Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Paparčių dominikonų vienuolynas

Ramunė DRIAUČIŪNAITĖ,

Vilniaus pedagoginio universiteto
Istorijos fakulteto I kurso magistrantė

„Vienuolis su knyga“ iš Paparčių vienuolyno

Paparčių dominikonų vienuolyno vartai

Švč. M.Marijos Snieginės paveikslas Paparčių bažnyčioje

Šiemet Paparčių parapija mini 358-ąsias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždininko Stanislovo Beinarto fundacijos metines. Ši iškili data sugrąžina į XVII a. vidurį, kai vyskupo kankinio šv. Stanislovo globojamas ir Šv. Dvasios įkvėptas didikas Paparčiuose įkurdino dominikonų vienuolius. Jų įsikūrimas lėmė, kad atoki vietovė tapo reikšmingu religiniu ir kultūriniu centru, kuriame daugiau nei du šimtus metų buvo skelbiamas Dievo žodis, skleidžiama Vakarų Europos kultūra. Prasmingą darbą nutraukė nesėkminga 1863 metų sukilimo baigtis. Vienuoliai už paramą sukilėliams buvo nubausti, o vienuolynas ir bažnyčia nugriauti. Šiandien sakralią vietą primena išlikę vienuolyno vartai, vienuolių rankomis sodintos obelys, veimutinė pušis, visą teritoriją supančios liepos ir vietos gyventojų prisiminimai, išlikę iš jų senelių ir tėvų pasakojimų.

Paparčių bažnytkaimis yra Kaišiadorių rajone, 18 km į šiaurės rytus nuo Kaišiadorių. Buvęs Dominikonų vienuolynas stovėjo pietiniame kaimo pakraštyje, kairiajame Žiežmaros upelio krante. Vienuolyno teritorija su išlikusiais vienuolyno ansamblio vartais ir koplyčia yra architektūrinio ir archeologinio paveldo objektas. 1999–2004 metais čia buvo vykdomi archeologiniai tyrinėjimai, rengiami vienuolyno teritorijos sutvarkymo ir pritaikymo tiek Paparčių seniūnijos ir parapijos, tiek lankytojų bei piligrimų reikmėms projektai.

Pirmą kartą istorijos šaltiniuose Paparčiai paminėti 1387 metais Jogailos ir Skirgailos sutartyje. Pagal ją Jogaila patvirtino turimas Skirgailos valdas ir dar paskyrė naujų, tarp jų – ir Paparčius. Neaptikta tikslių duomenų, kada Paparčiuose pastatyta pirmoji bažnyčia ir įkurta parapija. Tikėtina, kad tai galėjo būti XV a. pabaigoje. Istorikas R.Gustaitis teigia, kad jau 1501 metais Paparčių bažnyčioje leista laikyti pamaldas, o į Vilniaus vyskupijos bažnyčių sąrašą Paparčių katalikiška bažnyčia įtraukta 1522 metais. Tuo metu Paparčiai priklausė Kiškų giminei. Plintant reformacijai, Stanislovas Kiška perėjo į kalvinistų tikėjimą, o Paparčių bažnyčia atiteko evangelikams reformatams. Apie 1609 metus katalikams pavyko susigrąžinti bažnyčią. Pats S.Kiška sugrįžo prie katalikybės. Paparčių bažnyčiai jis paskyrė nemažai valdų. Po S.Kiškos mirties 1626 metais Paparčių dvaras ir miestelis atiteko Mikalojui Kiškai, kuris 1649-aisiais jį pardavė LDK iždininkui Stanislovui Beinartui.

Šis, būdamas uolus katalikas, 1649 m. gegužės 21 d. fundaciniu raštu Paparčiuose įkurdino dominikonų vienuolius ir dovanojo jiems Paparčių dvarą su visais ūkiniais pastatais, sodais, apynynais, taip pat Kazokiškių ir Tumilovičių palivarkus su juose buvusiomis bažnyčiomis. Naudodamasis konstitucijos suteikta teise laisvai disponuoti savo dvarais, S.Beinartas juos dovanojo LDK dominikonų Šv. Angelo Sargo provincijos tėvams dominikonams ir jų vienuolynui amžina teise ir neatšaukiamai. Po jo mirties minėtus dvarus dominikonai galėjo paimti savo valdžion. Fundacijoje nurodoma ir konkreti kasmetinė pinigų suma, skirta dominikonams – 2400 auksinių.

