Pirmasis puslapis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Kultūra
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Valstybė
    ir bažnyčia
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Šveicarijoje pagerbtas Maironis

Aldona Ruseckaitė

Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Jūratė Jablonskytė- Caspersen

Prie jau atidengtos lentos: Marcelijus Martinaitis, Aldona Ruseckaitė, Viktorija Daujotytė

Šventina kan. Remigijus Saunorius

Vila iš Keturių kantonų ežero pusės, lenta – dešiniajame fligelyje

Birželio 28 dieną minėjome poeto, profesoriaus, rektoriaus, prelato Jono Mačiulio-Maironio mirties 75-ąsias, o lapkričio 2 dieną žymėsime 145-ąsias gimimo metines. Taip pat reikia pažymėti, kad prieš šimtą metų poetas Šveicarijoje užbaigė savo poemą „Jaunoji Lietuva“.

Tyrinėdami Maironio kūrybą, biografiją, laiškus galime teigti, jog viena mėgstamiausių vietų pasaulyje poetui buvo Šveicarija ir būtent katalikiškasis Liucernos kantonas. 1899 m. vasario 16 d. laiške poetui kunigui A.Jakštui – Dambrauskui Maironis rašė: Ketinu ant kokio pusantro mėnesio pailsėti Šveicarijoje ant krašto ežero Keturių kantonų, kur jau du kartu buvau ir kur maloniaus (gėrėjausi – A.R.) tarp gamtos grožybių. Vadinasi, Maironis į Šveicariją galėjo pirmąsyk nukeliauti apie 1894 metus, nes eilėraštis Rigi Kulm išspausdintas pirmą kartą 1895 metais, eilėraštis Vakaras ant Keturių kantonų ežero pirmąkart publikuotas 1904-aisiais. Kadangi 1907 metais jis Šveicarijoje užbaigė poemą Jaunoji Lietuva, tad kelionių į šią šalį per gerą dešimtmetį susidaro nemažai. Nėra užfiksuota, ar po 1907 metų jis dar buvo čionai atvykęs. Maironio kūryboje „grynai“ šveicariški eilėraščiai yra trys. Du jau paminėti, taip pat eilėraštis Alpių viršūnės, kuris iš pradžių buvo pavadintas Alpių akivaizdoje: Aukštų kalnų viršūnės šviečia/ Ledais apkaltos ir sniegais!/ Nuo amžių koja jų neliečia/ Žmogaus, užgimusio varguos. (...) Kas aš prieš jas, kurs rūpestingai/ Vos tik rytojaus beviliuos...

Tačiau būtent čia, Šveicarijoje, Maironis prisimintas ir įamžintas po šimto metų. Tad jo „rytojus“ išties ilgas ir, žinoma, amžinas – tai klasiko rytojus...

Maironio memorialinė lenta atidengta Megenne (septyni kilometrai už Liucernos). Ji pritvirtinta prie St.Charles Hall vilos koplyčios sienos. Už kelių šimtų metrų – Keturių kantonų ežeras: Ežero skaisčios bangos liūliavo/ Žaliu smaragdu...(Eil. Vakaras ant ežero keturių kantonų.) O už ežero stūkso Rigi Kulm – didžiulis kalnų masyvas. Nuo viršaus Rigi Kulm, aukščiau debesų,/ Išmatyt negali Lietuvos...(Eil. Rigi Kulm.) Beje, po šiuo eilėraščiu Maironis palikęs tokį paaiškinimą: Kai saulė leidžias ir pusvalandį prieš jos patekėjimą pučia vamzdį tam tikras sargas. Visi bėga iš viešbučių žiūrėti. Reginys nepaprastai gražus. (Vėliau, jau po memorialinės lentos atidengimo, Šveicarijoje gyvenanti lietuvaitė mums pūtė tą įdomų ilgą instrumentą.) Memorialinės lentos autorius – skulptorius iš Lietuvos Leonas Pivoriūnas. Šalia – Maironio profilinio bareljefo tekstas dviem kalbomis – vokiečių ir lietuvių. Pagrindinė mintis – Čia lankėsi lietuvių tautos dainius Jonas Mačiulis–Maironis ir 1907 m. sukūrė poemą „Jaunoji Lietuva“.

Bet svarbiausia reikia papasakoti, kokiu būdu atsirado toks garbingas įamžinimo ženklas Maironiui, kas juo rūpinosi, kas inicijavo.

