|
Ar Lietuvos žiniasklaida jau tapo ponasklaida?
Mindaugas GRIŠKEVIČIUS
Prieš kelerius metus vienas Lietuvos miestelio menkai žinomas politikas sumanė tapti Seimo nariu. Kaip tarė taip ir padarė. Mero pareigas užėmęs politikas prie vieno didžiausių šalies dienraščių ėmė leisti specialų priedą miestelio gyventojams. Formali tokio priedo gimimo priežastis triviali noras geriau atspindėti miestelėnų gyvenimą ir jų socialinius lūkesčius. Tačiau ir kiekvienai miestelio katei tuomet buvo aišku, jog turtingas ir įtakingas meras, iki politinės karjeros pradžios ėjęs verslo keliu, leidinio priedą panaudos savai rinkimų kampanijai į Seimą.
Tokia politinė reklama tapo paprastai įgyvendinama: įžvalgus politikas įnešė į tuomet merdėjusio dienraščio sąskaitą daugiatūkstantinę pinigų sumą, ir žodis tapo kūnu. Alkoholiui bei moteriškiems kerams neatsparus tuometinis dienraščio redaktorius, daug mėnesių vėlavęs mokėti atlyginimus savo darbuotojams, mielai priėmė tokį verslaus mero pasiūlymą: juk pinigų savo poezijos vakarams rengti bei asmeninėms daug tūkstančių kainuojančioms kelionėms į egzotiškas šalis labai reikėjo. Politinė reklama tapo pelninga šimtu procentų: miestelio meras tapo Seimo nariu, sėkmingai seimauja iki šiolei ir savo veiklą toliau grindžia tuo pačiu principu: atskaitingumu visuomenei per žiniasklaidą.
Kodėl šis rašinėlis pradedamas paprastu politinės reklamos pasažu? Štai visai neseniai Transparency International Lietuvos skyrius paskelbė susimąstyti verčiančio sociologinio-kriminologinio tyrimo rezultatus: dauguma apklaustų Lietuvos verslininkų tiki milžiniška žiniasklaidos galia nulemti įmonių ar asmenų sėkmę. Beveik 62 proc. apklaustųjų yra įsitikinę, jog nepalankios žiniasklaidos publikacijos ir transliacijos apie konkretų asmenį arba įmonę gali sužlugdyti jų vystomą veiklą. Per 49 proc. su savaitraščių žurnalistais susidūrusių verslininkų teigia, kad jiems buvo leista suprasti (tiesiogiai ar netiesiogiai), kad už (mokamą) reklamą tos žiniasklaidos priemonės žurnalistai parengs ir palankią publikaciją apie jų įmonę. Turbūt nesuklysiu iškeldamas hipotezę, jog panašių siūlymų iš žiniasklaidos priemonių susilaukia ir mūsų politikai.
Tad koks nepriklausomos Lietuvos naujųjų oligarchų, politikų ir žiniasklaidos priemonių piniginės meilės pavadinimu perku-parduodu rezultatas? Pas mus egzistuoja daugybė laikraščių, dienraščių, televizijos kanalų, tačiau retas kuris išsiskiria savo žurnalistikos kokybe, leidžiama turinio architektūra, teksto dizainu. Pakanka atsiversti komjaunuoliškos prigimties didžiausiu besireklamuojančio Lietuvos dienraščio puslapius ir jo straipsnių pavadinimai patys savaime kelia semantines implikacijas: Pajūryje škotus žavi alus ir merginos, Verslininko artimieji nesapnuoja mirties. Mieli dienraščio skaitytojai, būsite kvaili, jeigu nesuprasite, kas norima pasakyti: Lietuva tai alkoholio liūne skendinčių žmonių bei pigiai parsiduodančių merginų kraštas.
O kaip gali jaustis straipsnį su mirties antrašte perskaičiusi dingusio verslininko šeima: verslininkas gyvas ir yra daug vilčių jį rasti gyvą ir sveiką ar tiesiog šeimos artimiesiems ir skaitytojams brukte brukama žinia apie galimą verslininko mirtį? Kas atsakys už tokią psichologinę šios žiniasklaidos priemonės prievartą verslininko šeimos atžvilgiu? Komjaunuoliškos tiesos pagrindus įgijęs dienraščio redaktorius ir jo komanda veikiausiai turi menką supratimą apie žurnalistinę etiką bei moralę.
Daugybė stiliaus ir gyvenimo būdo žurnalų ir brošiūrų sinchronizuotai spausdina tuos pačius pobūvius, aprašinėja jų dalyvius ir ką jie veikia. Ir taip numeris iš numerio kartojami pasakojimai apie tuos pačius vakarėlių liūtus, aprašomi herojai: sėkmingai dirbantys verslininkai, jų ilgakojės gražuolės įspūdingo dydžio krūtinėmis, politikai ir jų žmonos, Milane ar Paryžiuje įsigijusios rankinuką ar vakarinę suknelę už sumą, lygią kelioms lietuviškoms minimalaus dydžio algoms. Įvaizdžio transliavimo receptas Lietuvoje labai paprastas: įnešei į redakcijos kasą gražaus pinigėlio, ir tavo veidelis, tavo žingsniai bei poelgiai taps palaiminti tarp skaitytojų, klausytojų ir žiūrovų.
