Pirmasis puslapis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Kultūra
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Valstybė
    ir bažnyčia
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Popiežius rūpinasi kenčiančiais katalikais

Mindaugas Buika

Net ir sunkiomis persekiojimo sąlygomis Kinijos katalikai liko ištikimi savo tikėjimui

Popiežius Benediktas XVI su Honkongo vyskupu kardinolu Džozefu Zen Dzekiunu

Šventasis Tėvas kalbasi su grupe jaunų kinų katalikų

Kardinolas Džozefas Zen Dzekiunas ypač džiaugėsi naujojo dokumento pasirodymu

Pabrėžiamas vienybės ir susitaikymo poreikis

Rūpindamasis komunistų valdomos Kinijos Liaudies Respublikos diskriminuojamų katalikų gerove, popiežius Benediktas XVI paskelbė laišką Bažnyčios Kinijoje nariams, pabrėždamas jų vienybės ir susitaikymo poreikį siekiant religijos laisvės. Kaip žinoma, nuo ateistinio režimo įsigalėjimo kontinentinėje Kinijoje XX a. viduryje patyrusi didžiulius persekiojimus ir netektis, dabar dvylika milijonų turinti vietos katalikų bendruomenė faktiškai yra padalyta į dvi dalis – valdžios kontroliuojamą „patriotinę Bažnyčią“ (Kinijos katalikų patriotinę asociaciją) ir Šventajam Sostui ištikimą Katalikų Bažnyčią, priverstą veikti pogrindžio sąlygomis.

Katalikų Bažnyčia Kinijoje, administraciškai padalyta į 138 arkivyskupijas ir vyskupijas, yra viena iš sparčiausiai augančių pasaulyje: manoma, kad kasmet 150–200 tūkst. vien tik suaugusiųjų priima Krikšto sakramentą. Honkongo Šv. Dvasios studijų centro duomenimis, „oficialiosios“ Bažnyčios sielovadoje darbuojasi 67 vyskupai bei 1870 kunigų. Veikiančiose keturiolikoje seminarijų kunigystei rengiasi 580 klierikų. „Oficiali“ Bažnyčia taip pat turi 3500 seserų vienuolių ir 40-yje noviciatų ugdoma apie 800 novicijų. „Pogrindinės“ Bažnyčios, kuriai priklauso apie du trečdaliai Kinijos katalikų, sielovadoje darbuojasi 44 vyskupai ir apie 1100 kunigų. Dešimtyje pogrindinių seminarijų mokosi apie 800 klierikų. Pogrindžio vienuolinės bendruomenės turi apie 1700 seserų ir 20 noviciatų, dar apie 800 merginų rengiasi vienuoliškam gyvenimui.

Svarbu pabrėžti, kad dešimtys pogrindžio vyskupų, kunigų, aktyvių pasauliečių katechetų ir vienuolių už „nelegalią“ veiklą atlieka bausmę komunistiniuose lageriuose ir „perauklėjimo“ įstaigose. Kita vertus, apie 90 proc. „oficialiosios“ Bažnyčios ganytojų yra slapta susitaikę su Roma ir netiesiogiai patvirtinę savo ištikimybę Šventajam Tėvui. Vis dėlto abiejų Bažnyčios dalių Kinijoje gyvenimo sąlygos labai skiriasi: „patriotinės“ bendruomenės gali naudotis bent dalimi komunistų konfiskuoto bažnytinio turto – minėto Šv. Dvasios studijų centro duomenimis, iš viso konfiskuota katalikiškos nuosavybės (šventovių, vienuolijų namų ir t. t.) už 130 milijardų juanių (17 mlrd. dolerių) – tuo tarpu pogrindžio katalikai rizikuoja prarasti bet kokius išaiškintus savo maldos namus.

