|
Tuščios kėdės ir valstybės renta
Seime svarstyta iniciatyva kadenciją baigusiems parlamentarams skirti valstybės rentas dėsningai sulaukė įvairių ir prieštaringų vertinimų. Daugelis jų išankstiniai, vienašališki, angažuoti. Objektyvumo čia aiškiai stinga, nors tai būdinga visai mūsų politinei sąmonei. Vis dėlto pamėginkime žvilgtelėti į abi šio klausimo puses.
Visuomenėje Seimas toli gražu ne pati populiariausia institucija. Norint įsitikinti tautos meile savo išrinktai valdžios institucijai net nebūtina žvalgytis į dažnai tendencingus reitingus, užtenka pereiti gatve ir pabendrauti su pažįstamais iš pačių įvairiausių sluoksnių.
Antipatija Seimui grindžiama įvairiausiais motyvais ir daugelis jų ne be pagrindo. Antidemokratinė rinkimų sistema, korupcija dvelkianti partijų finansavimo tvarka, savarankiškų pilietinių iniciatyvų varžymas ir ignoravimas, perkami ir parduodami įstatymai anaiptol neskatina tautos laikyti Seimą sava valdžia. Didžiulė visuomenės dalis išvis ignoruoja rinkimus, nes pati jaučiasi ignoruojama, o aktyvesnė rinkėjų dalis netrunka skaudžiai nusivilti. Šiame kontekste tautos ir valdžios atotrūkis ar net priešprieša atrodo visiškai dėsninga ir suprantama.
Ši situacija teikia peną populistinei retorikai ir manipuliacijoms visuomenės nuomone. Socialinės atskirties visuomenėje didžiausią įtūžį kelia pats faktas, kad kažkas čia kažko pasiekia, o kažkas ne. Apsivogusio ir prakutusio Seimo nario įvaizdis iš atskirų atvejų verčiamas visuotiniu reiškiniu. Alyvos į ugnį dar šliūkšteli skandalus įsimylėjusi žiniasklaida. Laikraščių puslapiuose ir televizijos laidose beveik neišvysime rimtos politinės analizės ar informatyvių reportažų apie konstruktyvias įstatymų iniciatyvas, kur kas įdomiau aprašyti kokio nors Seimo nario meilužę, prabangų automobilį ar namą, ryšius su verslo struktūromis ar užsienio šalimis. O svarbiausia, jog efektingas šių žinių skambesys dažnai užgožia ir atstoja tiesą.
Visai kita situacija atsiskleidžia išvydus Seimo narį esant tuo, kuo jis ir yra tiesiog žmogumi. Tai nebus taip efektinga ar populiaru, tačiau gerokai tikroviškiau.
Seimo nariui kadencijos pabaiga reiškia tą patį, ką ir kiekvienam darbą praradusiam žmogui egzistencinį iššūkį ieškantis kito darbo. Ketveri metai teisėkūros procese beveik visada reiškia atotrūkį nuo ankstesnių profesinių įgūdžių. Susirasti kitą darbą nėra taip jau lengva. Tai ir grindžia valstybinės rentos poreikį tam laikotarpiui, kol ankstesnį darbą praradęs žmogus susiras vietą po saule ir vėl atsistos ant kojų.
Blogiausia šioje byloje tai, jog valstybinės rentos nebuvimas pirmiausia kirs ne tiems Seimo nariams, kurie jau pralobo iš korupcinių sandorių ar užsitikrino Seimo vietas tolesnei kadencijai. Priešingai ši situacija atsigręš prieš tą saujelę, kuri savo darbą atliko dorai ir pareigingai, todėl ateičiai jokio kapitalo nesusikrovė. Išstumti iš politinės arenos už savo principingą laikyseną, šie žmonės turės prisiimti juos išstūmusios ydingos sistemos atsakomybę.
