|
Rankų sukinėjimo taktika
Povilas Strapšys
Paskutinius mėnesius Lietuva sulaikiusi kvapą stebėjo Estijos ginčą su Rusija. Šios susierzinimas tik įrodo, kad teisūs buvo skeptikai, tvirtinę, kad Rusija tebesižvalgo į praeitį. Tiesa, gyvosios savasties ten dabar dažniau stengiamasi ieškoti ne sovietinėje epochoje, o carinėje Rusijos imperijoje. Bet ar mums nuo to lengviau? Juk nuo 1840 metų caro nurodymu iki pat 1917 metų net Lietuvos vardas buvo uždraustas, tebuvome vien Rusijos Šiaurės vakarų kraštas.
Kol estų policininkai sukandę dantis gana korektiškai grūmėsi su girtų chuliganų ir niokotojų minia, Lietuvos politikai lindėjo krūmuose ir nežinojo, ką pasakyti. Tiesa, kai kurie išdrįso net švelniai estus pabarti. Ir nors konfliktas su Bronzinio kario statula ir po ja buvusiais palaikais sureguliuotas, tęsinys dar laukia. Prieš keletą dienų Kremliui artimas politologas pagrasino, kad su Baltijos šalimis kalba ateityje bus tokia pati reikalaujant išskirtinių teisių rusakalbiams ir tuo pačiu metu plėtojant bendradarbiavimą.
Tikrai chameleoniškas požiūris! Lietuvių politikos asai pamatė estų ryžtą, bet visgi išreiškė savo paramą teisėtiems Vyriausybės veiksmams. O mūsų policijos vadai net pasigyrė, kad jei Vilniuje būtų ta pati situacija, jų veiksmai būtų dar profesionalesni nei estų.
Ar tos pagyros pagrįstos? Ir ar Rusijos valdžiai būtina destabilizuoti padėtį Lietuvoje estiškomis priemonėmis? Tikrai ne. Korumpuota Lietuvos politinė sistema, persmelkta ir pamaitinta įvairių dujotekanų ir kitais panašiais pinigais, dar efektyviau manipuliuojama be didelio triukšmo. Na, o paprastam piliečiui tenka tenkintis mūsų nepriklausomos žiniasklaidos kanalais, prikimštais revanšistinio naujosios rusiškos kinematografijos šlamšto. Žinoma, reikėtų atskirti kino klasika tapusių kino filmų demonstravimą, netgi turint galvoje, kad tai sovietinė klasika. Bet į tai, kuo maitina TV kanalai, kartais net koktu žiūrėti. Pasižvalgykime po visai nepriklausomus kanalus.
Didesnę laiko dalį čia užima rusiški kino pusfabrikačiai. Juos taip vadinu todėl, kad daugelis realybės šou ir muilo operų tėra vakarietiškų analogiškų laidų perpirkiniai arba nevykę pamėgdžiojimai. Lietuviškieji mankurtų gamintojai tai reklamuoja kaip neregėtai naują ir originalų dalyką. O tereikėtų pasakyti, kad tai yra tik televizinis second hand, kaip vadinamos mūsų skudurynuose parduodamos atvežtinės prekės. Tai tinka įvairiausiems serialams, pavyzdžiui, Gimusi būti žvaigžde, Auklė (šio kūrėjai nors pripažįsta, kad tai yra vakarietiško serialo perpirkinys, tokį serialo analogą turi ir lenkai) ir pan., taip pat ir realybės šou tie patys nesibaigiantys Namai-
, ligi skausmo primenantys mūsiškius Barus, Akvariumus, Myli nemyli ir kitas primityvias saldybes, nuo kurių dažniausiai alpsta nepilnametės paauglės.
Ne ką geresnis ir muzikinių laidų sulyginimas. Rusai jau senokai turi Žvaigždžių fabriką, kuris retkarčiais ir išknisa kokį įdomesnį talentą. Lietuvos muzikos žvaigždūnų maratonai ieško ne talentų, o naivuolių, kurie pripildys apsukrių šlamšto industrijos ryklių, tokių kaip Arūno Valinsko ir jo kompanijos, kišenes.
