|
Kaip lietuvių kalboje išliko graždanka?
Darius Simanaitis
Dabar visuomenėje tarp kalbos specialistų ir nespecialistų verda aistros dėl Vyriausybės nutarimo pritarti Vardų ir pavardžių rašymo įstatymo projektui. Oponentai tarsi suskilo į dvi stovyklas: vieni už ilgametę nelietuviškų žodžių lietuvinimo tradicijos išlaikymą, kiti - už vakarietišką originalios formos išsaugojimą. Daugiausia iečių laužoma dėl trijų nesančių lietuviškoje abėcėlėje lotyniškų raidžių ir dėl diakritinių ženklų, vartojamų kitų tautų lotyniškose abėcėlėse. Tačiau problema, ko gero, yra žymiai platesnė nei vien tik nelietuviškų pavardžių ir vardų užrašymo būdas.
Pirmiausia mes tikrai nerašome nei užsienietiškų vardų, nei pavardžių, nei pavadinimų iš klausos pagal tarimą, kaip teigia pirmieji, jau vien dėl to, kad mūsų kalboje tiesiog nėra kai kurių garsų, kurie yra kitose kalbose. O mūsų vienoki ar kitokie rašymo įpročiai padiktuoti, ko gero, ne kalbos specifikos, o istorinių aplinkybių, kurios ir nulėmė vienokią ar kitokią užrašymo formą.
Kodėl, pavyzdžiui, pasaulinio garso vokiečių poeto Göthe pavardę (arba Goethe, vokiečiai umliautą io rašo dvejopai) lietuviškai užrašome dviem variantais Getė arba Gėtė? Bet juk tarimas panašesnis į Giote! Nei pagal tarimą, nei, panašu, į originalo formą. Kuo čia dėta lietuvių kalbos specifika? Ar nebus čia kalti mūsų istorijos vingiai, kai ypač paskutiniais amžiais mūsų tvirtėjančiai lietuviškai sąmonei ir rašymo gimtąja kalba įpročiams didžiausią įtaką darė ne Vakarai su lotyniška abėcėle, o Rytai su kirilica? Galbūt jei mes būtume pakliuvę į didesnę vokiečių (Vakarų) įtakos sferą, o ne į rusų (Rytų), mūsų rašybos įpročiai būtų susiformavę kitokie?
Raštas ne tik mums, bet ir kaimynams atėjo su krikščionybe iš Bizantijos arba iš Romos. Lenkai, patyrę daugiau nei mes Vakarų įtakos, turi kiek kitokius užsienietiškų pavadinimų rašymo įpročius, nors irgi kaip mes linksniuoja galūnes.
Visada labiau žiūrėjome į Vakarus ir galiausiai įsivedėm lotynišką abėcėlę, bet, po Abiejų Tautų respublikos padalijimų tapę Rusijos imperijos pakraščiu, Vakarus daugiausia pažindavome ne tiesiogiai, o per Rusiją, per kirilicą. Rusai yra natūraliai priversti transliteruoti lotyniškai užrašytus vardus kirilicos ženklais, o mes... transliteruojame dar kartą iš kirilicos atgal į lotyniškus rašmenis... ir tą laikome puoselėtina lietuvių kalbos specifika?!
Iš čia, matyt, ir atsirado visa sumaištis. Todėl vienus užsienietiškus žodžius užrašome tiesiog kirilicos ženklus pakeisdami savo lotyniškos abėcėlės atitikmenimis ir ne vien pagal skambesį, bet ir pagal ženklo vaizdą (pvz. Ćøņå = Getė, Gėtė), kituose išlaikome originalią formą (pvz. Hugo, nors pranzūziškai tarimas panašesnis į Iugo), o trečius, rečiau pasitaikančius, neturinčius nusistovėjusios rašybos, bandome užrašyt iš klausos, kaip kiekvienam rašančiajam šauna į galvą. Siekiant sutvarkyti šitą klausimą, reikėtų sudaryti užsienietiškų vardų, pavardžių ir vietovardžių užrašymo lietuviškais rašmenimis susistemintą žodyną, o tai panašu į absurdišką Sizifo darbą. Daugiausia painiavos ir kyla su pastaraisiais, nenusistovėjusios rašybos žodžiais, nes jei nėra šalia užrašyta ir originali to žodžio forma, tai atsekti, kas yra kas tampa, beveik nebeįmanoma.
