Pirmasis puslapis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Kultūra
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Valstybė
    ir bažnyčia
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Sovietinis komunizmas – lietuvių tautos valstybingumo naikintojas

Antanas Tyla

Komunistiniai režimai sunaikino apie 100 mln. žmonių. Naikinimui jie sukurdavo įvairias teorijas ir metodus. Sovietų Sąjungos komunistų pagrindu žmonėms naikinti buvo klasių kovos doktrina. Iš jos išplaukė visi kiti komunizmo nusikaltimai prieš žmoniją. Tačiau, atrodo, kad dar niekas detaliau neanalizavo, kiek iš tų milijonų nužudytųjų buvo sunaikinta nekomunistinių valstybių piliečių ir patriotų už jų valstybinę veiklą, už dalyvavimą valstybiniame gyvenime iki sovietinės okupacijos ar pokomunistinio režimo įvedimo. Pasaulio žmonija bendrauja per valstybes. Nekomunistinė valstybė yra žmogaus intelekto ir pozityvios kūrybos raiška, mūsų civilizacijos vertybė. Ją turime saugoti ir tobulinti. Iki šiol kai kurios šalys, praeityje buvusios agresorės, sunaikinusios ar suskaldžiusios valstybes, tebėra neįvardytos, nepasmerktos ir nenubaustos.

Šio pranešimo tikslas – paanalizuoti sovietinių komunistų nusikaltimus tautų apsisprendimo teisės principams.

XX a. pradžioje iš Rusijos imperijos išsivadavusios Rytų Europos valstybės – Lietuva, Latvija, Estija, Suomija, Ukraina – vienos atkūrė, kitos sukūrė naujas valstybes ir įsijungė į Europos bei pasaulio valstybinio gyvenimo ir bendradarbiavimo plėtrą. Jos papildė ją savo jaunu ir nauju patyrimu bei entuziazmu. Naujas valstybes sukūrusios tautos išplėtė vakarietiškos demokratijos lauką, kaip priešpriešą imperijų unifikuojantiems ir engiamiems režimams. Tai buvo lietuvių, latvių, estų, suomių, ukrainiečių tautų išsivadavimo pavasaris.

Naujoms valstybėms atsirasti ir įsitvirtinti moralinę paramą suteikė Tautų apsisprendimo teisė. Ją Pirmojo pasaulinio karo metais pirmoji deklaravo JAV, paskelbusi garsiąją Tomo Vudro Vilsono deklaraciją. Tai buvo vienintelė šiuo klausimu principinga deklaracija. Po kurio laiko šią nuostatą pripažino komunistinė Rusija. Ji 1917 m. lapkričio 16 d. paskelbė „Rusijos tautų teisių deklaraciją“. Deklaracija skelbė visų tautų lygias teises, jų suverenumą ir teisę patiems apsispręsti bei kurti savarankiškas valstybes. Iš esmės šios deklaruojamos teisės buvo numatytos kitoms daugiatautėms valstybėms, bet ne pačiai sovietinei Rusijai ir net ne jos kaimynėms. Ji save vadino komunistinės doktrinos plėtros pasaulyje citadele ir vadovavosi rusiškojo imperializmo principais, komunistine demagogija ir melu. Pirmiausia jau pats sovietinės tautų apsisprendimo deklaracijos pavadinimas buvo melagingas, nes ištrynė ir toleravo Rusijos įvykdytą Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės okupacijos faktą.

Be to, sovietiniai komunistai iš principo negalėjo toleruoti jų programiniam obalsiui „Visų šalių proletarai, vienykitės!“ prieštaraujančio tautinio ir valstybinio apsisprendimo principo. Jie, pasinaudoję Antrojo pasaulinio karo ir net kituose kontinentuose vykusio kolonijų nacionalinio išsivadavimo situacija, plėtė savo įtakos ir įsiviešpatavimo pasaulyje sferą, negalvodami, kad nacionalinė valstybė yra jų tikslas. Tautiškumą komunistai vertino kaip priešišką jiems ideologiją, besistengiančią nukreipti visuomenę nuo priešinimosi socialinei prievartai.

