| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Mintimis ir darbais su šventove
Rugsėjo 23-iąją ruošiamasi pažymėti Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios 130 metų sukaktį. Artėjančio jubiliejaus proga su Rokiškio klebonu ir dekanu kan. Juozu JANULIU kalbėjosi XXI amžiaus korespondentas Bronius VERTELKA. Didinga šventovė atrodys dar puošnesnė Atlikus centrinės miesto aikštės rekonstrukciją, visu grožiu atsivėrė didinga Rokiškio bažnyčia. Naktį ji iš lauko pusės netgi apšviečiama. Kaip pavyko tai padaryti? Toks projektas valdininkų stalčiuose pragulėjo ištisą dešimtmetį. Neapsikentęs raštu kreipiausi į rajono savivaldybę, kad bažnyčia būtų apšviesta dėl to žmonės jaustųsi saugiau ir kartu išryškėtų pačios šventovės grožis. Pagaliau iš rajono biudžeto tam reikalui buvo skirtas reikiamas kiekis lėšų. Pernai gruodžio 8-ąją, švenčiant Švč. M. Marijos Nekaltąjį Pradėjimą, kada miesto aikštėje buvo įžiebta kalėdinė eglutė, tuo metu buvo įjungtas ir bažnyčios apšvietimas. Jis įjungiamas ir išjungiamas automatiškai. Kiekvienas šeimininkas, priimdamas svečią, nori kažkuo jį nustebinti. Kuo jūs galite pradžiuginti savo svečius? Su savivaldybe sutarta, kad rajono biudžeto lėšomis šaligatvio, esančio prie bažnyčios, plytelės bus pakeistos į trinkeles. Patys turime nemažą kiekį plytelių, todėl jas paklosime takuose vietoje jau sutrupėjusių. Prieš tai teks tvarkyti drenažo sistemą šventoriuje, kad vanduo netekėtų į rūsį. Kokia laukiama bažnyčios jubiliejaus programa? Jubiliejinę programą paįvairins septyni bažnytiniai chorai, atvyksiantys iš Panevėžio, Anykščių, Biržų, Pasvalio ir Utenos. Pasirodys Rokiškio dekanato chorų dalyviai. Savo bažnyčios choristams ruošiame staigmeną ketiname jiems pasiūti kuklias pelerinos pavidalo uniformas. Manau, kad švęsti šventovės jubiliejų į Rokiškį atvyks ne vien Panevėžio vyskupas, bet ir daugiau Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchų. Jūs planuojate turėti šventovės jubiliejui skirtą ženkliuką, medalį, išleisti lankstinukų. Tačiau tam irgi reikalingos nemenkos lėšos. Manau, jog rimtos paramos sulauksime iš rajono savivaldybės. Kartu su bažnyčios sukaktimi numatyta švęsti ir Rokiškio miesto dieną. Kilniam tikslui noriai aukoja parapijiečiai. Vienas jų paaukojo gana didelę sumą. Sutvarkyta šventoriuje stovinti Šv. Juozapo koplyčia. Tai irgi buvo nemenkas darbas. Sovietmečiu koplyčia buvo uždaryta. Joje veikė sandėlis. Remontuojant bažnyčią, o kleboniją statant, ten buvo sukrautas cementas. Pernai restauravome ir koplyčią. Jos viduje jau sustatyti suolai, yra katafalkas karstui padėti, veikia šviestuvai, įrengta visa elektros sistema. Visa tai buvo padaryta parapijiečių aukotomis lėšomis. Kad patraukliau atrodytų koplyčios vidus, reikia ją išdekoruoti. Tačiau tam reikalingi didžiuliai pinigai. Pati koplyčia dabar naudojama šarvoti. Tam ji ir buvo statyta. Pradėti lengva, baigti sunku Caritas valgyklos kieme išdygo pastatas, jau uždengtas ir jo stogas. Čia įsikurs dekanato Jaunimo centras. Turiningai pailsėti jame galės jaunieji rokiškėnai, todėl jo atidarymo visi laukia nekantriai. Ar daug darbų liko padaryti? Pats pastatas jau iš esmės baigtas, liko įrengti jo vidų. Darbus stabdo lėšų stoka. Pagal projektinę sąmatą Jaunimo centras turėjo kainuoti 505 tūkst. litų, tačiau, specialistų skaičiavimu, brangstant statybinėms medžiagoms, elektrai, kurui, visa tai atsieis maždaug milijoną. Pradėti buvo lengva, bet baigti sunku. Bažnyčios jubiliejui tikimės įsirengti nors salę. Gal nereikėjo prasidėti su tokiu dabar taip sunkiai sprendžiamu dalyku kaip statyba? Bažnyčia turi nemažai kitų pastatų. Ar visi jie grąžinti jai, kaip teisėtai savininkei? Dalį savo pastatų leidome privatizuoti, juos išmainę į prie Senelių globos namų stovinčią buvusios senosios ligoninės virtuvę. Šis pastatas mums buvo verkiant reikalingas ūkiniams tikslams. Liko svarbiausia susigrąžinti kleboniją, kuri buvo statyta anksčiau nei bažnyčia. Ten gyvena šeimos, tačiau negrasiname jų išmesti į gatvę. Suprantame žmones, patekusius į tokią situaciją. Kodėl šio pastato negrąžino Bažnyčiai valstybė? Valstybė išpirko visus pastatus, išskyrus bažnytinius. Seimui priimant šį įstatymą, tereikėjo prirašyti, kad išperkami ir bažnytiniai pastatai. Klaidą būtų galima ištaisyti, jeigu