Tradicinės rašybos šalininkai baiminasi, kad vakarietiškos rašybos įvedimas - tai užmaskuotas lietuvių abėcėlės keitimas ir lietuvių kalbos sistemos ardymas praėjus šimtmečiui nuo jos draudimo, bet jų pateikiami argumentai, kad vakarietiškos rašybos atsiradimas yra tam tikra naujosios polonizacijos forma arba kad žmonės, nemokantys svetimų kalbų, nemokės teisingai perskaityti, neatrodo labai pagrįsti. Juk ir transliteruotų niekas teisingai perskaityti negali. Tuo metu anglai, tradiciškai mokantys tik vienintelę savo kalbą, dėl to taip nesijaudina ir, jei tik įmanoma, stengiasi išlaikyti originalias svetimų žodžių formas, panašiai elgiasi ir mūsų broliai lenkai.
Polemizuodamas su vakarietiškos rašybos šalininkais, kurie tradiciją užsienietiškus žodžius perrašyti lietuviškais rašmenimis priskiria sovietinei praeičiai, žymus mūsų kalbininkas Arnoldas Piročkinas (http://ml.lms.lt/index.php?id=702&option=com_content&task=view) cituoja kitą žymų kalbininką Praną Skardžių, kuris 1951 metais JAV lietuvių dienraštyje Draugas (jam tikrai negalima prikišti bolševikų įtakos) tuo klausimu svarstė: Visų pirma mes svetimus vardus rašome ne kitiems, bet savo visuomenei, todėl pirmiausia turime žiūrėti savųjų, ne svetimųjų reikalų. Svetimieji paprastai mūsų šiokiu ar tokiu rašymu visai nesidomi, pvz., vokiečių filosofui Drieschui visai nesvarbu, kaip mes jo pavardę rašysime: Drieschas, Drieschas ar Dryšas...
Gal jiems ir iš tikrųjų mažai rūpi, kaip jų pavardės rašomos lietuviškai ir ar mes sugebame jas teisingai ištarti, bet tai tikrai turi rūpėti mums. Užsienietiškus žodžius transliteruodami savais ženklais mes paverčiame juos neatpažįstamais nei kirilica, nei lotyniškai, o lietuviškai perrašytų žodžių formos, kurių irgi galime turėti net po kelis variantus, komplikuoja lietuviškai skaitančiojo galimybes lengvai pasiekti išsamią informaciją kitomis kalbomis. Darydami iš savęs muziejines Rumšiškes, mes savanoriškai užsidarome į tam tikrą informacinį getą, nors tuo metu pasaulis dėl greitėjančios komunikacijos (interneto) tampa vis atviresnis ir lengvai pasiekiamas.
Rusijos caras, siekdamas Lietuvą atlenkinti (īņļīė’÷čņü), o kartu atkirsti nuo Vakarų pasaulio įtakos ir integruoti į rusišką erdvę, uždraudė mums raštą lotyniškais rašmenimis ir įvedė kirilicą, vadinamąją graždanką. Lietuviai, pusę amžiaus kantriai priešinęsi, sugebėjo atmesti graždanką, bet maniera visus nelietuviškus terminus, vardus, pavardes ir vietovardžius perrašyti iš klausos išliko. Ir likimas iškrėtė piktą pokštą, kurį ypač skausmingai pajuntame moderniaisiais laikais internetinėje erdvėje ieškodami vienokios ar kitokios informacijos. Kažkada caras tenorėjo atplėšti mus nuo Vakarų ir įlieti į rusišką Rytų erdvę, o mes, nors atmetę jo pirštą kirilicą, bet lotyniškai saviškai rašydami, atsiribojom ir nuo Rytų, ir nuo Vakarų informacinės erdvės.
Beje, internete, net rusiškose svetainėse neretai rasime ir lotyniškais rašmenimis įterptą žodį, o naujuose žemėlapiuose šalių pavadinimus įvairiais, ne vien lotyniškais rašmenimis su šalia pateikta angliška transliteracija. Angliška, nes taip atsitiko, kad anglų, o ne prancūzų, ispanų, vokiečių, kinų, arabų, rusų, lietuvių ar esperanto kalba tapo tarptautine bendravimo kalba. Pasaulis kinta, ir vis svarbiau yra skirtingų tautų žmonėms susikalbėti, gauti neiškreiptą, tikslią informaciją.
Kažkada visos tautos užsienietiškus vardus adaptuodavo pagal savo liežuvį, taip atsirado tradicinė kai kurių užsienietiškų žodžių rašyba. Vėliau nustota beatodairiškai viską adaptuoti, nes tai komplikuoja galimybę lengvai susigaudyti, apie ką kalbama.
Negi mes, ilgiausiai iš europiečių besispardę prieš krikščionybę, dabar spardysimės ir prieš nelietuviškų žodžių originalios formos išlaikymą? O iš kitos pusės, argi rašymas caro primesta graždanka, tik perrinkta lotyniškai, mums tapo lietuviškumo savastimi ir puoselėtina vertybe?!
© 2007 XXI amžius
|