Taigi 1649 metais, sutvarkęs visus teisinius dalykus, S.Beinartas Paparčiuose įkurdino dominikonų vienuolius, su kurių atėjimu prasidėjo naujas šio krašto gyvavimo laikotarpis.

Pats iždininkas norėjo būti palaidotas Paparčių šventovėje, todėl fundacijoje nurodė, kad jeigu fundatoriaus nuodėmingą sielą Dievas iš šio pasaulio pašauks pirmiau negu bus pastatyta Paparčių bažnyčia, kūną palaidoti Kazokiškėse, o kai bus sumūryta Paparčių bažnyčia, pernešti į ją be jokių iškilmių, žmonių nekviesti, tik vargšus pamaitinti. Vienuoliai buvo įpareigoti kasdien aukoti šv. Mišias už fundatorių ir jo žmoną.

S.Beinartas mirė 1649 m. rugsėjo 3 d. ir buvo palaidotas Kazokiškėse. Dominikonų vienuoliai, vykdydami fundatoriaus valią, jį perlaidojo naujoje Paparčių bažnyčioje.

Dominikonai Paparčiuose

1650 m. liepos 1 d. fundacinį S.Beinarto raštą patvirtino Vilniaus vyskupas Jurgis Tiškevičius. Tai leido pradėti vienuolyno ir bažnyčios statybos darbus, nors patys vienuoliai, matyt, atsikėlė į Paparčius iškart po fundacijos suteikimo. Netrukus buvo padėti pamatai šventovei iš akmens. Statybos pradėtos tėvo magistro brolio Pranciškaus Ivaškevičiaus ir visiškai užbaigtos stropiu jo įpėdinių rūpesčiu ir administravimu, tėvo magistro brolio Bonaventūros Šimkūno. Apie 1655-uosius statybos buvo baigtos. Noviciatas buvo pastatytas ir Generalinės Kapitulos patvirtintas 1671 m. rugpjūčio 15 d.

Visą vienuolyno kompleksą sudarė rezidencinė ir ūkinė dalys, išdėstytos prie Žiežmaros upelio šlaito, pietinėje Paparčių dalyje.

Baigę įsikūrimo darbus, dominikonai ėmėsi švietėjiškos, pastoracinės, socialinės veiklos. Jie neužsidarė vienuolyno celėse, bet aktyviai bendravimo su parapijiečiais, kvietė juos melstis, kartu šventė religines šventes. Tokiu būdu vienuoliai krikščioniška dvasia ugdė ir jaunimą, ir vyresnio amžiaus parapijiečius.

Šalia pastoracinės veiklos buvo vykdoma ir švietėjiška. Įsteigtoje dominikonų seminarijoje dėstė vienuoliai, studijavę Vilniaus, Italijos, Romos, Paduvos, Neapolio universitetuose. Paparčių seminarija rengė dominikonų vienuolius visai Lietuvos dominikonų Šv. Angelo Sargo provincijai, kurios didesnė vienuolynų dalis buvo už etnografinės Lietuvos ribų. Vienuolių studijų pagrindą sudarė laisvieji menai, filosofija, teologija. Daug dėmesio buvo skiriama pamokslininkams rengti, nes pamokslų vaidmuo visuomenės gyvenime liko išskirtinis kaip ir viduramžiais. o pamokslininkų uždavinys – teologines tiesas ir vertybes skleisti paprastiems žmonėms jiems suprantama kalba. Paparčių dominikonų noviciato vienuoliai buvo ruošiami ne tik teologiniam, bet ir pedagoginiam darbui. Baigę studijas dominikonai dirbdavo ordino išlaikomose mokyklose. Todėl vienuolius mokydavo ne tik dvasininkams reikalingų disciplinų, bet ir visų kitų bendrojo lavinimo dalykų: kalbų, matematikos, fizikos.

Neišsenkama mokslo versme visiems buvo vienuolyno biblioteka, knygos. Be teologinių knygų, buvo istorinių, filosofinių, teisinių veikalų. Biblioteka naudojosi ne tik vienuoliai, bet ir to meto šviesuoliai.

Šalia vienuolyno buvo įkurta parapijinė mokykla, kurioje mokėsi vietos gyventojų vaikai. Tiesa, jų buvo nedaug: 1781 metais – septyni mokiniai, 1804-aisiais – trylika. Tikėtina, kad parapijinė mokykla veikė iki pat 1863 metų sukilimo.