Ką ten rusų šou žvaigždės! TV3 kiekvieną savaitgalį kartoja pernykščio rusiškojo Jūrmalos festivalio įrašus. Ir nors mūsų valdiški ideologai darniai tvirtina narsiai kovojantys su Baltarusijos diktatoriumi ir net prisijungę prie ES sankcijų šiai šaliai, žiniasklaidos fronte yra atvirkščiai per garsųjį TV5, anksčiau vadinamą socialliberalo Vytauto Kvietkausko kanalu, rytais rodomi rusiški ir vakarietiški muzikiniai klipai yra transliuojami iš Minsko. Nors už patikusias dainas mobiliuoju telefonu galima balsuoti ne tik iš daugumos buvusios SSRS respublikų ir Baltijos šalių, bet net ir iš Vokietijos, jūs atidžiai pasižiūrėkite, kokie tame muzikiniame kanale būna reklamos intarpai. Jie visi baltarusiški!
Beje, kalbant nuoširdžiai, dauguma muzikinės ir netgi humoristinės produkcijos, iš rytų siunčiamos ant mūsų galvų, yra žymiai aukštesnės kokybės nei mūsų Juokio lygio agitbrigados, dabar temokančios juokauti apie antrąjį galą, arba bebalsiai NMLai bei klaikia angliška kalba Kovo 11-ąją uždainavę LTV talentų duetai. Jie kraupino mus iki pat birželio
Juk ten dirba profesionalai, o čia tik išsišokėliai saviveiklininkai.
Panašaus lygio bei turinio ir visokios publicistinės laidos ar viktorinos. Netgi įpratęs prie Klausimėlio marazmų prunkšti išgirdęs tokį viktorinos klausimą: Kokiame žemyne yra Lietuva? Beje, duodami keli atsakymo variantai ir už tai net siūloma pinigų. Toje pačioje televizijoje yra ir laida Mes europiečiai!
Visgi pavojingesni yra ne perdirbiniai ar muzikiniai projektai, o rimtesnė kino produkcija. Rusija, atgimstanti imperinės ideologijos pagrindu, tai akcentuoja jau daug metų. Ir nereikia to suversti vien Vladimiro Putino epochai. Juk švelniai nostalgiški Mentai kuriami jau antrąjį dešimtmetį. Koks nors pilietis, prisižiūrėjęs tokių filmukų apie geruosius milicininkus ir prisiminęs nevėkšlas iš savo apylinkių, tik nostalgiškai atsidus ir pratars: Ech, anuo metu nors tvarkos daugiau buvo! Nors pagalvojus nuoširdžiai, ar daug kam iš jūsų sovietmečiu teko sutikti tokių geraširdiškų milicininkų?
Tas pats tinka kalbant ir apie kino produkciją koviniai serialai dabar dažniausiai pasakoja apie sąžiningus demobilizuotus kareivius iš specialiųjų dalinių, laisvalaikiu gelbstinčius Rusiją nuo piktų vakariečių intrigų. Anądien mačiau, kaip pikti estai skandinaviškomis pavardėmis ir latviškais vardais, susimokę su kraugeriais čečėnais, vos neužgrobė ir nesusprogdino rusų atominės elektrinės.
O ar pamenate kvailoko veido, bet tvirtų pečių nacionalinio saugumo agentą iš to paties pavadinimo serialo, vadovaujamo žioploko rusų saugumiečių generolo, kuris po įvairių nuotykių visgi nugali visokius blogiečius, dažnai išnirusius iš užsienio?
Tiesa, kartais kliūna ir broliams slavams, jei tik jų šalis nepritaria motulės Rusijos ketinimams. Kaip čia neprisiminus tragiškai žuvusio Bodrovo jaunesniojo serialo Brolis, kurio antrojoje dalyje pagrindinis herojus, su padirbtais dokumentais nuvykęs į JAV, nė nemirktelėjęs iššaudo ukrainiečių mafijos veikėjus, pabrėžtinai tarpusavyje kalbančius tik ukrainietiškai. Po to jis susikrauna maišą dolerių, išvaduoja savo brolį ir su nauja drauguže (vargšė rusų mergaitė, pikti juodaodžiai suteneriai ten vertė ją dirbti prostitute!), policijai nespėjus net sureaguoti, išskrenda namo į tėvynę. O kitame savo filme jis su kažkada lietuve (kurią vaidina Ingeborga Dapkūnaitė, dabar rusų žurnalistų vadinama rusų kilmės aktore, gimusia Vilniuje, gyvenančia Londone) kovoja su piktais čečėnais ir juos visus nugali.