Valstybinių rentų klausimas kelia rimtų abejonių iš kitos pusės, nei mėgsta pabrėžti radikalūs jų priešininkai. Šis klausimas, lygiai kaip ir daugelis šiandieninių visuomenės problemų, sprendžiamas ne iš to galo. Esminis klausimas čia turėtų kilti ne dėl to, ar valstybinės rentos kadenciją baigusiems parlamentarams išvis reikalingos, o iš bendro šios problematikos konteksto.
Pirmiausia, kyla klausimas: kodėl nėra bendros įstatyminės bazės, apibrėžiančios darbą praradusių žmonių padėtį? Kodėl išimtis dėl valstybinės rentos teikiama tik Seimo nariams? Išeitinių pašalpų klausimas lieka ganėtinai opus didelei visuomenės daliai, o dabartinė teisinė darbdavių atsakomybė tiesiog juokinga. Persikvalifikavimo programos Lietuvoje geriausiu atveju tebėra užuomazgų stadijoje. O transformuojantis arba išnykstant ištisiems ekonominiams sektoriams, daugybė žmonių atsiduria tiesiog gatvėje.
Antras esminis klausimas parlamentarų darbo kokybė. Šiuo atveju svarbiausiu tampa net ne leidžiamų įstatymų turinys, nes dėl to vieningi vertinimai lieka praktiškai neįmanomi. Populiarūs ir būtini sprendimai ne visuomet sutampa, o kas tinka vienam ne visada tiks kitam. Svarbiausias čia atsidavimas savo darbui, o tai nėra taip jau sunku išmatuoti, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.
Kabelinės televizijos ir Seimo tinklapio dėka galime lengvai stebėti Seimo narių darbą. Kuo labiau stebi, tuo daugiau stebiesi. Pustuštė Seimo salė seniausiai virto dėsniu. Valstybės ir visuomenės egzistavimą apsprendžiantys įstatymai priiminėjami maždaug 60-ies Seimo narių, kai bendras jų skaičius 141. Kiek Seimo narių svarstytų įstatymus, bendrą skaičių apibrėžus 71-u Seimo nariu, ką visiškai neseniai siūlė kai kurios populistinės partijos? Dvi dešimtys? Trys dešimtys? Trys dešimtys žmonių spręstų visos šalies likimą?
Pažymėtina, kad ši saujelė sprendžia svarbiausius klausimus be jokios asmeninės atsakomybės. Atsakomybė čia kolektyvinė, o paprasčiau tariant jokios. Šiame kontekste lengva suprasti kai kurių jėgų siūlymą įvesti prezidentinį valdymą. Bent jau atsakomybės atžvilgiu šis sprendimas atrodytų gana pagrįstas, nors vieną žmogų paveikti dar lengviau nei trisdešimt.
Svarstant klausimą dėl išeitinės kompensacijos kadenciją baigusiems Seimo nariams, pirmiausiai reikia užtikrinti jų darbą esamose pareigose. Už dabartinę veiklą tuščių Seimo kėdžių savininkams veikiau reikėtų atimti algą, o ne skirti valstybės rentas. Įdomu, kuo toks darbas baigtųsi paprastam piliečiui bet kuriose kitose valstybinėse ar privačiose pareigose? Kelios pravaikštos ir lauk iš darbo. Kodėl Seimo nariams čia taikoma išimtis?
Šioje srityje pirmiausia privalo būti sutvarkytas parlamentarų darbo reglamentas. Lygesnių už lygius atsiradimas neturi nieko bendra su teisingumu ar demokratija. O po to kuo skubiau turi būti rengiama darbuotojų persikvalifikavimo bazė. Visuotiniu mastu. Priešingu atveju atskirtis ir įtampa tarp visuomenės sluoksnių tiktai didės. Pasekmės gali būti revoliucinės.
Esminis klausimas ne tai, ar valstybinės rentos reikalingos. Esminiai klausimai kaip ir kada?
Marius KUNDROTAS
© 2007 XXI amžius
|