Geru pavyzdžiu parapijiečiams buvo sėkmingai vykdoma vienuolių ūkinė veikla. Dominikonų vienuoliai vertėsi žemdirbyste ir sodininkyste. Be šių dviejų verslų, buvo ir kitų užsiėmimų.

Manoma, kad šalia vienuolyno, ūkiniame kieme ir sode, buvo vienuolyno mūriniai ūkiniai pastatai. Minimas mūrinis trijų linijų pastatas, kuriame buvo kalvė, šaltkalvių dirbtuvė, pirtis, bravoras, sandėlis, vežiminė ir dvi arklidės, daržinė šienui, stalių dirbtuvė ir tarnų patalpos. Be to, buvo trijų aukštų medinė rūkykla. P.Spurgevičius nurodo, kad dar buvo dviejų aukštų svirnas su dviem priebučiais ir balkonu, ledainė, skerdykla, malkinė, medinės kiaulidės ir tvartai. Kiek atokiau nuo ūkinių pastatų, prie Žiežmaros upelio, stovėjo senas vandens malūnas. Šalia malūno stovėjo malūnininko namas, skalbykla, balykla ir odų apdirbimo pastatas. Ūkyje dirbo nemažai samdytų darbininkų, taip pat – felčeris, kalvis, jo padėjėjas, trys virėjai, jų parankinis, kepėjas, siuvėjai ir batsiuviai, račius, jo padėjėjas, vežėjas, samdinys, daržininkas, šikšnius, varpininkas ir kt.

Šalia vienuolyno driekėsi sodas. Jame augo obelys, kriaušės, slyvos, daug apynių. Dar buvo daržas, šiltnamių, veikė medinis vandens tiekimo vamzdynas. Tuo metu tai buvo labai modernus mechanizmas. Vamzdyno fragmentai išliko iki šių dienų.

1824 metų kronikoje rašoma, kad buvo pastebėtas naujas ekonominis dalykas. Iš bulvių miltų, sumaišytų su avižomis, žydai virė tokį mišinį, kuris ir nebrangiai kainuoja, ir nugirdo geriančiuosius. Šis verslas, matyt, sukėlė nemažą pasipiktinimą tiek tarp sodiečių, tiek tarp pačių vienuolių, nes daugelis sodiečių skundėsi prieš tokį „marą“. Težiūri viešosios tvarkos saugotojai šitą neleistiną blogą elgesį.

Šalia ūkinės veiklos vienuoliai dar prižiūrėjo neturtinguosius ir apleistuosius. Tam buvo pastatyta vadinamoji špitolė.

Atrodo, kad vienuolynas tuo metu buvo savotiška ūkio bendrovė, kuri turėjo samdomų darbuotojų, mokėjo atlyginimus, gamino ir realizavo produkciją, skatino amatininkystę bei teikė paramą sodiečiams nederliaus metais.

Bažnyčios restauracijos, naujų koplyčių statybos

Paparčių dominikonų bažnyčia daugiau nei per du šimtus gyvavimo metų buvo ne kartą restauruojama ir pertvarkoma. Jau 1693 metais vienuolyno prioras teologijos magistras tėvas Bonaventūra Šimkūnas atnaujino bažnyčios skliautų dekorą, choro sienų tapybą, praplėtė zakristiją, nupirko gražius liturginius rūbus. 1773 metais buvo restauruotas visas bažnyčios vidus. Bažnyčios bokšto varpą 1669 metais nuliejo garsus Lietuvos varpų liejikas Jonas Delamarsas. Kiti du varpai buvo išlieti 1748 ir 1758 metais.

Bažnyčios puošimu rūpinosi ne tik vienuoliai, bet ir garsūs to meto didikai: Kernavės seniūnas Motiejus Bialozaras su žmona Ona 1720 metais paaukojo tris tūkstančius lenkiškų auksinų, kuriuos pažadėjo sumokėti ateinančiais metais šv. Kazimiero dienoje. Ona Oginskienė bažnyčiai fundavo Vilniaus Švč. M.Marijos Rožinės altorių, o savo 1736 metų testamentu jam dovanojo daug sidabro dirbinių. Marianos Riomerienės rūpesčiu 1744 metais dešinėje bažnyčios pusėje buvo primūryta Šv. Dominyko koplyčia. Jos architektūra atitiko bažnyčios stilių. Koplyčioje buvo dviejų tarpsnių altorius su kolonomis. Tarp kolonų – medinės šventųjų Augustino ir Benedikto statulos. Altoriaus centre buvo šv. Dominyko paveikslas, o virš jo – šv. Pranciškaus paveikslas.

