burnodami šalin, kad neišgirstų. Ištisi srautai, drumzlini, ne išsyk permatomi, plūsta į skaidrumas, maišosi ir atrodo, kad šiandien nėra jėgos, kuri pajėgtų užtvenkti atviro melo, subtilios demagogijos ciniško pasityčiojimo srauto. Unisonu skamba žemiausi ir aukščiausi šio dumblynų choro balsai. Ar iš esmės skiriasi kontrabandinio šnapso gėrėjų mentalitetas nuo juos verbuojančių partijų pažadukų? Jie puikiai vieni kitus supranta ir puikiai sutaria. Ar skiriasi valdžios ponėkų moralė, leidžianti nevaržomai naudotis valstybės kišene, nuo eilinių kišenvagių moralės? Pagaliau ir rangų aureolėmis besipuikuojantys tautos vadai
Su kuo jie?.. Žinoma, dramaturgas puikiai žino su kuo. Su bet kuo, tiktai ne su Lietuva ir jos žmonėmis. O tuos žmones, dar galutinai nenužmogintus ir nepaverstus robotais, visomis išgalėmis stengiasi tokiais paversti ta skambiai ketvirtąja valdžia pavadinta žiniasklaida. Tiesą sakant, ketvirtosios valdžios faktiškai jau nebeliko. Ją paprasčiausiai nupirko, pasiglemžė tos trys pirmosios. O jeigu kas nors iš tos žiniasklaidos dar vegetuoja, tai tiktai iš paskutiniųjų besipriešinančių entuziastų, idealistų ir pasišventėlių dėka. Pagaliau apie tai prabilo net žurnalistų etikos inspektorius rašytojas R.Gudaitis. Tiktai tas susirūpinimas aiškiai pavėluotas ir greičiausiai skirtas savo paties sąžinei apraminti. Šaukštai jau seniai popiet. Tas didelės dalies laikraščių, komercinių televizijos stočių, netgi Nacionalinės televizijos vykdomas protų jaukimas pasiekė neregėtą mastą. Ypač tai pamatėme per užsitęsusį VSD ir jo šefo KGB rezervininko A.Pociaus skandalą.
© 2007 XXI amžius
|