Įvedama maldos už Kiniją diena

Savo laiške, Vatikane paskelbtame birželio 30 dieną, Popiežius rašo apie šiuos ir kitus kinų katalikų patirtus ir nuolat patiriamus kentėjimus. Tačiau, rūpindamasis jų vienybe, nevartoja sąvokų „oficiali Bažnyčia“ ir „pogrindžio Bažnyčia“, o tiesiog kreipiasi į visus „vyskupus, kunigus, pašvęsto gyvenimo vyrus ir moteris ir pasauliečius tikinčiuosius, priklausančius Katalikų Bažnyčiai Kinijos Liaudies Respublikoje“. Laišką pristatančiame pareiškime nurodoma, kad Šventasis Tėvas savo svarstymuose vadovaujasi „gilia dvasine meile visiems Kinijos katalikams“ bei didžiausios pasaulyje kinų tautos (Kinija turi 1,2 mlrd. gyventojų, taigi katalikai sudaro jų tik 1 proc.) „nuoširdžiu vertinimu“.

Šis popiežiaus Benedikto XVI palankumas išreikštas unikaliu sprendimu: viso pasaulio Katalikų Bažnyčioje įvedama maldos už Kiniją diena. Gegužės 24 dieną, kai liturgijoje minima Švč. Mergelė Marija, Krikščionių pagalba, – šiuo titulu ji ypač pagerbiama Kinijos didžiausioje Šešano Dievo Motinos šventovėje (netoli Šanchajaus), – kinai katalikai kviečiami celebruoti tikėjimo į mūsų Viešpatį Jėzų ir ištikimybės Popiežiui bendrystės atnaujinimą, taip pat, kad vienybė tarp jų taptų gilesnė ir regimesnė.

„Tą pačią dieną viso pasaulio katalikai (...) parodys jums savo brolišką solidarumą ir rūpestį prašydami istorijos Viešpaties ištvermingumo malonės liudijime ir tikrume, kad jūsų praeities ir dabarties kentėjimai dėl Jėzaus Šventojo Vardo bei bebaimė ištikimybė Jo vietininkui žemėje būtų atlyginti, nors kartais gali atrodyti, kad viskas yra žlugę“, – rašo popiežius Benediktas XVI. Jis taip pat primena visiems katalikams Jėzaus duotą įsakymą mylėti savo priešus ir melstis už persekiotojus ir jų atsivertimą. Čia Popiežius primena apaštalo šv. Pauliaus paraginimą melstis „už visus žmones, už karalius ir visus valdovus, kad galėtume tyliai ramiai gyventi visokeriopai maldingą ir gerbtiną gyvenimą. Tai gera ir priimtina akyse mūsų Dievo ir Gelbėtojo, kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 1–3).

Sunki ir skausminga bendruomenės kelionė

Kartu su istoriniu popiežiaus Benedikto XVI laišku Kinijos katalikams, Šventojo Sosto paskelbtame komentare apžvelgiami ir įvertinami katalikų bendruomenės pastarojo penkiasdešimtmečio patirti išgyvenimai, kurie įvardijami kaip „sunki ir skausminga kelionė“, besitęsianti iki šiol. Primenama, kad po 1949-ųjų revoliucijos, per pirmąjį komunistų valdymo dešimtmetį, iš šalies buvo išvaryti visi užsieniečiai vyskupai ir misionieriai, įkalinti beveik visi kinų tautybės kunigai bei katalikiškų organizacijų vadovai pasauliečiai, uždarytos bažnyčios ir vienuolynai. Kartu buvo įkurtos naujos valstybinės struktūros, tokios kaip Religijų reikalų taryba ir Kinijos katalikų patriotinė asociacija, kurių tikslas – visiškai kontroliuoti bažnytinį gyvenimą. „1958 metais įvyko pirmosios dvi vyskupų ordinacijos be Popiežiaus mandato, inicijavusios daugelį veiksmų, kurie giliai pažeidė bažnytinę bendruomenę“, – nurodoma Šventojo Sosto komentare.

1966–1976 metais Kinijoje nuvilnijusi vadinamoji „kultūrinė revoliucija“, radikaliai naikinant dvasinį paveldą, dar sunkiau paveikė Kinijos katalikų bendruomenę, paliesdama netgi tuos dvasininkus ir pasauliečius, kurie nuėjo kolaboravimo su režimu keliu. 9-ajame dešimtmetyje tuometinio kompartijos lyderio Den Siaopino pradėta tolerantiškesnė reformų politika leido katalikams šiek tiek lengviau atsikvėpti. Vėl buvo atidarytos kai kurios bažnyčios, seminarijos, vienuolijų namai, stiprėjo tikinčiųjų bendruomeninė veikla, labai pagausėjo atsivertimų. Visa tai patvirtino daugelį kartų Bažnyčioje paliudytą principą, jog „kankinių kraujas yra naujų krikščionių sėkla“.