Kalnai nemėgsta melo. Šį režisierių sniego lavina užvertė Kaukaze, filmuojant naują filmą. Pagal vieną iš versijų griūties priežastimi galėjo būti ir filmavimo grupės keliamas triukšmas naudojant pirotechniką ir kitus garso efektus. Dabar rusų režisieriai atsigręžia ir į tolimesnius laikus. Neseniai garsiai išreklamuota 9-oji kuopa Lietuvoje parodyta ne tik kino teatruose, bet ir per televiziją. Tame filme nostalgiškai pasakojama apie beprasmišką rusų karių žūtį Afganistane ginant vieną strateginę kalvą. Mūsų šalyje visi recenzentai pabrėždavo šio filmo realistiškumą, dažnai užmiršdami pasakyti, kad tie žmonės (žinoma, ne savo valia) ten buvo tik niekieno nekviesti okupantai. Filmas turbūt buvo tiek išreklamuotas vien dėl jo pabaigos, kurioje paguodžiamai tvirtinama, kad mes nugalėjome...
Žinom mes tą pergalę! Tačiau rusų kino kūrėjai, lyg prisiminę leninizmo klasikų tezę, kad kinas yra galingiausias propagandinis ginklas, toliau dirba pagal valstybės užsakymą. Prieš porą metų paskelbus nacionaline švente lenkų ir lietuvių išvijimą iš Kremliaus 1612 metais, pradėta kurti panašaus turinio kino epopėja. Sako, kad tai bus vienas brangiausių filmų visoje Rusijos istorijoje. Apie jo turinį ir propagandinius štampus galime nuspėti iš anksto. Visgi bet kas, nors kiek daugiau mokęsis istorijos, žino, kad po dviejų Lžedmitrijų ir vidinio sąmyšio rusai patys pasikvietė į savo valstybės sostą Žečpospolitos princą Vladislovą Vazą. Tai dėl ko tas heroizmas?! Maskvą tikrai išgelbėjo iš Pavolgio atžygiavusi Minino ir Požarskio šauktinių kariuomenė. Tačiau dabar švenčiamą lapkričio 4-ąją Kremliuje apsiaustas lenkų ir lietuvių garnizonas dar sėkmingai gynėsi. O ir vienas išgelbėtojų buvo totorius. Įdomu, ar filme tai bus paminėta?
Ką jau ten filmai. Net Kriminalinė Rusija (laidą rodo tas pats TV5), primenanti mūsų Kruvinąsias bangas ir kitokį panašų niekalą, dažnai mėgaujasi pasakodama apie piktus čečėnus, grobiančius žmones, čigonus, žudančius senutes, ar šaltakraujiškus žudikus, kilusius iš Latvijos. O ten, žinote, maniakams augant, XX a. septintajame dešimtmetyje dar daug kas prisiminė miško brolius, neįkyriai, bet įtikinamai meluoja filmo veiksmo komentuotojo balsas už kadro. Suprask, pikti maniakai mokėsi iš fašistų pribaltų.
Naujausi Kremliaus propagandiniai kino filmai, skirti XX amžiaus Baltijos valstybių istorijai, įrodinėja du dalykus: 1940 metais buvo ne okupacija, o savanoriškas prisijungimas prie SSRS. Ir tai, kad holokaustas yra nacionalinis tų bjaurių pribaltų hobis. Kol kas tie pseudoistoriniai filmukai rodomi vietinei Rusijos auditorijai. Bet kas žino, gal greitai juos parodys ir per kokį lietuvišką televizijos kanalą, o mūsų superspecialistai aikčios, girdami tų kūrinių realistiškumą ir naujumą.
Dažnai girdžiu tvirtinimus, kad rusakalbius Lietuvos gyventojus visai neįmanoma paveikti, nes jie net ir nežiūri mūsų kanalų, o yra tik rusiškų kanalų žiūrėtojai. Todėl ir bet kokie bandymai integruoti kitataučius yra iš anksto pasmerkti nesėkmei. Estijos įvykiai lyg ir patvirtina šiuos nuogąstavimus. Tačiau tada mūsų padėtis dar tragiškesnė tenka pripažinti, kad rusiškas kičas ir net proimperinės kultūros srautas skirtas mums, lietuviams! Ką galima priešpastatyti šiam masyviam ideologiniam smegenų plovikliui? Per 17 metų sukurtą vienintelį tokio aktualaus turinio filmą Vienui vieni? Mažoka, ponai, kino elitiečiai.
