|
Ar lietuvių kalbos abėcėlės keitimas tik juokinga smulkmena?
Dr. Aldona Kačerauskienė
Lietuvos Sąjūdis parengė ir platina skrajutę Dėl Lietuvos Respublikos vardų ir pavardžių įstatymo projekto. Tą abiejose pusėse prirašytą lapelį gavo ir Dainų šventės dalyviai. Gavo, bet nežinia, ar atkreipė dėmesį į raginimą: Susiimkime už rankų, širdimi ir protu ginkime savo prigimtinį turtą kalbą. Neleiskime griauti, ką mūsų tėvai, protėviai kūrė, saugojo ir gynė. Ne vienam gali kilti klausimas: gal Sąjūdis persistengė, keldamas aliarmą dėl lietuvių kalbai iškilusio pavojaus?
Panagrinėkime šį klausimą išsamiau. Birželio pabaigoje LR Prezidentas, Seimas ir ministras pirmininkas gavo trijų organizacijų Vilnijos draugijos valdybos, Lietuvių švietimo draugijos Rytai ir Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos parengtą raštą Dėl Vyriausybės darbo įvertinimo, kuriame norima atkreipti dėmesį į svarbius klausimus. Tai Vyriausybės sudarytos darbo grupės parengtas projektas dėl vardų, pavardžių rašybos užsienio kalbų raidėmis, neatmestas Balstogės universiteto nekonstitucinis siūlymas Vilniuje kurti filialą nevalstybine kalba, Valstybinės kalbos įstatymo pažeidinėjimai Vilniaus transporte, Mažeikiuose ir kitur, nesudarytos sąlygos mokytis valstybine kalba Šalčininkų, Vilniaus rajonuose ir t.t.
Lenkų reikalavimas po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pasuose rašyti vardą ir pavardę ne lietuvių kalba iškyla nebe pirmą kartą. Atrodė, šį klausimą galutinai bus išsprendęs Konstitucinis Teismas, 1999 m. spalio 21 d. patvirtinęs, jog asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba. Kitaip būtų paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos statusas (...) Aukščiausiosios Tarybos nutarimo normos, nustatančios, jog asmens vardas ir pavardė Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi lietuviškais rašmenimis, yra taikomos visiems be išimties piliečiams nepriklausomai nuo jų tautybės ir kitų požymių (...) Asmens tautybė taip pat negali būti pagrindas asmeniui reikalauti, kad jam nebūtų taikomos taisyklės, kylančios iš valstybinės kalbos statuso. Kitaip būtų pažeistas konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas (...).
Ir dar: Lietuvoje gyvenantys asmenys save priskiria daugiau kaip šimtui tautybių. Jų tautų kalbose vartojami įvairūs rašmenys, dažnai visiškai arba iš dalies nesutampa su lietuvių kalbos rašmenimis. Jeigu teisės normomis būtų nustatyta, kad šių piliečių vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos pase rašomi kitokiais, ne lietuviškais rašmenimis, būtų ne tik paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos principas, bet ir sutrikdyta valstybės ir savivaldybių įstaigų, kitų įmonių, įstaigų bei organizacijų veikla. Dėl to piliečiams būtų sunkiau įgyvendinti savo teises bei teisėtus interesus ir būtų pažeistas Konstitucijos įtvirtintas jų lygybės įstatymui principas.
Pasakyta aiškiai ir nedviprasmiškai. Regis, sunku rasti argumentų, griaunančių šias tiesas.
Tačiau, anot liaudies: Jei nori mušti, pagalį visuomet atrasi. Lietuvos politikai, neatsilaikydami spaudimui, sudarė naujojo įstatymo rengimo grupę, kurios vadovė teisingumo viceministrė Eglė Radušytė laikraščiui Respublika sakė: Rengdami įstatymo projektą mes atsižvelgėme į tai, kad Lietuva tapo ES nare. Niekur nėra pasakyta, kad leidimas rašyti pavardę nelietuviškai prieštarauja Konstitucijai. Mes siekėme maksimaliai išsaugoti asmens tapatybę, kad skirtingose valstybėse pavardė nebūtų skirtinga. Kodėl mes negalime rašyti pavardėje w? O Konstitucinis Teismas dėl mūsų projekto dar nėra pasisakęs (Respublika, liepos 17 d.).
Vyriausybės vadovas Gediminas Kirkilas taip pat norėtų, jog įstatymas būtų priimtas. Štai jo nuomonė: Manau, įstatymas turėtų būti priimtas, nes labai juokinga, kai mes kovojame dėl kelių raidžių, tokios smulkmenos. Mes jau esame ES, esame daugiakultūrėje bendrijoje (ten pat).
Kitokios nuomonės Konstitucinio Teismo Teisės departamento direktorius Ernestas Sprogis: Tik Konstitucinis Teismas gali savo doktrinas interpretuoti kitaip, negu buvo nustatyta. Konstitucijoje yra aiškiai pasakyta, kad valstybinė kalba yra lietuvių kalba. Oficialūs dokumentai, tokie kaip pasai, gali būti rašomi tik lietuvių kalba, o mūsų kalbos abėcėlėje yra ne visos lotyniškos raidės. Kolizijos atveju ES teisės nuostatos turi viršenybę prieš nacionalinės teisės normas, išskyrus Konstituciją (ten pat).
Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Konstitucinės ir administracinės teisės katedros doc. dr. Vaidotas Vaičaitis, remdamasis profesine sąžine, projektui taip pat nepritaria, nes jis prieštarauja Konstitucijai (ten pat).
Įdomu išgirsti kalbininkų nuomones. Vargu ar atsirastų lietuvių kalbos specialistas, kuris sutiktų su Ministro pirmininko nuomone, jog lietuvių kalbos abėcėlės keitimas yra juokinga smulkmena. Įsigilinęs į problemą, dr. Kazimieras Garšva parengė trijų puslapių raštą ir išsiuntė LR Prezidentui ir Seimo Pirmininkui. Jeigu būtų priimtas įstatymas, anot šio kalbininko, prie lietuviškų 64 raidžių (didžiųjų ir mažųjų) tada prisidėtų dar apie 100 naujų skirtingų raidžių: 14 iš latvių kalbos, 15 iš lenkų kalbos, 4 iš vokiečių kalbos, kitos iš estų, suomių, norvegų, olandų, švedų, ispanų, prancūzų, rumunų, čekų, vengrų ir kitų kalbų. Niekas iki šiol nesuskaičiavo ir nepaaiškino, kiek ir kokių naujų raidžių siūloma įvesti, kaip jas reikėtų tarti, kiek tai kainuotų ir kiek mums pakenktų. Lietuviškoms raidėms tokioje abėcėlėje tapus mažuma, būtų sugriauta lietuvių kalbos sistema, Respublikos piliečiai taptų nepakankamai raštingi, ir jie negalėtų mokyti tautinių mažumų ir užsieniečių. Būtų sugriautos valstybės registrų, bibliotekų ir visos kitos sistemos. Tuo būtų nepatenkinta ne tik pagrindinė tautybė, davusi vardą valstybei, bet ir daugiau kaip pusė tautinių mažumų, kurios tos painiavos nenori, kurių net abėcėlė nebūtų panaudota (slavai, žydai, armėnai, gruzinai, kinai, arabai ir t.t.).
Ir dar: Įvairių kalbų rašyba turi skirtingą istoriją, sistemą, principus, stengiamasi išlaikyti tradiciją. Lietuvių kalbos abėcėlė formavosi maždaug 400 metų ir šimtmetį vartojama be didesnių pakeitimų. Maždaug tokio amžiaus yra ir daugelis pavardžių, su kitais tikriniais žodžiais sudarančių lietuvių kalbos dalį.
Lietuviškų žodžių diakritiniai ženklai įsivesti čekų kalbos pavyzdžiu specialiai tam, kad skirtųsi nuo lenkų kalbos; lietuviškos raidės įsivestos ir apgintos panaikinus Lietuvos valstybę, todėl negali būti naikinamos atkūrus Lietuvos nepriklausomybę; Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartis keisti abėcėlės neįpareigoja: ji numato teisę vartoti savo vardus ir pavardes pagal tautinės mažumos kalbos skambesį, o ne pagal rašybą. Be to, dauguma Lietuvos lenkų yra vietinės kilmės, ir jiems tinka tradicinė Lietuvos rašyba įsivedus lietuvių kalbai nebūdingus cz, sz, rz, būtų iškraipomi lenkiški vardai, pavardės ir tariami ne pagal skambesį; Europos Sąjungos įstatymai valstybinių kalbų abėcėlių keisti neįpareigoja.
Kalba yra kultūrinio paveldo dalis. Be Konstitucijos, ją saugo Valstybinės kalbos, Švietimo įstatymai, Vyriausybės nutarimai dėl tarmių ir etninių vietovardžių išsaugojimo, svetimžodžių keitimo lietuviškais atitikmenimis. Pagal tarptautinę Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją taip pat reikia gerbti nacionalinės teisės aktus ir kitų žmonių teises, visų pirma asmenų, kurie priklauso tautinei daugumai ar kitoms tautinėms mažumoms, neprieštarauti valstybių suvereniteto, lygybės, teritorijos vientisumo ir politinės nepriklausomybės principams (20, 21 str.).
Lietuvos Sąjūdžio išplėstinis Tarybos posėdis, sušauktas birželio pabaigoje, konstatavo, jog minėto įstatymo priėmimas prilygtų Lietuvos valstybingumo išdavystei, tai būtų Trojos arklys, tai pasityčiojimas iš lietuvių kalbos, kuri yra pagrindinis ir didžiausias tautos kūrinys.
Apmaudu, kad ir LR prezidentas Valdas Adamkus nėra įsigilinęs į įstatymo esmę. Susitikęs su Lenkijos prezidentu ir kalbėdamas per LNK televiziją, jis žadėjo lenkiškas pavardes ir vardus LR dokumentuose pradėti rašyti lenkiškomis raidėmis. Lietuvos Sąjūdžio tarybos pirmininkas Seimo narys Rytas Kupčinskas atvirame laiške rašė: Tai nekonstitucinis ir nemotyvuotas pažadas, nes įstatymus priima LR Seimas. Toks siūlymas yra žalingas tautai ir valstybei, nes ir taip 70 proc. lietuvių pavardžių jau yra sulenkintos. Mūsų abėcėlės kūrėjai čekiškas raides su papildomais diakritiniais ženklais įsivedė specialiai tam, kad skirtųsi nuo lenkiškų. Tai, ką sukūrė ir apgynė mūsų šviesuoliai Rusijos imperijoje spaudos draudimo laikotarpiu, kentėję persekiojimus ir tremtį, neturi naikinti Lietuvos Respublikos vadovai, pažeisdami Konstituciją, įstatymus, tarptautines konvencijas ir valstybės interesus.
Sąjūdžio atstovai aplankė visas Seimo frakcijas, kalbėjosi su parlamentarais. Atrodo, buvo suprasti. Įstatymo svarstymo dieną Lietuvos Sąjūdis prie parlamento rūmų ketina organizuoti mitingą. Lietuvos visuomenė tampa vis pilietiškesnė. Tikimės, kad žmonės išgirs kreipimąsi Sustabdykime besikėsinančius į svarbiausią lietuvių tautos turtą ir ateis ginti lietuvių kalbos abėcėlės, kurios keitimas nėra tik juokinga smulkmena.
© 2007 XXI amžius
|