Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Kalba
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Politika
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Popiežius apie posusirinkiminio laikotarpio ypatybes

Mindaugas BUIKA

Atostogaujantis popiežius Benediktas XVI ir Trevizo vyskupas Andrea Brunas Macokatas su vyriausiu regiono 96 metų kunigu Armandu Durigetu (dešinėje)

Entuziazmas ir realybė

Jau tradiciniu tapusiame popiežiaus Benedikto XVI susitikime su vietos kunigais, liepos mėnesį jam atostogaujant Lorendzago di Kadorės vietovėje Italijos šiaurėje esančiuose Dolomitų (Alpių) kalnuose, didžiausio dėmesio susilaukė jo po II Vatikano Susirinkimo (1962–1965) problemišku tapusio Bažnyčios gyvenimo vertinimai. Šis pasisakymas ypač reikšmingas dėl neseniai paskelbto Šventojo Tėvo dokumento „Summorum pontificum“, kuriuo išplėsta galimybė celebruoti lotyniškąją Tridento šv. Mišių liturgiją, nes kai kas tai klaidingai suprato kaip „grįžimą atgal“ nuo Susirinkimo skelbto atsinaujinimo ir reformų.

Popiežiaus neformalus pokalbis su 400 kunigų iš dviejų minėto regiono Belumo – Feltrės ir Trevizo vyskupijų liepos 24 dieną vyko Aronzo di Kadorės parapijos Santa Džiustina Martize (Šv. Justinos Kankinės) bažnyčioje už keliolikos kilometrų nuo poilsiavietės. Maždaug dvi valandas trukęs susitikimas, kuriame Benediktas XVI atsakinėjo į kunigų užduotus jam klausimus, buvo privatus ir rezervuotas tik dvasininkams. Tačiau transkribuotus atsakymus kitą dieną paskelbė Šventojo Sosto spaudos tarnyba, jie buvo publikuoti Vatikano dienraštyje „L’Osservatore Romano“.

Paskutinį, dešimtąjį klausimą uždavęs pagyvenęs kunigas sakė, kad jis jaunystėje buvo vienas iš tų dvasininkų, kurie idealizavo II Vatikano Susirinkimo naujoves ir manė, kad su jomis pavyks „pakeisti pasaulį“, bet vėlesni prieštaringi posusirinkiminiai procesai tas svajones ištirpdė. Kunigas klausė Šventojo Tėvo, kaip jis pats vertina tą laikotarpį ir kiek yra aktualus Susirinkimo mokymas šių dienų sąlygomis. Gana išsamiame apžvalginiame atsakyme popiežius Benediktas XVI, kuris dalyvavo II Vatikano Susirinkime kaip teologijos ekspertas, pripažino, kad tuomet irgi išgyveno entuziazmą dėl Bažnyčios atsivėrimo pasauliui, tačiau „realybėje dalykai pasirodė sunkesni“ nei tikėtasi.

Augimas sukelia kentėjimą

Šventasis Tėvas situaciją palygino su ta, kuri buvo įsivyravusi po istorinio Nikėjos Susirinkimo 325 metais, davusio Bažnyčiai mokymo apie tikėjimą pagrindus, tarp jų ir „Credo“ suformulavimą. Tuomet taip pat vietoj susitaikymo ir vienybės susidarė chaotiška padėtis, kurią Popiežius, pasiremdamas šv. Bazilijaus raštais, įvardijo kaip „kovą visų su visais“. Jis priminė, jog kada pirmasis krikščionybę priėmusios Romos imperatorius Konstantinas kvietė šv. Grigalių Nazianzietį į jo palaikomą I Konstantinopolio Susirinkimą, įvykusį 381 metais, žymiausias anų laikų teologas, remdamasis Nikėjos patirtimi, atsisakė jame dalyvauti, nes „tie visi Susirinkimai nieko neduoda, tik sąmyšį ir kovas“.

Žinoma, ši spontaniška reakcija jokiu būdu nesumažina Visuotinių Bažnyčios Susirinkimų reikšmės krikščioniškosios doktrinos, Bažnyčios organizacinių principų bei kanoninių normų plėtotės. Popiežius Benediktas XVI pokalbyje su kunigais pabrėžė, kad ir II Vatikano Susirinkimo „didysis paveldas, atvėręs naują kelią šių laikų pastoracijoje, lieka „magna carta“ Bažnyčios veikimui. Tačiau, žvelgiant iš retrospektyvos, dabar tapo aišku, kaip nelengva visiškai ir teisingai perimti Susirinkimo didįjį mokymą. „Šis įdiegimo procesas gana skirtingose bažnytinės egzistencijos aplinkybėse yra kančios forma, ir šis augimas gali būti realizuotas tik kentėjimuose“, – aiškino Šventasis Tėvas, pastebėdamas, jog kiekvienas augimas sukelia kentėjimą, nes sąlygoja perėjimą iš vienos įprastos būklės į kokybiškai naujas sąlygas.

II Vatikano Susirinkime pradėtas Bažnyčios atsivėrimas pasauliui sąlygojo ir jame vykstančių didžiųjų socialinių bei politinių permainų stipresnį nei įprasta poveikį jos gyvenime. Savo atsakyme Šventasis Tėvas analizavo dviejų tokių sukrėtimų, sąlyginai susietų su 1968-ųjų (studentų „naujųjų kairiųjų“ sąjūdis Vakaruose) ir 1989 metų (komunistinių režimų žlugimas Rytų Europoje) įtaka konkrečiam posusirinkiminiam periodui.

Radikali Susirinkimo „dvasia“

1968 metų konvulsijas – tuo metu popiežius Benediktas XVI, kaip teologijos profesorius Jozefas Ratcingeris, dirbo Tiubingeno universitete Vokietijoje ir galėjo gerai pajusti jaunų žmonių bruzdėjimą – jis įvardijo kaip „didžiąją Vakarų kultūros krizę“. Pokarinę kartą, regėjusią Antrojo pasaulinio karo siaubą, didžiųjų ideologijų dramatizmą ir pradėjusią iš naujo atrasti Europos krikščioniškąsias šaknis, pakeitė jaunoji karta, sukėlusi tikrą kultūrinę revoliuciją.

Sutelkusi dėmesį į pasaulyje buvusį blogį bei pokarinio atstatymo neišbaigtumą, ji norėjo viską pakeisti radikaliai. „Buvo sakoma: per du tūkstančius krikščionybės metų mes nesukūrėme geresnio pasaulio; dabar turime pradėti vėl iš nieko absoliučiai nauju būdu, – aiškino Šventasis Tėvas tuometines nuostatas tarp kairuoliškų jaunimo grupių. – Marksizmas, atrodo, turėjo būti mokslinė formulė, bent jau tam naujam pasauliui kurti“.

Tokiu metu iškilo didžioji sandūra tarp naujo, sveiko moderniškumo, kurio siekė Susirinkimas ir (pasaulietinės) moderniškumo krizės, kas labai apsunkino teisingą II Vatikano Susirinkimo mokymo įgyvendinimą, kaip kad buvo po I Nikėjos Susirinkimo. Be to, susiformavo nuomonė, kad būtent tos kultūrinės revoliucijos ir norėjo II Vatikano Susirinkimas. „Naujoji marksizmu paremta kultūrinė revoliucija buvo tapatinama su Susirinkimo valia“, – kalbėjo popiežius Benediktas XVI. Tiesa, Susirinkimo dokumentai aiškino visai ką kita, tačiau jie buvo laikomi „šiek tiek pasenę“ ir svarbiausia buvo vadinamoji Susirinkimo „dvasia“ su neva radikaliu permainų Bažnyčios gyvenime siekiu.

Kaip natūrali reakcija į šį nukrypimą iškilo perspėjimas dėl Bažnyčios griovimo iš vidaus. Ši reakcija suformavo taip pat radikalią „absoliutaus antikonsiliarumo“ nuostatą, bandžiusią paneigti II Vatikano Susirinkimo mokymą. Be abejonės, šis reakcingas sąjūdis pirmiausia sietinas su prancūzų arkivyskupu Marseliu Lefebvru ir jo įkurtąja Šv.Pijaus X brolija. (Po to, kai arkivyskupas M.Lefebvras neteisėtai konsekravo keturis naujus vyskupus, jis buvo ekskomunikuotas.)