1918 metų pabaigoje šią teisę deklaravo ant karo pralaimėjimo slenksčio atsidūrusi Vokietija. Šių dviejų valstybių deklaracijos buvo ypač svarbios Rytų ir Vidurio Europos tautoms, tarp jų ir lietuviams. Tačiau per trumpą po to ėjusį laikotarpį komunizmas ir nacizmas parodė šių valstybių dviveidiškumą ir niekinį požiūrį į savo įsipareigojimus.

Demogoginį „Rusijos tautų teisių deklaracijos“ pobūdį ir jos sąsajas su rusiškuoju imperializmu Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje pirmiausia pajuto atsikūrusios Baltijos valstybės, tarp jų ir Lietuva. Tuoj po 1918 m. vasario 16-osios Akto paskelbimo sovietinė vyriausybė pasiuntė kariuomenę prieš Lietuvos valstybę, suformavo marionetinę vyriausybę ir okupavo didelę Lietuvos dalį. Tokia dviveidiška komunistų politika tęsėsi ir po 1920 m. liepos 12 d. sutarties, kuria komunistinė Rusija pripažino Lietuvos nepriklausomybę ir jos teritorinį vientisumą. Pasirašydami tą sutartį komunistai klastingai rengė Lietuvoje antivalstybinį maištą, siuntė į Lietuvą diversantus, paskui juos priglaudė pas save, panašiai kaip po Kovo 11-osios priglaudė omonininkus ir kitus nusikaltėlius. Galima daryti išvadą, kad tuomet komunistai pripažino Lietuvos suverenumą vien todėl, kad jie išlaikytų monopolį ateities aneksijai. Užteko sovietiniams ideologams ir vadams prašnekti kartu su naciais Molotovo ir Ribentropo sandėryje apie Baltijos valstybių geopolitinę reikšmę, ir Sovietų Sąjunga savo bendrininkams naciams atvirai prisipažino siekianti šias valstybes užgrobti ir aneksuoti.

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse bei jo pradžioje Sovietų Sąjungos komunistinio režimo kėsinimąsi sunaikinti Rytų Europoje buvusią naujųjų valstybių demokratijos raišką bei įtvirtinti rusiškojo imperializmo doktriną Rytų Europoje ir visame pasaulyje pirmiausia tiesiogiai pajuto jos kaimynai – Suomija, Lietuva, Latvija, Estija, Rumunija, Lenkija. Sovietų Sąjunga antrą kartą atmetė savo paskelbtą „Rusijos tautų teisių deklaraciją“.

1940 metų birželio mėnesį sutelkta didžiulė, beveik pusės milijono sovietinė armija, remiama tankų, aviacijos, artilerijos, okupavo tris Baltijos valstybes. Lietuvos, Latvijos ir Estijos aneksija sovietiniuose istorijos vadovėliuose buvo aiškinama kaip komunizmo citadelės – Sovietų Sąjungos vakarinių sienų sustiprinimas ir okupuotų Baltijos valstybių apsisprendimas. Apie karinę agresiją nebuvo kalbama. Ši demagogija ir apgaulė buvo pagrindinis komunizmo okupacijos dangstymo būdas. Aneksija buvo įvykdyta sovietinės kariuomenės ginkluotomis pajėgomis. Ir čia nesvarbu, kad tuo metu nebuvo pasipriešinta ginklu. Be kita ko, vienas iš pagrindinių agresijos prieš Baltijos šalis kaltininkų V.Molotovas savo atsiminimuose atvirai prisipažino dėl nusikalstamos veikos: „Klausimą dėl Pabaltijo, Vakarų Ukrainos, Vakarų Baltarusijos mes su Ribentropu išsprendėme 1939 metais. Vokiečiai nenorėjo sutikti su tuo, kad mes prijungtume sau Latviją, Lietuvą, Estiją ir Besarabiją. (...) Pabaltijo valstybių komunistai ir liaudis pasisakė už prijungimą prie SSRS. Kas mums liko daryti? Noriu jums pasakyti kaip paslaptį – aš tuomet laikiausi labai griežto kurso. Kai pas mus 1939 metais atvyko Latvijos užsienio reikalų ministras, aš jam pasakiau: „Kol nepasirašysite prisijungimo prie mūsų, atgal negrįšite“.

