|
Kai politika virsta verslu
Politika yra valstybės institucijų, politinių bei visuomeninių organizacijų ir atskirų asmenų veiksmai bei siekiai, nukreipti valstybės reikalams tvarkyti.
Verslas gamyba, prekyba bei kitokia veikla nukreipta į medžiaginę naudą, pelną.
Politikos tikslas kurti bei tvirtinti valstybę, verslo turėti finansinę ar medžiaginę naudą.
Griežtai atskirti verslo nuo politikos nedera, nes iš tikrųjų politika gali padėti verslui, verslas politikai. Jei dėl valstybės tvirtinimo sudaromos palankios sąlygos verslui, o verslas savo ruožtu tvirtina valstybės ekonominius pagrindus, galima teigti, kad politika ir verslas eina išvien. Tačiau kai verslas pajungiamas vien politikai ar politika vien verslui, tiek politika, tiek verslas virsta jų regimybe.
Kai Sovietų Sąjungoje, nusavinus gamybos priemones, gamyba buvo pajungta politikai, bolševikinės propagandos plėtrai, komunistų partijoms įvairiose šalyse finansuoti pasaulinės revoliucijos vardan, verslo neliko, o gamyba tapo nenaši, neefektyvi. Nors viešai buvo skelbiama proletariato diktatūra, demokratinis centralizmas, tačiau politiką vykdė viena partija komunistinė klika. Trumpai tariant, toje imperijoje politika verslą suvalgė, imperijos ekonominis pamatas sutrupėjo, kas ir atvedė į perestroiką bei pačios imperijos griūtį.
Pasaulyje žinomas ir kitoks reiškinys, kai per gamybą, per bankinio ir pramoninio kapitalo koncentraciją valstybės reikalus pradeda tvarkyti turtuoliai, įsigali oligarchija, timokratija.
Išsivadavusiose iš sovietinės okupacijos šalyse, kur nei tikros politikos, nei normalaus verslo patirties nėra, atsirado parazitinių reiškinių, kai iš pačios politikos daromas verslas, o iš verslo politika. Kadangi verslas ženklinamas apčiuopiama nauda, esant privačiai nuosavybei, jo plėtrai ypatingų barjerų nėra, prie jo neapsistosime. Apie politiką, nuo kurios komunistai baidė tremtimis, psichiatrijos ligoninėmis, kalėjimais, žudynėmis, jau su nepriklausomybės atgavimu reikėjo visu balsu prabilti. Tačiau taip neįvyko, nes iš praeities išlikusi politikos baimė, o ypač valdžioje išlikusių komunistinių persikrikštėlių prievarta brukama nuostata, kad politika yra tik Seimo, Vyriausybės, diplomatų nuosavybė, klaidinantis tvirtinimas, kad mokykla, kariuomenė, Bažnyčia yra depolitizuotos (vietoj departizuotos), nuo pat nepriklausomybės atgavimo politikos reikalus tvarkydama buvusi partinė nomenklatūra politiką pavertė sau naudingu verslu, politinių verteivų veiklos objektu. Įvairių įstatymų bei jų pataisų, skirtų ne valstybei kurti bei tvirtinti, o politinių verteivų klano naudai, daugybę pavyzdžių randame žiniasklaidoje, visuomenė patiria juos ant savo sprando. Vienas iš politinio verslo pavyzdžių teikiamas rentų Seimo nariams įstatymas.
Rentų Seimo nariams skyrimo svarstymas tai siekimas materialinės naudos iš politikos, iš pilietinės pareigos tvarkyti valstybės reikalus, iš savo tautos ir Tėvynės meilės jausmo. Valstybė yra tautos būstas, pilis, kurią tvirtinti, saugoti, ginti yra kiekvieno valstybės piliečio garbinga ir šventa pareiga. Ar už tokią valstybės suteiktą privilegiją moralu dar reikalauti ir atlygio? Savo tautos, istorinio likimo bendrystės ženklu paženklintos bendruomenės meilė vadinama patriotizmu. Būti tikru savo tautos nariu, tautos patriotu tautos teikiama privilegija. Ar už ją reikia materialaus atlygio? Tėvynės meilė šeštasis, tik motinai ir Tėvynei priskirtinas šventas jausmas. Ar ir už jį iš motinos ar tėvynainio galima reikalauti materialaus atlygio?
Rentų įstatymo Seime svarstymas dar kartą parodė, kad Seime liko tik keli tikri piliečiai, keli tikri tautiečiai, keli tikri patriotai, todėl politikos Seime nebėra, ją išstūmė politikos verslas, politinių verteivų klanas.
Lieka laukti stebuklo išsigimimo virsmo atgimimu. Stebukladarys lietuvių tauta, jei dar atsilieps: Aš čia gyva.
Algimantas Zolubas
© 2007 XXI amžius
|