Kitos koplyčios buvo pastatytos kapinėse, kurių 1782-ųjų vizitacijoje nurodomos dvi: vienos – prie bažnyčios, aptvertos mūrine tvora, kitos netoli bažnyčios, miestelio gale, aptvertos storų lentų tvora. Miestelio kapinėse stovėjusi koplyčia yra vienintelis iki šių dienų išlikęs Dominikonų vienuolyno pastatas. Šioje koplyčioje buvo senovinis altorius su dviem medinėmis kolonomis ir jame – „vidutinio teptuko“ šv. Vincento Ferariečio paveikslas. Kapinėse, šalia bažnyčios, buvo laidojami vienuoliai, o antrose kapinėse – parapijiečiai. Pastarosiose XIX a. pradžioje nustota laidoti. Naujos kapinės buvo įsteigtos už pusantro varsto nuo bažnyčios. Šiose kapinėse vienuolyno lėšomis, be parapijiečių pagalbos (prieš 1830 metus), buvo pastatyta medinė koplyčia, aprūpinta paveikslais ir vėliavomis. Joje stovėjo medinis altorius. Prie koplyčios buvo varpinė su trim varpais, šalia stovėjo mūrinis laidojimo kolumbariumas 24 asmenims ir trys dideli mediniai kryžiai. Koplyčioje penktadieniais laikytos šv. Mišios už mirusiuosius.

Bažnyčios rūsiuose buvo palaidota nemažai garsių to meto žmonių ir fundatorius S.Beinartas. Pačioje bažnyčioje buvo dvi paminklinės lentos, primenančios rūsiuose palaidotų XVIII a. pirmoje pusėje didikų – Upytės pavieto maršalkos Stepono Podbereskio ir Vilkmergės tribūno, Žaslių kapitono ir Trakų rūmų rotmagistro Motiejaus Riomerio nuopelnus. Amžinojo poilsio vietą čia surado Darsūniškio seniūnas ir Kauno maršalka Boguslavas Oginskis su žmona Ona, dominikonas vienuolis tėvas magistras Bonaventūra Šimkūnas.

Vienuolyno uždarymas

Paparčių dominikonų vienuolyno veiklą sutrikdė Lietuvos politinės padėties pasikeitimas. Po pirmojo Respublikos padalijimo vienuolijoms Rusų imperijoje iškilo reali grėsmė. Paparčių vienuolynas tai pajuto jau 1791 metais, kai rusų generolas Ingelštromas su Tutulminu, panaudoję jėgą, atėmė iš dominikonų Tumilavičių palivarką. 1779 metais vienuoliai skundėsi, kad į S.Beinarto funduotas žemes pradėjo kėsintis artimiausi kaimynai, kurie užiminėjo vienuolynui priklausančius plotus. Ypač įkyrėjo Benkūnų šlėkta, kuris iš Vareikonių ir Laukagalio nuolat atiminėjo žemes. Vienuoliai mini Kučevskį, Baranauską, Slušką, Sirutį, kurie neteisėtai užėmė jų pievas ir dirbamą žemę. Iš Naravų ir Pakalniškių kaimų rėžius pagrobė Hopenai, Kozlovskis, Mordas. Prie jų prisidėjo ir Podbereckis, Važinskis, Šadurskis. Jie atplėšė Paparčių girios Pakėkštalaukių mišką.

Lietuvą prijungus prie Rusijos, po nesėkmingo 1831 metų sukilimo, caras Nikolajus I pradeda bažnytinių dvarų sekuliarizaciją. 1832 ir 1841 metų įsakais apgyvendinti dvarai pereina Valstybinio turto ministerijos žinion. 1839 metais Paparčiai vadinami antros kategorijos Vilniaus gubernijos valstybiniu dvaru.