Po sovietinės agresijos Baltijos valstybės tapo komunistinio režimo poligonu, kuriame visais būdais buvo stengiamasi sunaikinti lietuvių, latvių ir estų savarankišką valstybinį gyvenimą ir jų valstybinę savimonę. Tai buvo daroma metodiškai nuo pirmųjų sovietinės okupacijos dienų. 1940 m. birželio 17 d., t. y. po dviejų dienų nuo okupacijos pradžios, Sovietų Sąjungos gynybos liaudies komisaras maršalas S.Timošenko kreipėsi į Staliną ir Molotovą, siūlydamas neatidėliotinas okupacines represijas. Jis reikalavo kuo greičiau, kaip jis rašė, išspręsti vyriausybių klausimą, nuginkluoti kariuomenę ir sukarintas organizacijas, perimti sienos su Vokietija apsaugą ir kt. Vienas iš jo reikalavimų buvo skubiai sovietizuoti užimtas Baltijos valstybes. Sovietizuoti – reiškė užgniaužti bet kokį Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybinį gyvenimą. Sovietizavimui geriausiai tiko jau sovietinėje valstybėje išbandytas teroras – fizinis, moralinis, politinis, kultūrinis, ekonominis. Žiniasklaida, literatūra, švietimas, kultūra, menas, žmonių judėjimas, išvykimas į užsienį, mokslai, ypač visuomeniniai, verslai, ūkis, net kasdienis gyvenimas pasidarė komunistinio režimo savastimi ir buvo akylai kontroliuojami ir nukreipiami tokia vaga, kurią komunistinio režimo elitas laikė sau naudingiausia. Represijos: konclageriai, kalėjimas, tremtis, nesaugus kasdienis gyvenimas, asmens laisvės panaikinimas ir kryptinga režimo demagogija tapo kasdienybe. Niekas nuo šio smurto apginti negalėjo.

Sovietiniai okupantai ir kolaborantai su ypatingu įniršiu kerštavo Lietuvos valstybės veikėjams, politikams, tarnautojams, kariškiams, policininkams ir visiems patriotams, kurie prisidėjo prie valstybės stiprinimo. Informaciją apie juos sovietinės enkavedistinės institucijos kaupė jau kelis metus iki okupacijos. Sovietinis vidaus reikalų liaudies komisaras L.Berija 1939 m. spalio 11 d. įsakyme suformulavo teroro prieš aneksuotų valstybių gyventojus doktriną. Ją vykdė ir okupacijos pradžioje į valdžią patekę Lietuvos komunistai. Lietuvos piliečiams buvo pradėtas taikyti net neįteisintas Rusijos Federacijos Baudžiamojo kodekso 58 straipsnis, pagal kurį antisovietine veikla galėjo būti apkaltinti visi Lietuvos valstybės piliečiai, gyvenę ir dirbę nepriklausomoje Lietuvoje.

