| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Etnografiniai vaizdai, 3 Aleksandras ŠIDLAUSKAS
Atlaidai Kas vaikystėje pajautė svaiginančią atlaidų aurą, tas visą gyvenimą puikiai atmins šį vaizdinį kaip nepakartojamą švenčių ir apeigų būsmą, kaip sakralizuotos tikrovės atspindį. Atlaidų prasmė tai didingas šventadieninis paveikslas, nutapytas geromis rankomis, tyra širdimi ir atvira siela. Kuo labiau žvelgsime į praeitį, tuo didingiau atrodo atlaidų panorama, kasdienybės priešprieša. Vaikystėje labiau rūpi ne atlaiduose bažnyčios panaikinamos nuodėmės arba sumažinamos laikinos bausmės, rūpi ne Bažnyčios tarnų tarpininkavimas tarp žmogaus ir Dievo, bet toji gerumo aplinka, šventumo įprasmybė. Vaikas dar nepajėgus suvokti sakralumo bruožų ir raiškių sielos paslapčių, kurios atlaidų metu visuotinai atsiveria. Atlaidus atlieka kiekviena bažnytinė bendruomenė su savo parapijiečiais. Ta išankstinės ruošos ir nepaprasto susikaupimo diena, kai visiems norisi būti geriems, šventiškai pakylėtiems ir dieviškai kilniai nusiteikusiems. Išvakarėse, priešatlaidinėmis dienomis, prasideda didysis tvarkymasis valymasis, plovimasis, šluostymasis, šlavimasis. Mergaitės nori, kad jų rūtų darželis būtų kaime pats gražiausias, o gėlės žydėtų ryškiaspalviškiausiai. O vaikinai tvarkosi sodyboje taisinėja tvoras, padažo vartelius, peržiūri langines, jas patvirtina, nes kai kurios jau perdžiūvo, apeina visus ūkinius pastatus, daiktus sudėlioja į reikiamas vietas. Šeimininkas ilgokai tvarko išeiginius ratukus: patepa ašis, subrinkina visus keturis ratus, peržiūri ir pataiso pakinktus. Ir dvejas pasostes patvirtina varžtais, pakarpo arkliui uodegą, palygina karčius, kad nelįstų į akis, pakausto priekines kojas, nes senosios pasagos jau klibios ir visai nudilusios, o priekinės visados jautresnės ir greičiau pamušamos nuo kelio. Šeimininkei, kaip visados, darbų iki kaklo. Jai dabar labiausiai rūpi maisto ruoša. Jeigu manoma į svečius pasikviesti platesnę giminę (ji kasmet per atlaidus savaime atvyksta), tai reikalinga ir dar viena patarnautoja padėjėja visokiems kepiniams ir kepsniams paruošti. Pačiose išvakarėse, šeštadienį, visi tvarko savo apavą, rūbus lygina, šepečiu juos nuglostinėja. Visa turi būti švaru iki blizgesio. Čia nesididžiuojama vienų prieš kitus, o tiesiog susikaupiama, apsivaloma, pasipuošiama ir atsinaujinama. Taip, rodos, paaugama vaikų akyse. Atlaidai ne šiaip sau paprastas sekmadienis, o didžioji vasaros švenčių šventė, didi iškilmė, tam tikra kasdienybės atgaiva. Vis slapčiomis pamąstoma apie aukštesnius ir šviesesnius dalykus. Visi šventųjų paveikslai ir kryželiai stropiai nuvalomi, o maldaknygės beplyštantis lapelis paklijuojamas, sudėliojami išsimėtę šventieji paveikslėliai. Mažesni vaikai seniai šokinėja iš džiaugsmo, dažniau lyg katinai sukinėjasi virtuvėje, noriai patalkina gaspadinėms ir patys šiek tiek pagaspadinauja atneša, supjausto, paduoda, nuneša. Svarbus vaišių reikalas alus. Kokios gi būtų vaišės, koks pobūvis vakare be pilno molinio ąsotėlio ar pūstažandžio