Tuo tarpu visuomeniniai bei politiniai potėpiai mūsų masinės informacijos priemonėse primena įvaizdžių karų scenarijų: skirtingos politinių skandalų interpretacijos, skirtingi politikų darbai ir aferos žinių laidose ir laikraščių puslapiuose pateikiami visiškai skirtingai. Kas moka, tas ir muziką užsako. Visų kare prieš visus laimi tas, kurio įvaizdis geriausias, brangiausias ir kurį transliuoja kuo daugiau masinės informacijos priemonių.
Lietuviškos žiniasklaidos protomaišos amžiuje beveik neliko dorų pavyzdžių motyvo. Didelę atsakomybę už vyraujančią vertybių krizę privalo prisiimti nemaža dalis žiniasklaidos atstovų. Užuot Lietuvą auklėję dorais pavyzdžiais ir poelgiais, visa tai begėdiškai nubloškia į užribį. Gerais poelgiais garsėjantis doras tautietis turi daug mažiau galimybių patekti į masines informacijos priemones. Tiesiog jis, daugelio redaktorių požiūriu, užribio klasės pilietis. Neįdomus, nes neturi pinigų, galios ir neteikia apčiuopiamos naudos redakcijai. Vadinasi nesensacingas ir neskaitomas egzempliorius.
Vienas laikraščio vadovas sykį užrėkė ant žurnalistikos pradžiamokslį kremtančio studenčioko: Kvaily, kiek gali apie savo teatrus, poetus bei visokius debesėlius rašyt! Kita sykį išmesiu tavo rašliavą į šiukšlių dėžę ir vietoj jo išspausdinsiu nuogų mergų nuotraukų!. Štai taip. Galiausiai kas lieka doriems žurnalistams: už grašius parsiduoti nesąžiningiems leidėjams ir redaktoriams ar ieškoti kitų saviraiškos būdų ir kito pragyvenimo šaltinio?
Yra ir didesnių blogybių, susijusių su vietinės žiniasklaidos priemonių ligomis ir ydomis. Viena jų prastas Lietuvos valstybės įvaizdžio pozicionavimas užsienio masinės informacijos priemonėse. Įtakinguose Didžiosios Britanijos dienraščiuose The Independent ar Guardian labai dažnai galima rasti informacijos apie naująsias Europos Sąjungos nares Bulgariją, Rumuniją. Aprašomas ne tik gyvenimo būdas šiose šalyse, bet ir pateikiama komercinė informacija apie nekilnojamojo turto kainas šiose šalyse, turistinius maršrutus, lankytinas vietas ir pan. Ir tokia šių šalių reklama minėtuose britų dienraščių puslapiuose sutinkama gana dažnai.
Tuo tarpu Lietuva per retai minima užsienio žiniasklaidos priemonėse to patraukliam šalies įvaizdžiui Vakarų Europoje sukurti iš tiesų per maža. Neseniai Didžiosios Britanijos visuomeninio transliuotojo BBC kartota trumpa reklama apie Lietuvą tėra lašas jūroje. Tereikia visiškai nedaug tiesiog susitarti valdžios institucijoms bei patiems oligarchams dėl tikslinės reklamos apie Lietuvą pobūdžio. Tereikia koordinuoto susitarimo, ir tie patys britai, vokiečiai ar kitos turtingosios Vakarų Europos šalys žinotų apie Lietuvą nepalyginamai daugiau negu iki šiol.
Kol kas lietuviškos žiniasklaidos vartotojiškas pobūdis mažai palieka vietos skaitytojų kritiniam mąstymui, leidėjų ir žurnalistų įsisąmonintai teisinei atsakomybei. Australijos lietuvė Rymantė Gell, dirbanti Australijos SBS radijuje, teigia, jog kengūrų šalyje laisvės ir tolerancijos ribos žiniasklaidoje plačios ir įsisąmonintos. Leidėjai ir žurnalistai ten žino, ką jie gali ir ko negali, netgi egzistuoja speciali žurnalistinė-teisinė terminologija.
Nacionalinės premijos laureatas Petras Dirgėla metaforiškai pastebi: ciniškojo proto amžiuje išmintis sviedžiama į laužą sudeginti. O nedeganti informacinė tuštybė sugundo vis daugiau vartotojų. Kada mes bent kiek priartėsime prie objektyvių ir kritinių žurnalistinių standartų? Tam būtina žurnalistinės minties ir moralės revoliucija, padėsianti išsivaduoti iš komjaunuoliškos žurnalistikos refleksų bei stereotipų. Gražūs žodžiai ir sentimentai kovoje su cinikais leidėjais nepadės, čia reikalingos teisinės kovos su amoraliais leidėjais priemonės. Pridėtinio vertės mokesčio lengvatos panaikinimas nesąžiningiems leidėjams būtų gera pradžia kovoje su ciniško proto dominavimu lietuviškoje žiniasklaidoje.
© 2007 XXI amžius
|