Šį spartų atsinaujinimą lėmė „išlikęs gyvas tikėjimas bendruomenėse“, taip pat Kinijos katalikų šeimos, kurios tapo svarbiausia tikėjimo perdavimo jaunajai kartai grandimi. „Taigi nepaisant sunkių išbandymų pačiais nežmoniškiausiais Kinijos komunizmo laikotarpiais dauguma šalies katalikų pateikė ištikimybės Kristui ir Bažnyčiai karštą liudijimą“, – teigiama Šventojo Sosto komentare, kuris aiškina popiežiaus Benedikto XVI laiško paskelbimo aplinkybes.

Skirtinga pogrindinių ir oficialiųjų vyskupų padėtis

Kita vertus, liberalėjant komunistų režimui Kinijoje, vietos katalikų bendruomenėje vis akivaizdesnis tapo pasidalijimas tarp „oficialiosios“ ir „pogrindinės“ Bažnyčių. Šventasis Tėvas savo laiške pastebi, kad dalis ganytojų, nenorėdami pasiduoti režimo kontrolei ir likti ištikimais šv. Petro įpėdiniui, pasirinko „slaptos konsekracijos“ ir kupiną pavojų pastoracinės tarnystės tikintiesiems kelią. Popiežius Benediktas XVI, pripažindamas, kad pogrindinis veikimas „nėra normalus Bažnyčios gyvenimo bruožas“, jį pateisina tokiomis kentėjimo sąlygomis, „koks yra komunizmo režimas“. Veikimu pogrindyje „siekiama išlaikyti tikėjimo integralumą ir pasipriešinti valstybės agentūrų kišimuisi į reikalus, tiesiogiai priklausančius vidiniam Bažnyčios gyvenimui“. Šventasis Tėvas reiškia viltį, kad Kinijos valdžia pripažins dabar pogrindyje veikiančius „teisėtus ganytojus“ ir kad jiems ištikimi tikintieji „galės laisvai išreikšti savo tikėjimą tame socialiniame kontekste, kuriame jie gyvena“.

Kitą Kinijos ganytojų grupę sudaro tie, kurie aplinkybių spaudžiami nusprendė gauti vyskupo šventimus be Popiežiaus mandato, tai yra „patriotinės“ Bažnyčios sistemoje, tačiau vėliau pasiprašė priimami „į bendrystę su šv. Petro įpėdiniu ir kitais broliais episkopate“. Laiške pažymima, jog daugeliu atvejų, atsižvelgiant į siekimo nuoširdumą, esamos padėties sudėtingumą bei kaimyninių vyskupų nuomonę, Benediktas XVI visiškai įteisino jų vyskupišką jurisdikciją.

Manoma, kad tokiu būdu „teisėtais“ vyskupais patvirtinta apie 90 proc. „patriotinės“ Bažnyčios ganytojų. Problema ta, kad, įteisinus vyskupus, apie tai neinformuojami pasauliečiai tikintieji ir kunigai, todėl iškyla sąžinės problemų. Todėl Šventasis Tėvas taip įteisintus vyskupus ragina neatidėliojant apie tai supažindinti diecezijų bendruomenę bei savo veikimu aiškiai patvirtinti visišką bendrystę su Popiežiumi.

Pagaliau trečią grupę sudaro vyskupai, – Popiežius pažymi, kad jų „skaičius yra labai mažas“, – kurie buvo konsekruoti be jo leidimo ir neprašė bei nėra gavę „privalomos legimitacijos“. Pagal Bažnyčios mokymą jų šventimai yra neteisėti, tačiau galiojantys, nes jie yra gauti iš teisėtai konsekruotų vyskupų. Tie nelegimituoti hierarchai, nors ir nėra bendrystėje su Popiežiumi, tačiau jų administruojami sakramentai – tarp jų ir Kunigystės sakramentų teikimas – yra galiojantys, nors ir neteisėti. Būtent į šią aplinkybę turi atsižvelgti tikintieji, kurie turi stengtis dalyvauti bendrystėje su Popiežiumi esančių vyskupų ir kunigų Eucharistijos ir kitų sakramentų celebravime.

