| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Pažaislio muzikos festivalis Varšuvos simfoninis orkestras Kaune
Pirmą kartą Lietuvoje, o kartu Kaune lankėsi Varšuvos filharmonijos simfoninis orkestras (meno vadovas ir dirigentas Antonis Vit). Taip pat pirmą kartą Lietuvoje ir Kaune pasirodė 2001 metų tarptautinio smuikininkų Nikola Paganinio konkurso gimtajame jo mieste Genujoje laureatas Mariušas Patyra (Mariusz Patyra). Koncertas vyko Vytauto Didžiojo universiteto salėje birželio 18 dieną, pirmadienį, tačiau salė nebuvo tuščia, nes publika žinojo, kad Lenkija turi kelių šimtų metų simfoninės muzikos orkestrų tradicijas, taip pat aukštą muzikinės kultūros lygį. Pasiklausyti Varšuvos simfoninio orkestro grojimo magėjo ne vienam muzikos profesionalui. Lenkijos reprezentantai kompozitoriaus Karolio Šymanovskio (1882 1937) 125-ųjų gimimo metinių proga paskyrė jam visą koncertą. Pirmojoje dalyje skambėjo K.Šymanovskio Pirmoji simfonija smuikui ir orkestrui. Lenkijos smuiko muzikos žvaigždė žiūrovus žavėjo puikia smuikavimo technika, muzikalumu, gebėjimu perduoti lyriko K.Šymanovskio subtiliausius muzikinius niuansus. M.Patyra savo scenine laikysena, grojimu pelnė dideles žiūrovų simpatijas. Antrojoje koncerto dalyje klausytojai išgirdo to paties kompozitoriaus Antrąją simfoniją. Jaunasis M.Patyra sutiko atsakyti į XXI amžiaus korespondento klausimus. Visi, kurie klausėsi jūsų griežimo smuiku, liko sužavėti muzikavimo technika, lyrizmu. Kokio amžiaus būdamas pradėjote groti? Labai anksti. Turėdamas septynerius metus jau grojau smuiku. Mano mama buvo violončelininkė. Mane lavino teatras. Nuo pat mažens man teatras tapo antrieji namai. Jame jausdavausi kaip kitame pasaulyje. Muzikos garsai, visa aplinka, pakylėta tarsi į pasakų lygmenį, stulbinantys, egzotiški kostiumai, suknelės, šokiai, o svarbiausia muzikos garsai, kurie kerėdavo, užburdavo. Norėdavosi vėl ir vėl grįžti į šitą muzikinių garsų, dainų ir šokių pasaulį. Muziką pamilau iš pat mažens. O smuiką taip pat. Ar sunku buvo laimėti N.Paganinio gimtajame mieste Genujoje 2001 metais įvykusį tarptautinį smuikininkų konkursą? Dabar sunku vertinti. Mat galbūt būsiu nekuklus, tačiau pasakysiu, kad turiu Dievo dovaną, didelį muzikinį talentą. Galima, kaip sakoma, išmokti muzikinį kūrinį mintinai, jį iškalti, bet tai dar ne ta muzika, kuri virpina žmogaus sielą, verčia jį patirti katarsį. Man muzikinio kūrinio grojimas privalo būti beveik lygiai toks, kokį parašė autorius. Be to, muzikos kūrinį turiu teisę pasirinkti pats. Konkurse, apie kurį minėjote, visai negalvojau apie pergalę. Tiesiog buvau paskendęs muzikos garsų jūroje. Juk tokių kompozitorių, kaip V.A.Mocartas, N.Paganinis, J.S.Bachas, L.van Bethovenas ir kitų kūriniai jau keli šimtai metų esti vieni tobuliausių muzikinių kūrinių, kuriais žavisi žmonija. Todėl stengiuosi visa savo muzikinės sielos galia neiškreipti kūrinio jokia pašaline gaida. Muzika mane praturtina dvasiškai. Nugalėjau, nes siekiau muzikinio tobulumo, o ne pergalės. Juk sprendė žiuri. Turbūt prieš dvidešimt metų pasaulyje buvo tik trys smuikininkai, kurie mintinai, be gaidų galėjo sugroti visus dvidešimt keturis N.Paganinio Kaprisus. Ar muzikos atlikėjų muzikinė atmintis turi ribas? Tai sudėtingas klausimas. Muzikinės atminties ribos, matyt, priklauso nuo muzikinio kūrinio vertės, emocinio poveikio, savotiškos magijos veiksnių. Tikrai negaliu pasakyti, kokie tų ribų parametrai. Svarbiausia, kad kūrinys būtų toks tobulas, kad ir agituoti už jo atlikimą nereikėtų. Jį tiesiog norisi groti, štai tada ir laikas netenka prasmės. Muzika visagalė, gydo žmonių sielas. Dėkoju už pareikštas mintis. Kalbėjosi Kazimieras DOBKEVIČIUS Autoriaus nuotraukos
© 2007 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |