Pirmasis puslapis
Darbai
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Akstinas gilesniam ekumeniniam dialogui

Mindaugas BUIKA

Vyskupų bendrystė su šv. Petro įpėdiniu yra svarbiausias Katalikų Bažnyčios tapatumo bruožas

Ekumeninis dialogas yra vienas iš svarbiųjų popiežiaus Benedikto XVI pontifikato prioritetų

Protestantų nerimas dėl tariamos krizės

Naujas Tikėjimo doktrinos dokumentas dėl Katalikų Bažnyčios tapatumo sampratos ir požiūrio į kitas krikščionių bendruomenės – šis dokumentas, pavadintas „Atsakymai į klausimus, susijusius su kai kuriais mokymo apie Bažnyčią aspektais“, buvo išsamiau aptartas „XXI amžiaus“ praėjusio penktadienio numeryje – sukėlė nemenką protestantų kritiką ir nerimą dėl tariamos krizės ekumeniniame procese. Štai Vokietijos Evangelikų liuteronų Bažnyčios vadovas vyskupas Volfgangas Huberis savo pareiškime priminė popiežiaus Benedikto XVI pontifikato pradžioje išsakytą nuostatą, kad jis „įsipareigoja daryti viską, kas jo galioje, kad būtų skatinamas fundamentalus ekumenizmo reikalas“. O naujasis dokumentas, kurį prieš skelbdamas peržiūrėjo ir patvirtino pats Šventasis Tėvas, „viltis dėl pažangos ekumeninėje situacijoje nukelia į tolimą ateitį“, aiškino vyskupas V.Huberis.

Evangelikų liuteronų Bažnyčios Amerikoje vadovas vyskupas Markas Henzonas savo pareiškime pripažino, kad naujajame Vatikano dokumente „nekeičiama anksčiau pareikšta pozicija“ dėl Kristaus įkurtos Bažnyčios išlikimo vienintelėje Katalikų Bažnyčioje. Tačiau dabar tai daroma neva „provokaciniu būdu“, ir tai gali pakenkti ekumeniniam dialogui, kuris intensyviai vyksta tarp katalikų ir liuteronų Jungtinėse Valstijose. Vyskupas M.Henzonas priminė, kad liuteronai vadovaujasi vadinamuoju „Augsburgo išpažinimu“, kuriame tvirtinama, jog „Bažnyčia yra šventųjų sambūris, kuriame mokoma Evangelijos ir teisingai administruojami sakramentai“. Šiuo atžvilgiu jie save suvokia, kaip „Bažnyčia“ ir nejaučia jokių trūkumų.

Tikėjimo doktrinos paskelbtuose minėtuose „Atsakymuose“ nurodoma, kad iš XVI amžiaus Reformacijos sąjūdžio kilusios protestantų bendruomenės neturi apaštalinės įpėdinystės, sakramentinės kunigystės, todėl neišlaikė Eucharistijos ir negali būti vadinamos „Bažnyčiomis“ tikrąja to termino prasme.

Pasaulio liuteronų federacijos generalinis sekretorius pastorius Izmaelis Nokas, reaguodamas į šį tvirtinimą, taip pat pabrėžė, kad liuteronai nesutinka su tokia Bažnyčios samprata, suvokdami, kad jie yra „tikra Bažnyčia, kurioje tinkamai skelbiama Evangelija ir tinkamai teikiami sakramentai“. Savo pareiškime pastorius I.Nokas pabrėžė liuteronų nusivylimą naujuoju Tikėjimo doktrinos kongregacijos dokumentu, kuriame žinoma Vatikano pozicija skelbiama „dabartiniame kontekste“, kai suaktyvėjęs ekumeninis bendradarbiavimas davė reikšmingų rezultatų. Jis priminė 1999 metais katalikų ir liuteronų pasirašytą „Bendrą deklaraciją dėl Nuteisinimo doktrinos“, – beje, prie jos parengimo daug prisidėjo kardinolas Jozefas Ratcingeris, dabartinis popiežius Benediktas XVI, – kurią 2006 metais pripažino ir Pasaulio metodistų taryba.

Pasaulio Reformatų Bažnyčių aljanso generalinis sekretorius pastorius Setris Nijomis savo emocijų kupiname laiške Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkui kardinolui Valteriui Kasperiui irgi reiškė nuostabą, kad Vatikano doktrinis dokumentas buvo paskelbtas „būtent šiuo Bažnyčios istorijos laikotarpiu“. Jo nuomone, „ekliuzyvistinis tvirtinimas, kuris Romos Katalikų Bažnyčią identifikuoja kaip vieną Jėzaus Kristaus Bažnyčią“, yra nukreiptas prieš krikščioniškąjį pašaukimą siekti visų „vienumo Kristuje“. Pastoriui S.Nijomiui kelia abejonių „rimtumas, kuriuo Katalikų Bažnyčia veda dialogą“ su reformatais ir kitomis protestantų bendruomenėmis. Jis dėkojo Dievui, kad „pašaukimas būti Jėzaus Kristaus Bažnyčios dalimi nepriklauso nuo Vatikano interpretacijos“.

Nuosaiki stačiatikių reakcija

Šiame „karštų“ ir menkai teologiškai argumentuotų protestantų dvasinių vadovų pareiškimų protrūkyje išsiskiria gana nuosaikūs Maskvos patriarchato atstovų komentarai. Minėtame Tikėjimo doktrinos kongregacijos dokumente primenama, kad II Vatikano Susirinkimas suteikia „Bažnyčios“ sampratą Rytų (Stačiatikių) Bažnyčioms, kurios išsaugojo apaštališkąją įpėdinystę ir galiojančius sakramentus. Šios Bažnyčios vadintinos „Bažnyčios seserimis“ dalinėms Katalikų Bažnyčioms, nors jų negalime tapatinti su Kristaus Bažnyčia dėl vienybės su apaštalo Petro įpėdiniu (Popiežiumi) stygiaus. Šv. Petro įpėdinio primatas nėra šalutinis Kristaus Bažnyčios bruožas, bet vienas iš esminių jos vidaus sandaros elementų, tarnaujantis tikėjimo vienybei.

Atsiliepdamas į šį mokymą, išdėstytą naujajame Vatikano dokumente, Maskvos patriarchato ekumeninių santykių koordinatorius metropolitas Kirilas pavadino jį „sąžiningu pareiškimu“, kuris yra „daug geriau nei vadinamoji bažnytinė diplomatija“. Metropolitas Kirilas duotame interviu žinių agentūrai „Interfax“ aiškino, jog garbingam teologiniam dialogui „reikia aiškiai žinoti kitos pusės poziciją“, nes „tai padeda suprasti, kiek skirtingi mes esame“. Pastebėjęs, jog naujajame Vatikano dokumente nėra nieko naujo ir kad jis yra „visiškoje darnoje su Katalikų Bažnyčios doktrina“, jis pažymėjo, kad Stačiatikių Bažnyčia taip pat laiko save „nepadalyta Bažnyčia“ dėl apaštališkosios įpėdinystės bei turimo krikščionybės paveldo.

Vatikane gerai žinomas Vienos ir Austrijos stačiatikių vyskupas Hilarionas, kuris yra Maskvos patriarchato atstovas Europos institucijose, savo pareiškime taip pat aiškino, jog Kristaus Bažnyčia egzistuoja ir veikia Stačiatikių Bažnyčioje. Todėl, anot jo, stačiatikiai tiki, jog Katalikų Bažnyčia, nebūdama bendrystėje su jais, kaip tik stokoja to, ko reikalauja buvimo Kristaus Bažnyčia sąlygos. Kartu vyskupas Hilarionas reiškė viltį, kad abi Bažnyčios teiks prioritetą vienybės siekiui, kuri egzistavo pirmąjį krikščionybės tūkstantmetį. „Bendrystės su Stačiatikių Bažnyčia atstatymas turi būti svarbus Katalikų Bažnyčiai, kaip kad bendrystės su Romos Bažnyčia atstatymas svarbus Stačiatikių Bažnyčiai“, – tvirtino vyskupas Hilarionas. Jis pabrėžė, jog eucharistinės vienybės tarp Rytų ir Vakarų krikščionių nutraukimas buvo „bendra tragedija“, todėl jos atkūrimas vienodai aktualus abiem Bažnyčioms.

Protestantų Bažnyčios yra kitokios

Atsižvelgdami į katalikų ekumeninių partnerių minėtą reakciją, ypač tarp protestantų, kad Tikėjimo doktrinos kongregacijos naujasis dokumentas neva „siunčia blogus signalus“ (Europos protestantų Bažnyčių bendrijos pirmininkas pastorius Tomas Vifas), Vatikano pagrindiniai ekumenizmo ekspertai paskubėjo užtikrinti, jog Katalikų Bažnyčios pozicijos paaiškinimas yra tik kvietimas gilesniam dialogui. Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas kardinolas V.Kasperis „karštoms galvoms“ siūlo dokumentą ramiai perskaityti dar kartą, kad jos galėtų suprasti, jog jame „nepasakyta nieko naujo, bet tik sintezės būdu detaliau paaiškinta iki šiol Katalikų Bažnyčios užimama pozicija“.