Žemių atiminėjimas suaktyvėjo nuo 1841 metų. Tų metų gruodžio 25 d. įsake dėl bažnyčių ir vienuolynų turtų buvo sakoma, kad visų Vakarų gubernijų kitatikių tikybininkijos nekilnojamuosius su valstiečiais turtus perduoti valstybinių turtų ministerijos žiniai ir valdymui, išskyrus tuos dvarus, kuriuos tiesiogiai valdo parapijų tikybininkai, nepriklausantys aukštesnei hierarchijai. 1842 metais iš dominikonų buvo atimti Paparčių ir Kazokiškių dvarai. Vienuolynui buvo palikta 150 dešimtinių dirbamos žemės su pievomis ir daržais.

Nuo 1829 metų suvaržomas ir naujų vienuolių priėmimas. Visoje LDK teritorijoje uždaromi vienuolynai, tarp jų ir centrinis konventas – Vilniaus Šv. Dvasios. Po jo uždarymo Paparčiai tapo kultūriniu ir dvasiniu centru. Čia buvo šaukiami Lietuvos dominikonų Šv. Angelo Sargo provincijos kapitulos konventai. Nuo 1863 m. liepos 1 d. iki 1864 m. liepos 1 d. vienuolyne buvo 20 vienuolių.

Prasidėjus 1863-iųjų sukilimui, Paparčių dominikonų vienuoliai neliko nuošalyje. Sukilėliai lankėsi vienuolyne, o patys vienuoliai ragino parapijiečius ginti savo tikėjimą ir padėti sukilėliams. Tai išaiškėjo po sukilimo numalšinimo, pradėjus tardymus. Caro valdžia 1864 metais Paparčių vienuolyne atliko du tardymus, siekdama nustatyti vienuolyno ir sukilėlių ryšius. Per pirmąjį tardymą dalyvavusieji vienuolyno darbininkai Vincentas Jankevičius ir Antanas Zezulevičius bei dvylika aplinkinių gyventojų paliudijo, jog dominikonai – seni žmonės ir sukilime nedalyvavo, patriotinių giesmių negiedojo ir susirinkimų nebuvo, tik vieną naktį sukilėliai atėję prie vienuolyno vartų beldėsi, tačiau dominikonai jų neįsileido. Šį tardymą atliko 108–ojo Saratovo pėstininkų pulko majoras Suščinskas. Caro valdžios netenkino tokie tardymo rezultatai. Pats Suščinskas buvo apkaltintas užuojauta katalikų dvasininkams ir nušalintas nuo pareigų.

Per antrąjį tardymą, kurį atliko Lydos karinis viršininkas, išaiškėjo, kad du sentikiai, 1863 metais taisydami bažnyčios stogą, varpinėje rado diržą su Lietuvos ir Lenkijos herbais ant sagties. Šis „revoliucinis diržas“ pridėtas prie bylos. Dar kartą apklausti 1863 metais į sukilimą išėję ir Visloucho būryje buvę minėtieji darbininkai Jankevičius ir Zezulevičius. Šį kartą savo parodymuose jie teigė, kad visą 1862-1863 metų žiemą apylinkių gyventojai, o ypač dvarininkai ir šlėktos, vienuolyno bažnyčioje giedojo revoliucinius himnus, iš kurių atsimena tik „Dieve, saugok Lenkiją“. Tai patvirtino keletas valstiečių ir žydų. Be to, žydai Grinštainas ir Kacas pridūrė, kad jie girdėjo iš daugelio žmonių, jog šio vienuolyno vienuoliai palaikė ryšius su maištininkais, prijautė ir padėjo maištui. Valstietis Morozas pasakė, neva kunigas Ruseckas jam bažnyčioje kalbėjęs, esą visiems valstiečiams katalikams reikia apginti savo tikėjimą ir padėti sukilimui, o jeigu kas nors neis į gaują, tai tam bus blogai, ir kad caras dabar nieko nereiškia. Iš žydo Romo parodymų matyti, kad 1863 m. kovo 20 d. vienuolyne pietavo 20 sukilėlių. Per kratą tėvo Z.Rusecko celėje buvo rasti pamokslai, raginantys blaiviai gyventi, ir daug elementorių. Tarp įvairių popierių rasta sukilėlių pavardžių, taip pat rusų šnipo ir skundiko pavardė. To užteko.