ąsočio, ir koks gi kaimynas nesitiki vienos kitos stiklinaitės šviežaus miežio grūdelio ir apynaičio. Ir po švenčių norėsis nuolėkų, mielėmis pamaišytų. Ir naminukės reikia išsisunkti arba įsigyti iš tolesnio pažįstamo ar kaimyno, kurio gėrimo lašeliai nenudukę ir neprisvilę, o stipriai gerklę padeginantys ir visokiausias žarnyno negalias išvarantys po čemeryčių. Apie alaus gavybą seniai esame girdėję, todėl ankstėliau pakirskime sekmadienį, apliuobkime gyvulėlius nuo tvarto iki ganyklos, apeikime paukščius, įberkime jiems daugiau kviečių ir kitko. Taip jau pasitaikė, kad Pašušvio parapijoje (Radviliškio r.) pagarsėję dveji atlaidai, paskirti labai geru laiku. Tai liepos viduryje Škaplierinė, o rugpjūčio pabaigoje, per gandrų rikiavimąsi išskristi šv. Baltramiejus: juk reikia palydėti ilgakojus į šiltuosius kraštus, laimės jiems palinkint. Iki Škaplierinės jau visa nušienauta, aišku, jeigu orai pasitaikė nuodarbūs, jeigu tinginystė kam neįsimetė į kaulus. Jeigu kokia netikėlė liga ilgam nepaguldė ant lovos. Taigi šienapjūtė vasaros pradžios diddarbis, o iki šv. Baltramiejaus, kaip sakoma, ir rugiai nupjauti, ir ražiena sudorota aštriadančiu drapaku. Rugių sėja dar tolokai ir bulviakasis beveik už kalnų kalnujų, o kasdienis tupinėjimas po daržą, sodą, vyšnyną, serbentyną, ganyklą dienų įprastybė, greitabėgis triūsas. Prieš atlaidus būtina ir tinklaitį upėn įmesti, nes labai norėsis ir lydekos, ir raudės ar šapalo paskanauti. Ir gaidžiui, gaigalui ar zelvinui bus galvelė nusukta, o jų pilvas prikimštas bruknėmis, obuoliais ar kriaušėmis. Visas kaimas pakvimpa alumi ir skrudinamomis mėsomis. Tik eik, uostinėk, gėrėkis ir grožėkis triūsliava. Jau visų pakirsta, jau greitomis šurmuliuojama, jau arklys neramiai žemę kanopomis drasko ir žvilgčioja neramiomis akimis ir stačiomis ausimis, laukdamas pirmos vadžių pliauškos ir botago švilpesio. Gyvulėliai jau apeiti, vaikai surikiuoti, o vieškeliu jau pasruvo maldininkai kas pėstute, kas dviračiu, o daugiausia ratuoti, blizguoti, nušvaruoti, nusiprausę iki baltumo. Kelias šiek tiek dulkus, todėl ratai arti nesiartina, vis lukterima, kol dulkės nusės į pagriovius ir pakrūmes. Trobų langai švyti, bijūnai, pinavijos ir jurginai net pašviesina visus kiemus savo rausvu, gelsvu, oranžiniu skambesiu. Ratuose tyla ir susikaupimas, tiktai vis pasidairoma į šalis tai pažįstamam balta kepurė nuvožiama, tai vienu kitu žodžiu persimetama. O miestelyje tuo tarpu didi šurmulynė. Rikiuojasi ratai ir dviračiai, kai kas arklį iškinko, padeda jam po snukiu kuokštą dobilų.Visai nedaug dirbta, bet pasninkauti visados arkleliui norisi. Dar anksti girdyti, liepa ne itin kaitringa, su debesėliais. Jau sutinkama viena kita giminė, apsikabinama glėbiais, bučiuojamasi ir džiaugiamasi seniai bematytaisiais. Ir be papildomo kvietimo aišku, kad po šventų Mišių ir Votyvos visi suvažiuos svečiuosna. Taip jau Bažnyčios hierarchijos sutvarkyta, kad gretimose parapijose niekuomet nešvenčiamas tas pats Jonas, Ona, Antanas, Petras su Povilu, Rokas ar Baltramiejus. Ir