Dar 2006 metais į Maironio lietuvių literatūros muziejų paskambino Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Jūratė Jablonskytė–Caspersen. Jos ir kitų bendruomenės narių didelis troškimas buvo įamžinti tą faktą, kad Maironis dažnai lankėsi Šveicarijoje. Svajojo pritvirtinti memorialinę lentą, tačiau nebuvo jokio tikslaus adreso, kur poetas galėjo gyventi. Jūratė davė paklausimus į Liucernos archyvines įstaigas, tačiau teigiamų žinių negavo. Pasirodo, reikėjo tik atsiversti poemos Jaunoji Lietuva pabaigą, o ten Maironio parašyta: Pabaigiau Villa St.Charles Šveicarijoj 25 d. liepos 1907 m. Tada jau Šveicarijos lietuviams paaiškėjo, kur reikia tvirtinti memorialinę lentą. Rūpesčių buvo daug – J.Caspersen ir jos pagrindinei pagalbininkei Dianai Brunner teko peržengti nemažai slenksčių. Tačiau viskas klostėsi sėkmingai. Lietuvos Respublikos kultūros ministerija finansavo memorialinės lentos pastatymą, visą projektą palaikė Lietuvos generalinis konsulatas Ženevoje, Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Kauno Maironio gimnazijos moksleivių ir mokytojų kelionę parėmė Švietimo ir mokslo ministerija, o mūsų trijų literatų – Viktorijos Daujotytės, Marcelijaus Martinaičio ir šio straipsnio autorės – finansais pasirūpino Lietuvos rašytojų sąjunga.

Beje, nuo 1963 metų St. Charles Hall vila priklauso privačiam fondui, tad reikėjo įrodyti Maironio, kaip poeto, svarbą norint gauti leidimą lentai tvirtinti.

2007 m. birželio 29 d. saulėtą popietę atvažiuojame į Meggeną. Priešais vilą plevėsuoja trys vėliavos – Šveicarijos, Liucerno kantono ir Lietuvos. Vila didinga. Susirinko didelis būrys Šveicarijos lietuvių bendruomenės narių, svečių iš Lietuvos, vilos fondo atstovų, bičiulių šveicarų. Maironio memorialinė lenta kol kas uždengta lietuvišku rankšluosčiu, J.Caspersen prie jos padeda pamerktą puokštelę rūtų, kurias augina savo namuose Ciuriche. Mums, Rašytojų sąjungos siųstai trijulei, tenka garbė lentą atidengti, perkirpti juostelę... Specialiai ta proga iš Romos atvykęs kan. Remigijus Saunorius pašventino Maironio memorialinę lentą, prisimindamas kai kuriuos poeto gyvenimo faktus. Dainininkas Danielius Sadauskas užveda Maironio Lietuva brangi. Visus apima iškilmingas bendrystės jausmas.

Oficialioji dalis vyko vilos viduje, įspūdingoje salėje, kurioje daug įvairių meno kūrinių, židinys... Žvilgčiodama jo pusėn, vis pagalvodavau, jog prie spragsinčios ugnies turėjo sėdėti ir Maironis... Kalba J.Caspersen, V.Daujotytė, M.Martinaitis, aš primenu archyvinius muziejinius faktus. Vilos fondo atstovas ponas Fueter pasakoja šių rūmų istoriją. Maironio pėdsakų archyvuose jis neužtiko, tik rado, kad lankymosi metais Šveicarijoje vila priklausė prancūzų tautybės kunigui. Dabar joje vyksta pasaulinio lygio koncertai, įvairūs iškilmingi susitikimai, pobūviai. Po oficialiosios dalies D.Sadauskas dainuoja dainas pagal Maironio eilėraščius. Po to sceną užima Kauno Maironio gimnazijos jaunimas. Dešimt moksleivių tautiniais rūbais deklamuoja, dainuoja, skambina kanklėmis – jų meninė kompozicija, skirta Maironiui, sužavi ne tik lietuvius, bet ir šveicarus. Programą moksleiviams parengti padėjo aktorė Regina Laucytė.

Išeiname į vilos parką, leidžiasi saulė, žėri Keturių kantonų ežeras... Vyno taurė, lengvi užkandžiai, bendravimas, pažintys, nuotraukos. Ir pasididžiavimas – čia įamžintas mūsų Maironis! Išvažiuodami dar kartą nusilenkiame Maironiui, paliekame plevėsuoti lietuvišką trispalvę; J.Caspersen sako atvažiuosianti specialiai jos pasiimti.

Po šios iškilmingos šventės Šveicarijos lietuvių bendruomenės nariai mūsų delegacijai surengė ekskursiją lietuvių rašytojų keliais. Aplankėme Freiburgą, Berną, Bazelį, Ciurichą. Plaukiojome po Keturių kantonų ežerą ir kilome į paslaptingąjį Pilatus kalną.

Dabar Šveicarijos lietuvių bendruomenėje per šimtą narių. Apie lietuvių, gyvenusių ir gyvenančių, istorijas, jų veiklą galima paskaityti Janinos Irenos Survilaitės knygoje Alpių lietuviai (2005). O štai su šveicarų „marčiomis“ lietuvaitėmis per šias šešias dienas teko daug bendrauti, jos mus apgobė meile ir šiluma. Ypač daug bendravome su J.Caspersen, D.Brunner, J.I. Survilaite. Ištekėjusios už šveicarų, jos sugeba išsaugoti lietuvybės šaknis ir niekada nepamiršta savo Tėvynės. Šveicarijos lietuvių bendruomenės nariai ir toliau puoselėja viltis įamžinti kuo daugiau lietuvių pėdsakų šioje žemėje.

Autorės nuotraukos

© 2007 „XXI amžius“