Buvo nustatyta, kad Paparčių dominikonų vienuoliai ne tik parodė akivaizdžiai priešiškus vyriausybei veiksmus, bet ir aktyviai dalyvavo buvusiame maište, už tai vienuolyno vyresnysis S.Babinauskas ir vienuoliai Z.Ruseckas ir A.Kodelskis buvo atiduoti karo lauko teismui, vienuolyną nutarta uždaryti. Dėl senyvo amžiaus tėvai Silvestras ir Augustinas buvo uždaryti į Vilniaus karmelitų vienuolyną. Karo lauko teismo sprendimu tėvui Z.Ruseckui atimama kunigystė, bajoro luomas ir visos teisės, konfiskuotas turtas, o jis pats šešeriems metams ištremtas katorgos darbams.

Sukilėlių kapelionas dominikonas Teofilis Račkauskas 1863 m. rugpjūčio 23 d. buvo sušaudytas Kaune.

1864 m. rugsėjo 23 d. vienuolynas uždarytas, jame buvę 23 vienuoliai išsiųsti į Raseinių ir Agluonos dominikonų vienuolynus. Kiek vėliau, tų pačių metų lapkričio 24-ąją, uždaryta ir vienuolyno bažnyčia.

Uždarius vienuolyną ir bažnyčią, buvo pradėta skirstyti visą inventorių.

1864 m. gruodžio 11 d. Trakų dekanatas nusiuntė Vilniaus vyskupijai raštą, kuriame nurodė, kam, kiek ir ko davė.

Kun. Nikodemas Švogžlys–Milžinas rašė, kad vienuolyną, kaip medžiagą, nupirko žydai ir pradėjo ieškoti darbininkų šiam mūrui nugriauti. Paparčių vienuolynas pradėtas griauti 1865 metais, baigtas – 1868-aisiais. Griaunamų rūmų medžiaga buvo išvežama į miestelius namams statyti. Žiežmariuose ir Jonavoje yra daugiausia senų mūrinių namų, pastatytų iš Paparčių vienuolyno plytų. Grindų akmeninės plytos nežinia kaip pateko į Kalvius ir buvo panaudotos bažnyčios grindims. Vienuoliškos parapijos teritorija buvo suskaldyta ir priskirta Žaslių ir Kazokiškių parapijoms. Jos beneficija buvo atiduota Gelvonų rusų šventikui su visais trobesiais ir su puikiais sodais.

Išsinešiojus viską, kas naudinga, vienuolyno teritorija liko apleista ir pamiršta. Krūvos griuvėsių susilygino su žeme ir apmirė...

Palikimas

Nuo 1864 metų iki 1916-ųjų Paparčių parapija buvo panaikinta. 1916 m. rugsėjo 1 d. pašventinus dabartinę Paparčių bažnyčią, sugrįžo maža dalelė buvusio Dominikonų vienuolyno ir bažnyčios turto. Nėra atlikta išsamių tyrimų, tačiau daroma prielaida, kad vertybės buvo sugrąžintos iš Trakų, Žaslių ir kitų bažnyčių. Buvusio vienuolyno teritorijoje iki šių dienų išliko vienuolyno vartai, kiek atokiau – koplyčia. Šie statiniai kartu ir visa buvusio vienuolyno ansamblio teritorija paskelbti vietinės reikšmės architektūros paminklais.

Dabartinės Paparčių parapijos bažnyčios centrinį altorių puošia Švč. M.Marijos Snieginės paveikslas. Virš jo – Švč. M.Marijos Snieginės paveikslo aptaisas. Paveikslas yra garsiojo Romoje S.Maria Maggore bažnyčioje saugomo Švč. M.Marijos Snieginės paveikslo kopija, kurią dominikonai vienuoliai užsakė ir parsigabeno iš Romos. Sidabriniai drabužiai buvo iškalinėti specialiai už Kauno maršalo Boguslavo Oginskio paaukotas lėšas. 1994 metais B.Pakštas paveikslą restauravo P.Gudyno muziejinių vertybių restauravimo centre. Paveikslas, stebuklinga galia pagarsėjęs dominikonų bažnyčioje, tos galios nepraranda iki šiol. Piligrimai nuolat lanko Paparčių bažnyčią ir patiria gausių malonių.

Prie šoninio altoriaus, kairėje pusėje, stovi „Jėzaus prie stulpo“ skulptūra, datuojama XVIII a.

