|
Skauda: geidžiant, kad neskaudėtų
Lengvai tu perleki Europą,
Netrūksta vyno nei kavos,
O man kaip durniui širdį sopa
Dėl Lietuvos.
(Jonas Strielkūnas)
Ar mes branginame
gyvenimą, švytuliuojantį mūsų akių ir širdžių horizontuose, ar vertiname, ar ne patys verčiame jį liūdėti? Ar mes, pasak Palangoje prieš keletą metų klebonavusio kun. R.Reivyčio, jaučiame gyvenimą, ar savo neteisingais veiksmais, poelgiais, elgsena neskaudiname mums skirtosios dieviškosios Būties, o kartu greta mūs einančiųjų, vieną laiką besivejančiųjų? Juk dar svarbiau, nei manasis ego, nei privatus sąžinės auditas, yra kiekvieno žmogaus apsiėjimas, buvimas su kitu žmogumi, bendruomenės gyvastingumo palaikymas. Humanistika, kurios šaltiniukai srūva iš Dešimties Dievo įsakymų, ir šitai įgimta, nelyg tėvų kraujas
Kad šitaip būtų!..
Pernai birželį, šv. Antano iškilmių išvakarėse, Palangos botanikos parko administracijos kieme direktorius Antanas Sebeckas mane, pusmetėlį ten dirbusį darbininku, subtiliai mokė, kaip reikia laistyti žemiškojo rojaus alpinariumuose žydinčias, vandens išsiilgusias gėles. Mokė!
Nes privalu pamokyti, nes, nemokėdamas laistyti gėlių, gali didelę žalą padaryti
Atsargiai, Gedmin, atsargiai leisk srovę, reguliuodamas pirštu, kaip siuvėja, audėja, mezgėja siūlus staklėse švelniai, atsargiai, lygiai ramiai, kad tik gėlės nepatirtų šoko, stebėdamas mano darbą vis kartojo Antanas Sebeckas, kurį Palangoje daug kas rinktų Metų žmogumi už tai, kad jautriausiai čia supranta parką, medį, gėlę
Dar direktorius sakė: Karštą, svilinančią dieną grakščiausią, tvirčiausią žirgą netikėtai perliek kibiru ledinio šulinio vandeniu ir
sudiev, žirgužėli!..
O praėjusio sausio viduryje mūsų, Virbališkės mikrorajono, pašte taip pat išskirtinai įdomią mintį tarstelėjo kaip reta darbšti ilgametė pašto tarnautoja Audra Žvaginienė: Gaila, kad ne visi akli mato
Štai ir prieinu šiuo tekstu geistąjį slenkstį dvasinis aklumas.
Jeigu patiriame nejautrą, abejingumą, antikrikščionybę bedievologiją, agresiją, jeigu konstatuojame tam tikros buvusios sovietinės visuomenės narių dalies dvasinę krizę, vergiškumą, priešiškumą net savo valstybei, lietuvybei, vertybėms ir idealams, drąsiai galime liudyti žmogeliuko dvasinį aklumą. Nebūtina turėti poeto sielos akis, kad šeštuoju ar kitokiu kosminiu pojūčiu jaustume gyvenimą. Visada ne aklas yra mylintis žmogus. Tikintis. Širdies gelme tikintis.
O meilė yra Dievas.
Tai Meilė neleidžia šiurkščiai elgtis net su gėle atsargiai laistyk, kad gėlė nepatirtų šoko
Apsižvalgykime: o kas dar myli, kas nepaniekina šio švenčiausio jausmo, kas nesielgia šiurkščiai ne tik su gėle ar žirgu, bet su savojo žmogiškumo Laivo bendrakeleiviais, su savosios Lietuvos bendrataučiaisbendraminčiais. Ar dar aptinkame altruistiškos, be išskaičiavimo, aukos pavyzdžių
Kad greta esantys neverktų nuo savųjų (nes priešai retai linki gero).
Tarsi nurimstu o, kiek dar daug gražaus!..
Ir krūpteliu: Tėvai, tik neužsiliūliuok, kad mėlyno Baltijos kranto vėl neprislėgtų atšiauraus okupanto akmuo, nes dar daug lietuvių kolaboruoja su svetimaisiais, išdavinėja tautiškuosius idealus, parsidavinėja, iš pažiūros kultūringai naikina tautinę kultūrą ir tautines vertybes, krikščioniškumą, todėl Lietuvos siela, kaip parko gėlė, vis patiria šoką, nes mes nemokame prižiūrėti stebuklu 1990 m. kovo 11-ąją mums pražydusios valstybės, savo Lietuvos. Ak, juk ne Maximų plaštakėms suprasti, kodėl skauda Lietuvai, ne goduoliui, kuris kotedžus įrengtų net ir, atsiprašau! Katedroje
Mūsų dvasinis aklumas mus žudo, ir gali visai pražudyti, jei eisime po vieną, jei nepakelsime akių aukščiau pietų stalo, toliau savo kambario, kiemo, jeigu geisime būti vien ponais, grafais ir pamiršime savąją privalomąją žmogui (!) tarnystę savo Valstybei, kaip Motinai.
Balandžio 30-ąją pirmajame Lietuvos žinių puslapyje perskaitęs straipsnio pavadinimą Antrasis Sąjūdis pradeda veiklą čia ir užrašiau: Ačiū. Tikrai nuoširdžiai apsidžiaugėme abu su žmona Vlada Marija. Laikas nubust iš letargo. Laikas patirti: tautos siela nemiega.
Laikas baigti traumuoti Lietuvą ir ardyti jos gyventojų dvasinę egzistenciją, nes, ne mano vieno nuomone, tai, kas savųjų rankomis dabar dirbama prieš Lietuvą, yra skaudžiau už sibirus
Lietuvos patriotams yra labai daug šienautinų, švarintinų, ravėtinų dvasinių pievų. Svarbiausia šalin bet kokį abejingumą! Sąžiningai atlikime kiekvienas tai, ką sugebame, ir Lietuva atsities, išvengs šoko, o gal pavyks įveikti dvasinį aklumą, tuos, kurie geidžia mus nuprotinti, kad negalvotume, nematytume, kaip ir kokiais keliais prie Baltijos vėl mus, lietuvius, norėtų
iš-nai-kin-ti. Vėl?! Juk kenčiame dėl to, kad, anot poeto, kritiko, satyriko, Šaukėnuose (Kelmės r.) palaidoto Rimanto Kasparo (1950-1980), vėl užtekėjo snukių pilnatis (eil. Suriebėjusiems). Viską matome. Stebime. Jaučiame.
Ačiū, kad Antrasis Sąjūdis nubudo pirmajai lietuvių tautos gegužei.
Gediminas GRIŠKEVIČIUS
Palanga
© 2007 XXI amžius
|