Todėl paskelbus „Atsakymus į klausimus“ neatsirado nauja nepalanki situacija, kuri galėtų sąlygoti įsižeidimą ar pažeminimo pojūtį. Tiesiog tai „kvietimas neatidėliotinai tęsti ramų dialogą“, kurio svarbi sąlyga yra aiškus skirtingų nuostatų žinojimas, aiškino kardinolas V.Kasperis. Jis priminė, kad ir patys protestantų dvasiniai vadovai pastaruoju metu ne kartą yra pabrėžę, jog prasmingam ekumeniniam dialogui yra reikalingas išankstinis skirtingų nuostatų žinojimas, kurios, deja, vis dar yra padalijusios krikščionis. „Dėmesingas teksto skaitymas rodo, jog dokumentas nesako, kad protestantų Bažnyčios nėra Bažnyčios, bet kad jos nėra Bažnyčios tikrąja prasme, tai yra, jos nėra Bažnyčios ta prasme, kokia jas apibrėžia Katalikų Bažnyčia“, – teigė kardinolas V.Kasperis.

Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas priminė, kad prieš septynerius metus panašia tema paskelbus Tikėjimo doktrinos kongregacijos – tuomet šiai dikasterijai vadovavo kardinolas Jozefas Ratcingeris – dokumentą „Dominus Jesus“, jis taip pat aiškino, jog „protestantų Bažnyčios yra kitokios Bažnyčios“. Tuomet kai kurie protestantai bandė pavaizduoti, kad kardinolas V.Kasperis neva prieštarauja doktrininės kongregacijos formuluotei. „Priešingai, aš tik stengiausi pateikti atitinkamą interpretaciją, kurios reikalingumu esu įsitikinęs ir šiandien, nes ir dabar katalikai savo kalbose vartoja terminą protestantų Bažnyčios“, – aiškino kardinolas.

Taigi Tikėjimo doktrinos kongregacija savo dokumente nenurodo nieko daugiau, o tik tai, kad sąvokos „Bažnyčia“ vartojimas ne visada yra tapatus ir kad čia reikalingas didesnis aiškumas, ypač ekumeniniame procese. Šiuo atžvilgiu naujojo dokumento negalima laikyti „žingsniu atgal“ nuo to, kas jau pasiekta ekumeniniame procese, bet pastanga spręsti uždavinius, kurie neišvengiamai iškils krikščionių vienybės kelyje. Iškylantys sunkumai, kai „dalykai pavadinami savais vardais“, turi ne atbaidyti nuo dialogo, bet motyvuoti jį toliau intensyvinti.

Katalikai neturi jaustis patenkinti

Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos sekretorius vyskupas Brajanas Farelas taip pat pripažino, kad krikščionių bendrystės stygius sukelia nesutarimus dėl kai kurių koncepcijų, tokių kaip Bažnyčios samprata, aiškinimo. „Žinoma, nė vienai krikščionių grupei nėra malonu girdėti, kad mes, katalikai, manome, jog jiems trūksta kažko, kas yra esminga Bažnyčios koncepcijoje, – sakė vyskupas. – Taip pat ir mums iš savo draugų stačiatikių nemalonu girdėti sakant, kad jie yra vieninteliai nepadalytos pirmojo tūkstantmečio Bažnyčios tęsėjai“. Panašiai reformatoriai radikaliai kritikuoja Katalikų Bažnyčią, kad ji neva neišlaikė ištikimybės Kristui ir Šventajam Raštui. „Todėl ir mūsų partneriams protestantams nereikėtų stebėtis, kad yra skirtingos „Bažnyčios“ idėjos mūsų tarpusavio pažiūrose“, – pastebėjo vyskupas B.Farelas.

Duotame interviu katalikų žinių agentūrai „Zenit“ jis aptarė ypač jautrų Popiežiaus autoriteto ir primato klausimą. „Pagrindinė kliūtis (siekti krikščionių vienybės) yra ne tiek pati Romos vyskupo visuotinė tarnystė, kiek šios tarnystės apibrėžimas ir praktikavimas pastaraisiais šimtmečiais Katalikų Bažnyčioje“, – sakė Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos sekretorius. Jis pabrėžė naujojo dokumento ekumeninę naudą šiuo atžvilgiu, nes jame primenama, kad Petro įpėdinio autoritetas nesudaro išorinės konkurencijos dalinių Bažnyčių vyskupams, bet yra svarbus vidinis elementas kiekvienai šiai Bažnyčiai. Tikėjimo doktrinos kongregacijos paskelbtieji „Atsakymai“ kaip tik skatina ekumeninę diskusiją, kad būtų geriau išsiaiškinta, kaip Petro įpėdinio tarnystė veikia kiekvienos dalinės Bažnyčios vidinį gyvenimą, kad jis taptų laisvesnis nuo perdėtos priklausomybės vyraujančioms vietinės kultūros sąlygoms ir etniškumui.