Pirmosiomis sovietinių okupantų aukomis, išvežtomis į Maskvos Lubiankos kalėjimą, buvo Lietuvos valstybės ir vyriausybės nariai: vidaus reikalų ministrai gen. K.Skučas, J.Čaplikas, S.Leonas, VSD direktoriai J.Statkus, A.Povilaitis, karinės žvalgybos karininkai K.Dulksnys, P.Kirlys, J.Matusaitis ir kt. Visi jie buvo sušaudyti, jų kapai nežinomi. Lietuvos kalėjimuose 1940 metų birželio mėn. kalėjo 6606 kaliniai, kurių dauguma buvo kaltinami pagal minėtą BK 58 str. Į suimtinų Lietuvos piliečių sąrašą tuomet buvo įtraukta 28 600 asmenų. Per 1941 m. birželio 14 d. trėmimą pirmoje eilėje buvo tremiami valstybės ir visuomenės veikėjai, politikai, diplomatai, teisininkai, mokytojai, šauliai, kariškiai, policininkai. Nepilnais duomenimis, jie sudarė 58 proc. Tarp represuotųjų buvo penki Vasario 16-osios Akto signatarai: K.Bizauskas, P.Dovydaitis – (abu sušaudyti, kapai nežinomi), D.Malinauskas, V.Mironas (kapas nežinomas), A.Stulginskis (vienintelis sugrįžo į Lietuvą). Sovietinės okupacijos laikotarpiu 1940–1952 metais kalinta apie 150 tūkst. Lietuvos gyventojų, iš jų apie 80 tūkst., arba 53 proc., buvo politiniai kaliniai, kaltinami už Lietuvos valstybinius siekius ir veiklą jos naudai. Kaip matyti iš Tuskulėnuose sušaudytų politinių kalinių nuosprendžių, tarp kaltinimų buvo įrašomi Lietuvos valstybės pilietinis aktyvumas, priklausymas politinėms ir visuomeninėms organizacijoms, apdovanojimai Lietuvos medaliais.

Panašias represijas ir pilietinį genocidą sovietiniai komunistai vykdė Latvijoje bei Estijoje. Komunistai, atmetę 1917 metais demagogiškai paskelbtą tautų apsisprendimo teisių principą, vadovaudamiesi rusiškojo imperializmo siekiais, represijomis ir kitomis genocido priemonėmis, siekė sunaikinti Lietuvos ir kitų Baltijos tautų nepriklausomo valstybinio gyvenimo savimonę ir nuostatą. Tik šių tautų atkaklumas ir ryžtas įveikė sovietinio komunizmo nusikalstamą veiklą ir 1990 m. kovo 11 d. atkūrė Lietuvos, o po kurio laiko ir kitų Baltijos valstybių nepriklausomybę. Suiro ir pati sovietinė imperija, patvirtindama tezę, kad blogis pats save sunaikina, jei yra kam jam priešintis.

Baigdamas norėčiau kreiptis į Lietuvos valstybės Prezidentą, Seimą ir Vyriausybę. Daugelį Lietuvos valstybės institucijų pareigūnų, visuomenės veikėjų, karininkų, mokytojų, policininkų, šaulių, kelis Vasario 16-osios Akto signatarus sovietiniai okupantai sušaudė ar kitaip nužudė Rusijos kalėjimuose ir konclageriuose. Jau septyniolika metų Lietuva yra laisva valstybė, tačiau iki šiol oficialiai nepateikta Rusijos valdžiai reikalavimų surasti mūsų piliečių – valstybės pareigūnų, karių, visuomenės, mokslo veikėjų – palaidojimo vietas, kad mes galėtume juos pagerbti ir palaidoti Lietuvoje. Keldami reikalavimą dėl komunizmo tarptautinio teismo, dėl okupantų padarytų nuostolių kompensacijos, kartu neturime užmiršti už mūsų tautos idealus nukankintų valstybės veikėjų, kurie gali būti prilyginti karo belaisviams. Tai turėtų pradėti rūpintis atskiros ministerijos, kurių ministrai ar kiti pareigūnai buvo nužudyti sovietinėje imperijoje. Tai kartu būtų ir komunizmo nusikaltimų vienas konkrečių faktų ir pagrindas kaltinimui už tarptautinės teisės laužymą, karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui.

Pranešimas, skaitytas konferencijoje
„Komunizmą – į tarptautinį tribunolą“, Vilnius, 2007 m. birželio 16 d.

© 2007 „XXI amžius“