Sekminės, Žolinė, Devintinės taip pat už keliasdešimties kilometrų viena nuo kitos. Jau varpai nuskambėjo, o senoji renesansinė bažnyčia vainikų girliandomis papuošta, gėlėmis apkaišyta, blizga švarumu. Tęsiasi iškilmingosios pamaldos, tikėjimu, meile ir viltimi apimtos, gerumo pripildytos. Groja vargonai, skamba choro giesmės. Kunigas visą laiką meldžiasi lotyniškai, tiktai pamokslą ištaria gražia lietuviška kalba. Bažnyčioje sausakimša. Joje vėsoka žvakių liepsnelės žybčioja jonvabalio švieselėmis, vėliavos tyli nuleidusios galvas, maldininkai nuolankiai skaito maldų knygeles su paveikslėliais, perskyromis, nesikalba, nesišypso, o kiekvienas gyvena savo mintimis, prisiminimais, rytdiena. Šventorius taip pat pilnutėlis parapijos žmonių, kurie glaustosi būreliais, vienu kitu negarsiu žodeliu persimeta su giminėlėmis, kaimynais ar seniai sutiktais pažįstamais. Vaikai susėdę ant žolės. Priklaupia, kai visi klūpo, atsistoja, kai reikia sustoti ir rimtai mąstyti apie gyvenimą. Diena įsisaulėjo, debesų kukšteros praplaukia ir nušešėliuoja, visą žemę paslėpdamos, spalvos išblanksta, o atspalviai pagyvėja. Atrodo, jau pamaldos baigiasi, jau giedama garsioji maldų malda, giesmių giesmė Marija, Marija... Tiesa, prieš tai buvo iškilminga procesija aplink bažnyčią. Kai kurie vyrai apsivilko baltas marškas ir nešė daug vėliavų su piešiniais ir įrašais. Po baldakimu išėjo kunigas, supamas žvakidžių nešėjų, rankose laikydamas monstranciją. Mergaitės, lėtai eidamos, priekyje žingsniuodamos, barstė ant žemės žiedlapius, o choras vis giedojo, giedojo, visi pritarė. Apie bažnyčią apeita tris kartus ir vėl sugrįžta į savąsias vietas. Taigi Mišios jau pasibaigė, ramiai išeinama iš šventoriaus, bet dar neskubama, vis šnekučiuojamasi. Žmonių patvana pamažu skirstosi, priešventoriuje atsibučiuoja, linki geros vasaros ir gero derliaus. Giminaičiai susispietė į savo būrelius, ir tuojau, aida, pasileis į svetingas sodybas. Ir privažiuoja kiemas ir priekiemis naujų važių ir vežimų su nematytais arkliais, papuoštomis pasostėmis. Visi vaikai rankose laiko puošnius saldainius lyg linamynyje moterys linų grįžtes. Arkliai pažvingauja, nes maldininkai susėda į savas vietas ir tais pačiais keliais vieškeliais rieda namučių. Atėjo popietė ir pavakarė, vaišinimosi metas svetainėse, sodeliuose, kiemuose, pavėsinėse. Jaunimas, greitomis kandęs, stačiomis, išgėręs, kieme kupuliuojasi, laukia prietemos ir skubės, skubės į atlaidinę gegužinę su labai gera nuotaika, su naujomis suknelėmis, siauromis jupelėmis, šviesiais marškiniais ir blizgiais batais. Visa gamta aprimo, tiktai kas trečiame ketvirtame kieme jau pasigirdo daina, o iš tolių ataidėjo būmsiantis būgnas. Vadinasi, gegužinė jau prasidėjo... Džiaugsmo ir susimąstymo pilna diena ėjo vakarop, naktis pradėjo dangstyti žemę ir medžius, tamsi skraistė plėtėsi, tamsėjo. Suamsėjo vienas paliktas šunelis ir po kurio laiko nutilo, vis pasiklausydamas, iš kur tiek daug naujų garsų ir balsų.
© 2007 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |