Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Kalba
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Politika
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Ne juodbėriais išjoję į mūšį

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

Šventinamas paminklas žuvusiems Šatrijos rinktinės partizanams ir ryšininkams

Paminklo atidengimo iškilmėse Algimanto Švėgždos ir Danguolės Švėgždienės nuotraukos

Kas panorės pavažinėti kalvotosios Žemaitijos vieškeliais, tepasuka Janapolės–Luokės (Telšių r.) žvyrkeliu. Įpusėjus šį dulkantį kelelį, tepažvelgia į kairę. Vienoje Skardamiškio vietoje, iškirtus krūmus, keturių ąžuolų pavėsyje, pastatytas paminklas žuvusiems Šatrijos rinktinės partizanams ir ryšininkams. Tai didžiulis akmuo, rastas miške, kadaise gynęs partizanus nuo stribų ir enkavėdistų kulkų, su viršuje įmontuotu kalto metalo kryžiumi. Granito lentoje iškaltos devynių žuvusių partizanų pavardės. Pirmasis rinktinės vadas Alfonsas Beniulis, Alfonsas Kondrotas, Alfonsas Mironas ir Domas Puplauskis žuvo 1947 m. gegužės 17 d. Smilgių kaime gyvenusio ūkininko Antano Najulio sodyboje. Po metų Tiškevičių kaimo ūkininko Povilo Andrijausko sodyboje žuvo Vladas Andriuška, Benedikta Andriuškaitė, Petras Čiuteikis, Zofija Valiulytė ir dar du partizanai, kurių vardai ir pavardės iki šiol nežinomos. Ant tos pačios granito lentos rasime ir partizanės Elenos Bagdonaitės pavardę. Ji žuvo 1952 metais. Šis paminklas skirtas ir visiems Žemaitijos partizanams atminti.

Paminklo atidengimo iškilmės įvyko liepos 14-ąją. Šv. Mišios už žuvusius Šatrijos rinktinės partizanus ir ryšininkus buvo aukojamos Luokės Visų Šventųjų bažnyčioje. Jas aukojo Luokės klebonas kun. Antanas Putramentas ir iš Plungės atvykęs kun. Saulius Bytautas, taip pat pasakęs pamokslą. Ant Luokės partizanų kapų buvo padėtos gėlės. Gausiai susirinkę žmonės po šv. Mišių patraukė Jonapolės link...

Paminklą pašventino Luokės parapijos klebonas kun. A.Putramentas. Šūvių salvėmis buvo pagerbti visi už Tėvynės laisvę kovoję ir žuvę partizanai. Bemat paminklas paskendo gyvų gėlių jūroje. Buvo sakomos kalbos, deklamuojami eilėraščiai, skambėjo dainos, kurias atliko iš Kuršėnų (Šiaulių r.) atvykęs tremtinių choras. Reikia manyti, kad visa tai girdėjo ne tik ašaras braukiantys partizanų giminaičiai, žilagalviai bendražygiai, kovų bičiuliai, bet galbūt ir žuvusiųjų vėlės, Dievo valia atsiradusios dideliame mūsų būryje. Štai keletas renginyje išgirstų svarbesnių minčių.

Žemaičių vyskupystės muziejaus direktorius Antanas Ivinskis, vienas iš renginio vedėjų, priminė, kad laikas atsikratyti sovietmečio propagandos į mūsų atmintis įkalto patrioto įvaizdžio, sietino su kulkomis ir krauju. Partizanai padarė daug gerų darbų ir be ginklo. Štai Žemaičių apygardos vado Vlado Mantvydo rūpesčiu buvo daromi lietuviški pasai, juos žmonės ne kartą vežė į tolimas tremties vietas, ir taip kelios dešimtys tremtinių, turėdami tuos pasus, laimingai pasiekė Lietuvą.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro darbuotojas Gintaras Šidlauskas priminė, kad Telšių apskrities partizanai buvo drąsūs ir aktyvūs. Jie 1945 metų gegužę keletą kartų buvo užpuolę Luokę, bandė išlaisvinti areštinėje įkalintus žmones. Ne veltui Telšių apskrities NKVD skyriaus viršininkas kapitonas Liepa specialiame pranešime vidaus reikalų liaudies komisarui Bartašiūnui konstatavo, kad „iš visų Telšių apskrityje veikiančių partizanų Luokės valsčiuje jie veikia aktyviausiai, surengdami daug ginkluotų užpuolimų. Daugelio kaimų gyventojai labai noriai jiems talkina, teikia visokeriopą pagalbą“. Liepa prašė karinės paramos. Netrukus Luokės valsčių užplūdo NKVD vidaus kariuomenės šaulių pulko batalionas bei iš kitų valsčių permesti kvalifikuoti NKVD agentai.

Kovo 11-osios Akto signataras, buvęs Šatrijos rinktinės partizanas, Rainių kankinio sūnus Liudvikas Simutis savo kalbą siejo su dabartimi. „Jei ir toliau balsuosime už Telšių KGB vado sūnelį, už Rusijoje besislapstantį ruselį, už telšiškį, aptapšnojusį visą Lietuvą, vis labiau tolsime nuo tiesos kelio, kuriuo žengė partizanai“. Ir klausė: „Ar užteks mums valios ir proto vadovautis sąžine ir Dievo įsakymais, kad vaikaičiai mūsų neprakeiktų? Kitaip nėra prasmės ir paminklus statyti“.

Daug gražių žodžių išgirdo paminklo fundatorius, avininkyste besiverčiantis ūkininkas, keturių vaikų tėvas Vytautas Kondrotas, paminklo statyba rūpinęsis Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Telšių skyriaus pirmininkas Vitalis Vasiliauskas, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos pirmininkas Valentinas Bartašiūnas, vienas iš renginio organizatorių.

Pakalbinome V.Kondrotą, paprašėme papasakoti apie save. Jis sakė: „1947 metų gegužę žuvęs partizanas Alfonsas Kondrotas buvo mano dėdė, tėvo brolis. Visa giminė buvo ištremta į Sibirą. Aš ten ir gimiau. Iš Sibiro grįžome 1959 metais. Man tada buvo tik ketveri metukai. Į savo namus mūsų neįleido. Kai baigiau vidurinę, neleido studijuoti teisės mokslų. Tik kai atitarnavau sovietinėje armijoje, leido mokytis Žemės ūkio akademijoje“. Į klausimą, kaip gimė sumanymas partizanams pastatyti paminklą, V.Kondrotas atsakė: „Jiems paminklų nestatė dešimtis metų, nors jie to užsitarnavo. Aš, kaip giminės atžala, šitai privalėjau padaryti. Dabar man žmonės dėkoja. Nereikia dėkoti, aš tik įvykdžiau pareigą. Partizanų atminimui paminklų pastatyta mažai. Reikėtų šį darbą tęsti“.

Po paminklo atidengimo ir pašventinimo iškilmių niekas neskubėjo namo: vaišinosi kareiviška koše, iš V.Kondroto ūkio atvežtais ir čia pat kepamais avienos šašlykais, ramiai šnekučiavosi apie dabartį, prisiminė pokarį, kai partizanai, anot vieno eilėraščio, „ne juodbėriais žirgais išjojo į mūšį“. Daugelio įsitikinimu, jeigu nebūtų jų aukos, vargu ar būtume buvę tokie tvirti, prieš septyniolika metų stoję į kovą už laisvę ir nepriklausomybę.

Telšių rajonas

© 2007 „XXI amžius“