Seimas priimtų tokią šio įstatymo pataisą. Tarėmės su savivaldybe, kad senąją kleboniją būtų galima apkeisti į kitus jos statinius, tačiau arti bažnyčios savivaldybė jų neturi. Buvo šarvojimo salė, prašėme ją perduoti Bažnyčiai, bet ir ją privatizavo. Panašiai įvyko ir su kitais savivaldybės pastatais. Dviejuose Bažnyčiai priklausančiuose namuose, kur kadaise buvo vikariatas ir klebonija, dabar gyvena šeimos. Jeigu juos būtume atgavę, tai nebūtų reikėję statyti dekanato Jaunimo centro. Dvasiniai dalykai kertiniai Bažnyčios veiklos akmenys Gera girdėti, kad Bažnyčia taip rūpinasi jaunimu. Turbūt jis tuo pačiu jai atsilygina? Neturiu didelių priekaištų parapijos jaunimui. Rokiškyje išsaugota graži tradicija, kai išklausyti užsakytų šv. Mišių ateina šeimomis, su draugais ar pažįstamais. Per Gavėnios ir Advento savaites bažnyčioje vyksta praktinės tikybos pamokos. Jas išklauso apie pusantro tūkstančio jaunų žmonių. Taip jie išreiškia savo geranoriškumą. Viskas daroma paprastai, tarsi tai vyktų vienoje šeimoje. Smagu stebėti, kaip vienas kitą pamoko. Ne kartą mačiau, kaip vaikas moko savo mamą, kaip jai elgtis atliekant išpažintį. Pirmas atlieka išpažintį jis, paskui jį mama. Taip jis ją drąsina. Tai yra normalu, kai vaikai tėvams primena, jeigu jie patys ko nežino. Sakėte, kad turite problemų su kadrais. Tai kokios jos? Būtina plėsti Šeimos centro veiklą. Apsirgus gydytojai, neradome kuo jos pakeisti. Norėjome turėti ginekologą, bet niekas iš šių specialistų nesutiko dėstyti krikščioniško stiliaus mokslo. Ko stebėtis, juk ir mokyklose pasitaiko mokytojų, kurie moko, kad žmogus yra kilęs iš beždžionės. Tokie negali ir iki dabar persilaužti, persiorientuoti, o gal nespėja sekti tos literatūros, kuri šiandien yra. Išplėtus Šeimos centro veiklą, atsirastų budintis, kuris galėtų konsultuoti jaunas ir netgi problemiškas šeimas. Bet tam reikia kvalifikuoto specialisto. Jeigu už tokį darbą būtų mokama, tai būtų lengviau ką nors prisikalbinti. Dešimt metų vyksta remontai, ir vis sėdime skolose. Kai tokia situacija, tai iš ko mokėti algas? Statome Jaunimo centrą ir svarstome, kur rasti žmonių, kurie sutiktų dirbti savanoriais. Jaunos šeimos laukia patarimų. Neturime aukštos kvalifikacijos savanorio psichologo. Mes, kunigai, dirbantys su parapijiečiais, nebeįstengiame visų konsultuoti ar suteikti praktišką paramą. Nors niekam nesame atsakę. Buvo užsukęs vyras, kuris grasino pasikarsiąs. Po kelių mūsų pokalbio valandų jis išėjo šypsodamasis. Bet tam reikia laiko. Yra ir tokių, kurie nedrįsta kreiptis į kunigą pagalbos. Bažnyčia visiems atvira Apeigose, kada jaunam žmogui suteikiamas Sutvirtinimo sakramentas, o mažylis vaikas krikštijamas, turi dalyvauti ir jų sutvirtinimo bei krikšto tėvai. Kodėl ir tokioje, rodos, šventiškoje situacijoje iškyla problemų? Yra daug išsiskyrusių ir antras šeimas sukūrusių žmonių. Tokiais atvejais pagal Bažnyčios kanonus jie negali būti nei sutvirtinimo, nei krikšto tėvais. Kartais ateina jaunuoliai ar jaunuolės ir prašo surasti sutvirtinimo tėvus. Ir ne visi jais sutinka būti. Pakalbini vieną, kitą. Yra katalikų, kurie pasiaukoja, supranta tokią padėtį. Pasitaiko, kad tėvai negali pakrikštyti savo vaiko, nes nesugeba rasti jam krikšto tėvų. Buvo atvejų, kai jaunuolis jaunuoliui buvo sutvirtinimo tėvu. Žinoma, ne visi drįsta paaimanuoti, kad neranda krikšto ar sutvirtinimo tėvų. Kita svarbi problema žmonės nežino, kad, patvirtinus civilinę santuoką su kitos tautybės ar kito tikėjimo žmogumi, galima ir bažnytinė santuoka. Ir jie gyvena be Santuokos sakramento. Patys nervinasi, išgyvena, bijo pasiklausti, graužiasi. Nors, rodos, skelbiame apie tai per pamokslus, bet kažkodėl ne visi girdi. Kurie gyvena be bažnytinės santuokos, nuo Bažnyčios irgi nėra atskirti. Vyrauja tokia nuostata: jeigu iširo šeima, tai išsiskyrusieji atsiduria už Bažnyčios ribų. Bet ir tokiems žmonėms privalu lankyti bažnyčią, nors neleidžiama priimti sakramentų. Jie, atėję į šventovę, gali prašyti palaimos užklupus nesėkmei, problemai. Tai svarbu dėl vaikų, kad jie augtų katalikais. Svarbu, kad, nešiodami skausmą savyje, jie nepamirštų ir savo atžalų. Kad tas skausmas, ta klaida nepersiduotų jaunajai kartai. Rokiškis Autoriaus nuotraukos
© 2007 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |