|
Politinis disonansas
Daug aštrių diskusijų ir vertinimų sulaukė rentų parlamentarams svarstymas Seime. Galiausiai galutinio sprendimo nepriimta ir klausimas nukeltas rudeniui. Ar bus dar prie jo grįžta, sužinosime jau po kelių mėnesių.
Į patį rentų klausimo iškėlimą ir svarstymą Seime žiūriu tik kaip į pasekmę. Priežastimi laikyčiau tai, kad valdžioje nebeliko tikrų partijų ir politikų. Kuomet prarandamas savitumas, tuomet ir gimsta poreikis rentoms ar panašiai. Juk žodžiai partija, politikas pirmiausia asocijuojasi su ideologija, įsitikinimais, atsakomybe, politinėmis vertybėmis. Tikram profesionaliam politikui svarbu geras jo įvaizdis, kuris neatsiejamas nuo pažadų laikymosi, atstovavimo piliečiams, prisiimamos atsakomybės. Siekdamas vien materialinės naudos ir bėgiodamas iš partijos į partiją asmuo tik kenktų savo įvaizdžiui, kartu ir politinei karjerai. Todėl tikras politikas paprasčiausiai neleistų sau taip elgtis.
Tačiau dabartiniame Seime net vyrauja narių, perbėgusių iš vienos politinės organizacijos į kitą (ir dar ne po kartą), dauguma. Riba tarp pozicijos ir opozicijos teprimena kelio juostas skiriančią punktyrinę liniją. Todėl, kad ir kaip būtų liūdna, tenka kalbėti ne apie parlamentines partijas ar politikus, o tiesiog apie politinę masę. Tikriausiai tuo galima paaiškinti ir beprotišką Seimo narių veržimąsi būti išlaikomiems valstybės iki gyvos galvos. Ir čia tenka įžiūrėti ne tik materialinę pusę, bet ir susireikšminimą. Juk buvę parlamentarai, gaudami rentą, jau taps asmenimis su tam tikru statusu. Nesvarbu, kad visuomenės požiūris į rentas yra neigiamas. Neretai, pavyzdžiui, žurnalistai nusikalstamo pasaulio vadeivas ima ir pavadina autoritetais. Taip pavadintas nusikaltėlis, be abejo, jaučiasi pamalonintas.
Kiekgi iš tų visų buvusių ir esamų parlamentarų bei ministrų būtų galima laikyti tikrais politikais? Pagaliau kiek jų patys save įvardintų politikais? Manau, įspūdingo skaičiaus neturėtume. Nebent, sugundžius rentomis, apsiskelbusiųjų padaugėtų.
Todėl kalbėti dabar reikia ne apie rentas, o apie profesionalius politikus, jų kokybę. Pirmiausia tam būtina sutvarkyti politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo įstatymą. Sutvarkyti jį taip, kad politika būtų išvaduota nuo verslo priklausomybės. Veikiančios politinės organizacijos privalo turėti bent panašias konkurencines, o rinkėjai ir demokratines pasirinkimo galimybes. Apie tai savo išvadose rašė ir lygių galimybių kontrolierė.
Štai jums Darbo partijos pavyzdys. Vos tik buvo atmestas darbiečių skundas dėl prokurorų areštuotos valstybės dotacijos, vieni jų vėl puolė ieškoti savo gelbėtojo Viktoro, kiti gi prakalbo apie partijos žlugimą. Net jei pastarųjų kalbos buvo ne visai nuoširdžios, visgi norisi paklausti: tai ko dabar, ponai ir ponios, pradėjote panikuoti? Dotacijų negaunate? Tai sugebėkite išgyventi be jų. Juk yra partijų Lietuvoje, kurios metų metus be jokių dotacijų sugeba vykdyti aktyvią politinę veiklą ir net dalyvauti rinkimuose. Ir narių milijonierių neturi, ir rentų įteisinimą laiko negarbingu žingsniu. Tai štai Darbo partija dabar turi galimybę parodyti, ko yra verta be milijonų. Ar be milijonų darbiečiai sugebės tik pasirinkti masinį perbėgėlių kelią?
Beje, politiniai perbėgėliai nėra vien jų pačių problema. Nebūtų priimančiųjų, tai ir perbėgėlių turėtume keletą. Vakarų demokratinių valstybių praktikoje jų taip pat pasitaiko. Tačiau jei ten tik retos išimtys, tai Lietuvoje jau tapę politine kasdienybe. Aišku, dažnai partijos pačios nesilaiko rinkimų pažadų. Tai sudaro galimybę perbėgėliams turėti pasiaiškinimą. Net ir tokiems, kurie yra pakeitę keturias ar penkias partijas. Tačiau, kaip rodo patirtis, jei politinėje organizacijoje atsiranda nesutarimų ideologiniu pagrindu ar dėl kitų svarbesnių priežasčių, tai ji paprastai skyla. O perbėgėliai taip ir lieka tik perbėgėliai.
Jei šis Seimas vėl grįžtų prie rentų klausimo, tai tuomet siūlyčiau rentos dydį padaryti tiesiogiai priklausomą nuo parlamentarų pakeistų partijų skaičiaus. Aišku, tai humoras, bet jei pati mintis yra atitrūkusi nuo realybės, tegu tuomet disonuoja ir toliau.
Vargu ar šis Seimas pajėgus strategiškai kovoti su problemų priežastimis, nes ši politinė masė ir yra politinės partinės krizės svarbiausia priežastis.
O Lietuvai juk taip reikia profesionalių politikų ir tikros daugiapartinės sistemos...
Arvydas Akstinavičius,
Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas
© 2007 XXI amžius
|