Tačiau išskirtinėmis sąlygomis, jeigu neįmanoma pasiekti legimitizuotų dvasininkų, tikintieji dėl „savo dvasinės gerovės“ gali priimti sakramentus ir iš tų vyskupų bei kunigų, kurie nėra bendrystėje su šv. Petro įpėdiniu. Kartu Šventasis Tėvas priminė tas griežtas kanonines sankcijas, tarp jų ir ekskomuniką „latae sententiae“, kurios yra numatytos už neteisėtus šventimus, bei pabrėžė, jog reikia atskirai išnagrinėti kiekvieną atvejį ir tas aplinkybes, kuriomis neteisėti šventimai buvo suteikti. Laiške nurodoma, jog būtų pasiektas didelis visos Kinijos katalikų bendruomenės dvasinis laimėjimas, jeigu, sudarius atitinkamas sąlygas, ir nelegimitizuoti vyskupai galėtų pasiekti bendrystę su Romos vyskupu, ir Bažnyčia Kinijoje taptų neatskiriama visuotinės Katalikų Bažnyčios dalimi kartu su kitomis po visą pasaulį išplitusiomis dalinėmis Bažnyčiomis.

Vatikanas nepripažįsta primestų struktūrų

Kaip žinoma, iki šiol išimties tvarka, be Popiežiaus mandato, kartais buvo konsekruojami ne tik „patriotinės“ Bažnyčios, bet ir pogrindžio vyskupai. Ši galimybė teisėtiems, bet Kinijos valdžios nepripažintiems hierarchams buvo suteikta 1981 metais tuometinio Tautų evangelizavimo kongregacijos prefekto brazilo kardinolo Andželo Rosio laišku. Atsižvelgiant į sunkią Kinijos katalikų padėtį bei iškilus pavojui, kad šalyje gali nebelikti bendrystėje su Roma esančių vyskupų, minėtu laišku Šventajam Sostui ištikimiems hierarchams buvo leista patiems pasirinkti ir konsekruoti savo koadjutorius be išankstinio Vatikano sutikimo gavimo. (Žinant tuometinės komunistinės Kinijos uždaras sienas bei griežtą kontrolę, susisiekimas ir informacijos apsikeitimas su Vatikanu tuomet buvo ypač sunkus.)

Dabar situacija iš esmės yra pasikeitusi ir komunikacija su Roma nebėra neišsprendžiama problema (internetas, mobilieji telefonai ir kitos technologijos), todėl popiežius Benediktas XVI nusprendė atšaukti minėtą kardinolo A.Rosio potvarkį ir suvienodinti visų vyskupų konsekraciją, gaunant Vatikano pritarimą. Iš Šventojo Tėvo laiško taip pat akivaizdu, kad pakeisti vėlesnio Tautų evangelizavimo kongregacijos vadovo slovako kardinolo Jozefo Tomko 1988 metų potvarkiai, jog reikia „vengti bet kokio „communicatio in sacris“ su oficialiosios Bažnyčios Kinijoje vyskupais“, nes dauguma jų dabar yra susitaikę su Popiežiumi. Tačiau kas susiję su Kinijos komunistų valdžios primestomis bažnytinėmis struktūromis, tarp jų ir 1957 metais įkurta Patriotine asociacija, tai Šventasis Tėvas savo laiške aiškiai nurodo, kad jos „nesuderinamos su Bažnyčios mokymu“. Kaip tik šios struktūros tapo sekimo, prievartos ir kitokio kišimosi į bažnytinį gyvenimą įrankiais, sukėlė tarpusavio įtarinėjimus, kaltinimus bei kitas blogybes, silpninusias tikinčiųjų bendruomenę. Tie komunistų primesti dariniai, o ne skirtingi požiūriai į Bažnyčios doktriną ir yra tiesiogiai atsakingi už katalikybės pasidalijimą Kinijoje.