Tyrinėtojų dėmesio sulaukia bažnyčioje saugomos, bet neeksponuojamos keturių dominikonų šventųjų statulos. Tai popiežiai Pijus V ir Benediktas XI, šv. Dominykas ir šv. Tomas Akvinietis. Menotyrininkė M.Matušakaitė nedrįsta teigti, kad tai popiežius Pijus V. Ji skulptūrą įvardija kaip nežinomą XVIII a. vidurio šventąjį, tačiau pastebi, kad autorius gerai perteikė anatominę figūros sandarą. Statula 1987 m. gruodžio 22 d. paskelbta vietinės reikšmės dailės paminklu.

Be paveikslų ir skulptūrų, Paparčių bažnyčioje saugomas ir XVII – XIX amžių vienuolyno archyvas, liturginių apeigų ir metrikų knygos.

Liturginių apeigų knygoms priskiriamas 1720 metų Romos mišiolas ir 1756-ųjų mišiolas, skirtas mirusiųjų minėjimo apeigoms. Šiandien šie mišiolai nenaudojami.

Romos mišiolas, dovanotas tuo metu klebonavusio kun. Kazimiero Jurkevičiaus, iki mūsų dienų neblogai išsilaikė. Jame yra 10 vario graviūrų, vaizduojančių pagrindinius Kristaus gyvenimo momentus.

Gerai išsilaikęs mirusiųjų minėjimo apeigoms skirtas 42 puslapių mišiolas. Jame yra viena vario graviūra – Kristaus mirtis ant kryžiaus.

2001 m. aptiktas pamokslų rinkinys. Jame yra 27 pamokslai, rašyti lenkų kalba. Prieš kiekvieną pamokslą pateikiama santrauka arba planas („argument“) besimokančiai jaunuomenei. Ši pastaba ir nuolat nurodinėjamos padalos su savo charakteristika rodo, kad čia yra surinkti pavyzdiniai pamokslai, skirti vienuoliams.

Pamokslai skirti šventųjų dienoms – Kazimierui, Motiejui, Juozapui, Lietuvos globėjui šv. Jurgiui, Visiems Šventiesiems. Yra pamokslų, skirtų Kristaus gimimui – Kalėdoms ir visoms trim Velykų dienoms, Švč. M.Marijai.

Paparčių bažnyčioje saugomos 29 archyvinės knygos: 11 krikšto metrikų, šešios mirusiųjų, keturios santuokų, šešios priešsantuokinio apklausinėjimo metrikų knygos ir dvi knygos apie sakramentinę parapijiečių praktiką.

Vieninteliai iki šių dienų išlikę buvusio dominikonų vienuolyno ansamblio objektai – vienuolyno koplyčia ir vartai, kurie žymi sakralios erdvės pradžią.

1996 metais prasidėję architektūriniai, 1999-aisiais – archeologiniai tyrinėjimai nutraukė daugiau nei šimtmetį trukusio sąstingio laikotarpį ir suteikė galimybę iš naujo papasakoti Paparčių dominikonų vienuolyno istoriją stovint ant buvusios šventovės pamatų.

2002 metais prof. J.Bučas parengė Paparčių istorinio–archeologinio draustinio steigimo nuostatus, kuriuose pažymėjo, kad pagrindinis tokio draustinio tikslas – atgaivinti Paparčių bažnytkaimio ir buvusio Paparčių dominikonų vienuolyno istorinę bei sakralinę atmintis. 2003 m. rugsėjo 25 d. istorinis–archeologinis draustinis buvo įsteigtas.

2004 metais prof. J.Bučas parengė Paparčių istorinio–archeologinio draustinio teritorijos tyrimo ir tvarkymo projektą, kuriame pateikė dominikonų vienuolyno teritorijos rekonstravimo modelį.

2005 metais vykdant UAB „Lietuvos paminklai“ užsakymą, R.Žilinskas parengė vienuolyno vartų restauravimo projektą. Tais pačiais metais pradėti vienuolyno koplyčios tyrimai.

Baigiantis 2005-iesiems, buvusio dominikonų vienuolyno bažnyčios šventoriuje iškilo nauja varpinė. Jos varpo dūžių aidas plačiai pasklinda po apylinkes, kviesdamas ne tik maldai, bet ir šventei. Jau ne pirmi metai po atviru dangumi čia liepos 6-ąją švenčiama Valstybės diena, vyksta Kaišiadorių vyskupijos jaunimo susitikimai, knygų pristatymai, koncertai. Čia kasmet apsilanko daugybė piligrimų, dvasinės ramybės ieškančių žmonių.

Parengė B.Ž.

© 2007 „XXI amžius“