Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Kalba
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Politika
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Gyvenimo akimirka, tapusi amžinybe

Mons. Antano Bitvinsko (1925 – 1948 – 2006) pirmosioms mirties metinėms

Mons. Antanas Bitvinskas

Akmuo atkakliai visiems kartoja žodžius, jame iškaltus: „a. a. monsinjoras kunigas Antanas Bitvinskas 1925.03.12 – 2006.08.04. Ilsėkis ramybėje“. Šv.Kūdikėlio Jėzaus Teresė rašė: „Kokia graži tavo dalia, kunige, nes pats Viešpats Dievas tau ją išrinko“. Gimęs Girkalnio parapijoje (Raseinių apskr.), Žemaitijos ūkininko šeimoje, dainininku, giesmininku, linksmuoliu, Dievo ir tėvų nuskirtu būti kunigėliu, išsiskyręs iš kitų vaikų pamaldumu ir meniška siela, 1945 metais baigė Raseinių gimnaziją, o 1949-aisiais – Kauno kunigų seminariją. Tais dramatiškais mūsų tautos trėmimo į tolimąjį Sibirą metais vyskupas K.Paltarokas skubėjo įšventinti seminariją baigiančius klierikus, todėl ir Antanas Bitvinskas 1948 m. spalio 31 d. paankstintai gavo kunigo šventimus kartu su kitais vyresnių kursų klierikais, o 1949 m. kovo 29 d. buvo ištremtas „į Baikalą, žemės galą“ – Olchono salą, kurioje kartu su kitais lietuviais ir visų pavergtųjų tautų tremtiniais dirbo žuvies pramonėje vergiškomis sąlygomis. Vėliau galėjo nuvykti į Taišetą, kur buvo ištremta Bitvinskų šeima – tėvai, sesuo ir trys broliai. Ketvirtasis brolis, partizanas Vytautas, jau buvo žuvęs. Jaunasis kunigas Taišete dirbo miške ir statybose. Ir slapčia vykdė kunigo misiją – krikštijo, klausė išpažinčių, aukojo šv. Mišias. Kartu įšventintas išvežtas ir vergiškai dirbęs kun. Izidorius Butkus (dabar Šančių altaristas) atsimena, kaip šv.Mišioms vandens gaudavo sniegą saujoje sušildę prie nuogos krūtinės. Beveik po devynerių metų – 1957-ųjų žiemą – kunigas Antanas grįžo į Lietuvą. Buvo paskirtas vikaru į Šiaulius, į Šv. apašt. Petro ir Povilo bažnyčią, kurioje tuo metu klebonu dirbo kun. Liudvikas Mažonavičius, pasižymėjęs retu administravimo talentu, sumaniai baigiantis atstatyti karo metu sužalotą bažnyčią, didelis estetas, garsėjantis vaišingumu, rūpestingai ruošiantis savo pamokslus, sąžiningas Bažnyčios tarnas, ypač pamaldus į Švč. Mergelę Mariją. Šiomis visomis klebono savybėmis persiėmė vikaras kunigas Antanas, čia ištarnavęs dešimt metų. Vėliau klebonavo Šventybrastyje, Šėtoje, Kulautuvoje. Joje neatpažįstamai restauravo bažnytėlę, klebonijoje įrengė jaukią vasarvietę vyskupų atostogoms. Ateizmo siautėjimo metais represijos prieš sąžiningus kunigus pasireikšdavo ir kaip chuliganiški išpuoliai. Kulautuvoje vieną naktį įsilaužę užpuolikai žiauriai sumušė kunigą Antaną. Ilgokai gydęsis, kunigas iki mirties skausmingai jautė mušimo pasekmes. 1979-1990 metais dirbo Kauno arkivyskupijos kancleriu. Skrupulingai sutvarkė kurijos archyvą. Kartu keletą metų klebonavo Šančiuose, talkininkavo Švč. M.Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto) bažnyčioje. Kurijos kancleris mons. A.Bitvinskas lyg tėvas globojo už save vyresnį kuklųjį kardinolą Vincentą Sladkevičių, ėjusį Kauno arkivyskupo pareigas ir kasryt važinėjusį iš Kaišiadorių į Kauną. Kardinolas liūdėjo ir gailėjo į provinciją paskyręs monsinjorą A.Bitvinską, kuris 1990-1992 metais klebonavo Radviliškyje, administravo Polekėlę ir Kurus. Kur tik klebonavo – rūpestingai sutvarkydavo ir puošdavo bažnyčią, šventorių, gyvenamąją vietą. Buvo kunigas iš pašaukimo; gėlininkas, sodininkas, bitininkas, agronomas – iš prigimimo. Nuo 1992-ųjų iki mirties tarnavo altaristu Šiauliuose, prie Šv.Jurgio bažnyčios. Monsinjoras, Šiauliuose turėdamas daugiau laisvo laiko, daug rašė ir Šiaulių „Aušros“ muziejui paliko sielovadininko, kraštotyrininko, tremtinio, Bažnyčios istoriko užrašų – atsiminimų. Kai kas iš to palikimo yra išvydę dienos šviesą knygelėmis ar straipsniais. Kun. A.Bitvinskui 1986 metais popiežius Jonas Paulius II suteikė monsinjoro titulą.

Mirtis tarsi užvertė vieną kontrastingos, didvyriškos, tragiškos, o kartu kontraversiškos Lietuvos kunigų kartos puslapį. Minint monsinjoro mirties pirmąsias metines, prisiminkime šv. Jono Vianėjaus žodžius: „Jeigu sutikčiau angelą ir kunigą kely, pirma aš nusilenkčiau kunigui, o angelui paskui, nes angelas tik Dievo draugas, o kunigas – Jo pavaduotojas“. Tas Arso klebonas dar sušukdavo: „Kokia didi galybė kunigo! Ir kokia šiurpi didybė kunigo!“

Apolonija Nistelienė

Kaunas

© 2007 „XXI amžius“