Popiežius Benediktas taip pat pažymi, kad Apaštalų Sostas negali pripažinti ir komunistų režimo kontroliuojamos Kinijos katalikų vyskupų kolegijos, kaip nacionalinės vyskupų konferencijos. Į minėtą kolegiją neįeina „pogrindžio“ vyskupai, kurių valdžia nepripažįsta, tačiau kurie yra bendrystėje su Popiežiumi. Be to, kolegijos nariais yra neteisėtai konsekruoti vyskupai, kurie artimi režimui. Pagaliau tos struktūros statutas nėra patvirtintas Vatikane, kaip to reikalauja kanoninės normos, ir kai kurie jo elementai prieštarauja Bažnyčios mokymui.

Bažnyčia nelieka nuošalyje kovoje dėl teisingumo

Kartu su pastoracinių klausimų aptarimu, pasiremdamas II Vatikano Susirinkimo mokymu bei savo pirmtako Jono Pauliaus II pareiškimais, popiežius Benediktas XVI savo laiške diplomatiškai paliečia aktualias Kinijos valstybės ir Bažnyčios, Vatikano ir Pekino režimo santykių problemas. Pažymima, kad, įveikus praeities nesutarimus ir nesupratimus, kurie nėra naudingi nei valdžiai, nei Bažnyčiai, įmanoma bendradarbiauti dėl visų Kinijos žmonių gerovės ir dėl taikos pasaulyje.

Jis primena, kad Bažnyčia su ypatingu jos uždaviniu ir kompetencija niekada „nesiidentifikuoja su jokia politine bendruomene ir nesusisieja su jokia politine sistema“.

Taigi ir Katalikų Bažnyčia Kinijoje „neturi misijos pakeisti valstybės struktūrą ar administraciją“, nuramina Pekino lyderius popiežius Benediktas XVI. Kaip ir kitur pasaulyje, kur viešpatavo komunistų režimas, taip pat ir Kinijoje tikinčiųjų persekiojimas dažnai buvo grindžiamas Bažnyčios „sąmokslo“ baime. Tačiau Bažnyčia nesiekia tiesiogiai įsitraukti į politines grumtynes dėl teisingesnės visuomenės kūrimo, nes „ji negali ir neturi pakeisti valstybės“.

Kita vertus, Šventasis Tėvas patvirtino, jog Bažnyčia pačia savo prigimtimi negali likti nuošalyje, kai kalbama apie kovą dėl teisingumo. Ji tai daro iškeldama „racionalius argumentus“ ir „sužadindama dvasinę energiją“, be kurios pasiaukojimo teisingumas negali įsivyrauti. Teisinga visuomenė turi būti politikos, o ne Bažnyčios pasiekimas, bet tam naudojamos priemonės turi atitikti bendrojo gėrio reikalavimus, kuo yra suinteresuota Bažnyčia. Ji taip pat valstybei kelia du svarbius reikalavimus, kurie neatskiriamai susiję su pageidaujamu teisingumu: valdžios institucijos neturi kištis į reikalus, kurie tiesiogiai susiję su Bažnyčios vidaus gyvenimu, tikėjimu ir disciplina; katalikams piliečiams turi būti visiškai užtikrinta galimybė išpažinti savo tikėjimą gerbiant autentišką religijos laisvę. Bet kaip tik šito ir trūksta komunistų valdomoje Kinijoje, ką pripažįsta ne tik Vatikanas, bet ir visa tarptautinė bendruomenė.

Religijos laisvės elementu, kuris pripažintas tarptautiniuose susitarimuose, lieka ir Šventojo Sosto teisė skirti katalikų vyskupus, tuo „užtikrinant Bažnyčios vienybę bei hierarchijos bendrystę“, rašo savo laiške popiežius Benediktas XVI, atskirai aptardamas šį sunkų santykių su komunistiniu režimu klausimą. Kartu jis daro nuolaidą, atsižvelgdamas į situaciją Kinijoje, kad su vyriausybe būtų galima pasiekti susitarimą „sprendžiant kai kuriuos kandidatų episkopatui pasirinkimo klausimus“. Čia tinkamas pavyzdys gali būti taip pat komunistų valdomas kaimyninis Vietnamas, kai nelengvomis derybomis ieškoma bendro valdžios ir Vatikano sutarimo dėl naujų vyskupų.