Vyskupas B.Farelas patvirtino, kad ekumeninis dialogas yra svarbus uždavinys tiek katalikams, tiek ir nekatalikams krikščionims. „Kada publikuotuose „Atsakymuose“ mums primenama, jog dėl pasidalijimų tarp krikščionių Bažnyčios visuotinumas nėra galutinai realizuotas istorijoje, tai kartu pabrėžiama, jog nebaigto uždavinio sprendimas negali būti atidedamas ar nustumtas į pašalį“, – sakė vysk. B.Farelas. Katalikai taip pat vietoj pasitenkinimo savimi turi jausti, jog situacijos neišbaigtumas dėl vidinių pasidalijimų bei atsiskyrimų yra ir jiems tragedija. „Tai tik dar labiau apsunkina įtikinamą liudijimą, kuris reikalingas, kad pasaulis įtikėtų“, – teigė vyskupas B.Farelas.

Popiežius – užtikrintas ekumenistas

Žinomas ekumenizmo ekspertas Jungtinių Valstijų vyskupų konferencijos Ekumeninių ir tarpreliginių reikalų sekretoriato direktorius kunigas Džeimsas Masa savo pastabose dėl naujojo Vatikano doktrininio dokumento nurodė, kad, išsakydama savo poziciją, Katalikų Bažnyčia dialogui siūlo savo „dovanas“. Jis priminė popiežiaus Jono Pauliaus II teiginį, kad ekumenizme apsikeitimas turimomis dvasinėmis dovanomis yra ne mažiau svarbus nei apsikeitimas idėjomis. „Į Eucharistiją sutelktas pamaldumas, vyskupo tarnystė ir Popiežiaus primatas yra išskirtinės katalikiškos dovanos, kurių negalima nuslėpti“, – sakė kunigas D.Masa.

Aiškindamas kartu su naujuoju dokumentu Vatikane paskelbtą išsamų jo komentarą, kuris užbaigiamas popiežiaus Benedikto XVI enciklikos „Deus caritas est“ citata, teigiančia, jog „vienybė su Kristumi yra taip pat vienybė su visais, kuriems Jis save aukoja“ ir kad tai yra pagrindinis motyvas siekti visų krikščionių vienybės, kunigas patikino, jog „dabartinis Šventasis Tėvas yra užtikrintas ekumenistas“. Toks jis buvo, kai dirbo teologijos profesoriumi, toks jis buvo eidamas vyskupo ir Šventojo Sosto dikasterijos prefekto tarnystę, toks jis liko ir dabar, būdamas Popiežiumi. „Bet jis taip pat perspėja mus negalvoti, kad „vienybė“ yra kažkas, ką galime pasiekti vien tik teologiniais gebėjimais ar diplomatiniu sumanumu, – aiškino kunigas D.Masa. – Vienybė yra ir visada bus Viešpaties dovana, todėl jos reikia laukti maldoje, kartu atliekant meilės darbus su kitais ir dėl kitų“.

Tuo pat metu yra būtina ir naudinga pasiaiškinti, kaip katalikai supranta Bažnyčios prigimtį. II Vatikano Susirinkimo dokumentuose aiškiai nurodoma, kad Jėzus Kristus įkūrė Bažnyčią, kaip regimą ir vieningą draugiją, kuri egzistuos iki Jo sugrįžimo. Katalikai tiki, kad Kristaus įkurta Bažnyčia visa savo pilnatve egzistuoja vienoje Katalikų Bažnyčioje, priminė kunigas D.Masa. Tai nereiškia, kad ši viena Bažnyčia neveikia Stačiatikių Bažnyčiose bei protestantų bendruomenėse dėl jų narių išganymo. Ir tuose krikščionių dariniuose yra tikrų tiesos bei šventumo elementų, kurie įkvepia ekumeniniam bendradarbiavimui dėl tos vienybės, dėl kurios karštai meldėsi pats Kristus. Šio Susirinkimo mokymo paaiškinimas Tikėjimo doktrinos kongregacijos publikuotuose naujuose „Atsakymuose“ ir teisingas jų supratimas gali tapti dar vienu realiu akstinu gilesniam bei nuoširdesniam dialogui tarp katalikų ir jų ekumeninių partnerių.

Nuotraukos iš „L’Osservatore Romano“

© 2007 „XXI amžius“