Kur ten jau radijas, televizija ar kino filmų kūrėjai! Ką rašo mūsų spauda rusų kalba? Apie šovinistinius rašinius Lietuvos rusų (ir lenkų) spaudoje galima būtų parašyti ne vieną straipsnį. O štai vienas duonos, meilės ir šautuvo specialistas, dabar išgarsėjęs savo Durniškių istorijomis, interviu Ekspress-nedelia žurnaliukui (lietuviškosios Savaitės su TV analogas) gegužės 31 dienos numeryje (Nr. 22) postringauja apie lietuvių inteligentiją. Rašinys ilgas, per du leidinio puslapius. Prirašyta ne tik kvailai, bet ir pagiežingai. Nežinia, ar autorius save priskiria prie tos inteligentijos, turbūt taip, nes lietuvių jis nemyli. Straipsnyje prirašyta daug nesąmonių, pavyzdžiui, teigiama, kad Vincas Kudirka mirė iš bado, nors iš tikrųjų jį palaužė džiova. Arba kad tvirtai įrodyta, jog lietuviai yra ateiviai iš pietų Europos. Vytautas Petkevičius čia cituoja fantastiškas, nemokslines Jono Basanavičiaus teorijas. Iš tikrųjų mes, baltai, esame tikri autochtonai, o mūsų protėviai (iš niekur neatėję) šiame žemyno regione gyvena jau mažiausiai 45 amžius.
Ką galima atsakyti tokiam sovietmečio intelektualui? Dauguma mano pažįstamų tik nusijuoktų ir numotų ranka ar verta kreipti dėmesį į kuoktelėjusio stribo kliedesius? Tačiau juk šį laikraštėlį su televizijos kanalų savaitinėmis programomis perskaitė keliasdešimt tūkstančių rusakalbių. Dalis jų perskaitė ir šį interviu, didelė dalis juo ir patikėjo.
Estai pasielgė gana ryžtingai. 398 asmenys išsiųsti iš šalies visam laikui, dar 1615 negalės įvažiuoti į Estiją kelerius metus. Vienu mostu atsikratyta dviem tūkstančiais aršiausių riaušininkų. Ar mūsų valdžia sugebėtų taip sureaguoti? Labai abejoju, juk net J.Borisovo taip ir nesugebėjo deportuoti.
Teko skaityti kandoką Vytauto Landsbergio straipsnį apie mūsų ir estų valdžios palyginimą. Autorius ten lygina estus, sutramdžiusius penktąją koloną Taline, su pareigūnų delsimu tiriant tranzitiniame Karaliaučiaus traukinyje primuštos mūsų muitininkės (beje, Lietuvos pilietės rusiška pavarde) bylą. Pamenate ant vagono sienos krauju užrašytą mus įžeidžiantį šūkį? Byla numarinta, kaltų nerasta. Įdomu, kaip būtų pasielgę analogiškoje situacijoje estai? Juk sustabdyti ir iškratyti vagoną mūsų teritorijoje gan paprasta. Ar įsivaizduojate tokią situaciją Lietuvoje? Aš ne. Kažkaip vis prisimenu dabartinį Premjerą, nešantį gėles rusų karininkams, teisėtai išsodintiems iš to paties maršruto tranzitinio traukinio. O internete neseniai perskaičiau dar vieną, gan žiauroką komentatoriaus nuomonę. Kad netektų mokėti LATGAi už svetimų minčių citavimą, trumpai perpasakosiu tik jos pagrindinę mintį. Ji maždaug tokia: valstybė, nesugebanti pasirūpinti savais piliečiais (paminėta didžiulė emigracija), bet liguistai rūpestingai prižiūrinti svetimus pabėgėlius, valstybė, nesugebanti apginti savo piliečių (minimas tas incidentas traukinyje, taip pat lietuvis, nušautas Rusijoje vien už tai, kad atsisakė gerti už rusiškos armijos garbę, byla irgi numarinta, nesuradus kaltųjų), valstybė, uždarinėjanti mokyklas valstybine kalba, o ginanti mokyklas nevalstybine kalba, valstybė, pataikaujanti didžiųjų kaimynų užgaidoms (minimas pakeistas, papildytas lietuvių kalbos raidynas) ar atidaranti savo sostinėje buvusių pikčiausių priešų aukštąsias mokyklas (čia apie Balstogės universiteto filialą), kai net tarpvalstybinėje sutartyje nutylėtas 1920-1939 metų Vilniaus okupacijos faktas (to pageidavo Lenkija, o LDDP strategai tada nusileido), yra pasmerkta greitai tokia valdžia ir tokia valstybė bus nuspirta kaip supuvęs šungrybis.
Žiaurokos mintys. Bet ar jose nėra teisybės?
© 2007 XXI amžius
|