Tačiau abejotina, ar Pekinas dabar pasirengęs daryti šiuo atžvilgiu kokius nors žingsnius, nes jo nuostata – vyskupų skyrimas yra išimtinai šalies, (tikriau sakant, komunistų režimo kontrolės) „vidaus reikalas“. Todėl negalima tikėtis spartaus Vatikano ir Kinijos diplomatinių santykių užmezgimo, nors šiuo atveju Šventasis Sostas yra pasirengęs „bet kuriuo metu“ nunciatūrą iš Taivano sugrąžinti į Pekiną.

Svarbios direktyvos lemiamu momentu

Popiežiaus Benedikto XVI laiško vienas iš pagrindinių skatintojų Honkongo vyskupas kardinolas Džozefas Zen Dzekiunas ypač džiaugėsi naujojo dokumento pasirodymu. Savo pareiškime jis priminė, jog tai pirmas tokio pobūdžio laiškas, kurį Šventasis Tėvas parašė atskiro regiono visai katalikų bendruomenei. „Motyvas yra aiškus: ta bendruomenė pastaraisiais dešimtmečiais patyrė didelius išbandymus, todėl Šventasis Tėvas norėjo parodyti didelį rūpestį tais savo vaikais, suteikdamas direktyvas, atrodo lemiamu momentu, kad jie galėtų išsilaisvinti iš sudėtingos situacijos“, – pabrėžė kardinolas Dž.Zenas.

Jis pastebėjo, kad kinų vyskupams su savo siūlymais ir reikalavimais dažnai yra sunku pasiekti Kinijos valstybės lyderius. Dabar, kai paties Katalikų Bažnyčios vadovo laiškas yra jų rankose, tai gali tapti išeities tašku trokštamam dialogui. Interviu, duotame Azijos katalikų žinių agentūrai „Asia News“, kardinolas Dž.Zenas aiškino, kad laiško tekste išlaikyta „nuostabi pusiausvyra tarp principų aiškumo ir pagarbaus tono“.

Tai yra aiškus religinio pobūdžio rašinys, netgi su tam tikra teologine kontempliacija, todėl jokiu būdu jame negalima įtarti kokių nors „slaptų politinių motyvų“. Ganytojas reiškė viltį, kad būtent iš tokios perspektyvos Šventojo Tėvo laiškas bus priimtas Kinijos valdžios viršūnėse, ir padės geriau suprasti Katalikų Bažnyčios prigimtį ir mokymą, kuris yra priimtas ir išgyventas visame pasaulyje.

Kardinolas Dž.Zenas nurodė, kad Popiežiaus laiške išreikštas kvietimas suvienyti Bažnyčią Kinijoje yra „būtinas ir gerai paaiškintas“. Jis pastebėjo, kad tam tikras vienybės siekimas, ypač „širdžių artumas ir dvasiniai saitai“ kurį laiką jau buvo jaučiami. Dabar su Benedikto XVI laiške esančiomis paskatomis tai turėtų sustiprėti. „Oficialioji“ Bažnyčia vis labiau supranta, kad „pogrindinės“ Bažnyčios pozicija yra objektyviai teisinga. Kita vertus, „pogrindžio“ Bažnyčia dabar iš paties Popiežiaus žino, kad beveik visi „oficialūs“ vyskupai yra bendrystėje su Šventuoju Tėvu. „Todėl jos dabar supranta, kad turi abipusiškai gerbti ir mylėti viena kitą“, – sakė kardinolas Dž.Zenas, reikšdamas įsitikinimą, kad Bažnyčia Kinijoje bus tikrai Katalikų Bažnyčia, pripažinta ir gerbiama visame pasaulyje, neš garbę ir šlovę Kinijai.

© 2007 „XXI amžius“