Be šio triukšmo, kurį sukėlė „klaidingas progresyvizmas ir absoliutus antikonsiliarizmas“, vyko tyli ir rami „Susirinkimo tikrosios dvasios“ paieška, tai yra jo fundamentalaus ir prasmingo mokymo įgyvendinimas Bažnyčioje, aiškino popiežius Benediktas XVI. Jauni, talentingi teologai, tarp kurių buvo ir profesorius prelatas J.Ratcingeris, susibūrę prie tarptautinio katalikų žurnalo „Communio“, analizavo II Vatikano Susirinkimo dokumentų taikymo galimybes naujomis ir besikeičiančiomis socialinės situacijos aplinkybėmis, kartu pabrėždami būtinumą laikytis Bažnyčios didžiosios tradicijos nuostatų. Tie jų darbai ne visada buvo reikiamai nušviesti netgi katalikiškoje žiniasklaidoje, tad šioje kūryboje taip pat neapsieita be to, ką Šventasis Tėvas vadina „dideliu kentėjimu ir daugeliu praradimų“ tiesiant Bažnyčios naująjį kelią.

Nepateisintos 1989-ųjų viltys

Jeigu 1968-ųjų sąjūdžio ir jos įtakos Bažnyčios gyvenimui vertinimai popiežiaus Benedikto XVI (kardinolo Jozefo Ratcingerio) kalbose ir raštuose atsispindėjo ne kartą ir daugiau ar mažiau gerai žinomi, tai Šventojo Tėvo mintys dėl nepateisintų vilčių po 1989 metų permainų buvo atskleistos bene pirmą kartą. „Grįžimas į tikėjimą“ nebuvo atsakas į komunistinių režimų subyrėjimą, kaip galbūt sielovadinėje sferoje daugelis tikėjosi, konstatavo Popiežius. Susidariusią dvasinę tuštumą užpildė ne Bažnyčia su autentišku II Vatikano Susirinkimo mokymu, bet „totalinis skepticizmas“, kuris kartais dar vadinamas postmodernizmu. „Niekas nėra tiesa; kiekvienas pats turi nuspręsti, kaip teisingai gyventi“, – sakė Benediktas XVI.

Iš esmės toks „aklas pseudoracionalistinis skepticizmas“ reiškė dar vieną materializmo atmainą su moralės nuosmukio pasekmėmis, kurio vienas ryškiausių bruožų pokomunistinėje visuomenėje yra negirdėtas narkomanijos ir alkoholizmo paplitimas. Bandoma ne tik įtvirtinti reliatyvistinę nuostatą, kad niekas nėra tiesa, bet kiekvienas bandymas patvirtinti tiesos buvimą prilyginamas smerktinai netoliarancijai, ypač jeigu tai daroma pasiremiant krikščioniškomis vertybėmis.

Per šiuos du istorinius lūžius, pirmiausia 1968 metų kultūrinę revoliuciją ir vėliau, 1989 metų pasidavimo nihilizmui, Bažnyčia su jai būdingu nuolankumu išeina į savąjį kelią „tarp pasaulio aistrų ir Viešpaties garbės“, patvirtino popiežius Benediktas XVI. Šiame nelengvame kelyje naujosios ir besikeičiančios realybės akivaizdoje ji turi stiprėti ir augti, demonstruodama kantrybę ir atkaklumą, kartu „naujai suvokdama, ką reiškia triumfalizmo atsisakymas“.

Šventasis Tėvas priminė, jog kaip tik apie tą triumfalizmo atsižadėjimą buvo daug kalbėta II Vatikano Susirinkime, primenant pompastiškąjį baroką ir kitas didžiąsias Bažnyčios kultūras. Tačiau tuo pat metu iškilo ir kitas „revoliucinis“ triumfalizmas, reikalavęs atsižadėti senosios tradicijos, radikaliai viską pradėti iš naujo ir kurti „naująjį pasaulį“. Be abejonės, tokiam klaidingam požiūriui turėjo įtakos pasaulietinės ideologijos, ypač „naujųjų kairiųjų“ intelektualų žavėjimasis marksizmu.

Triumfalizmo atmetimas

„Tačiau Nukryžiuotojo nuolankumas atmeta būtent šį triumfalizmą. Todėl ir mes turime atsisakyti to triumfalizmo, pagal kurį didžioji Bažnyčios ateitis gimsta dabar iš naujo, – pabrėžė popiežius Benediktas XVI. – Kristaus Bažnyčia visada buvo ir yra nuolanki, ir būtent dėl šios priežasties ji yra didi ir džiugi“. Toks iš kryžiaus kančios nuolankumo kylantis kūrybingas Bažnyčios gyvybingumas visada buvo kontrastas pasaulio karinėms ir ekonominėms galybėms ir kartu generavo jam tikrąją viltį.

Kartu tai yra, ir visais amžiais buvo, „tikrasis katalikybės triumfalizmas“, kuris stiprėja, šiandien drauge visados su mumis esant iš mirties prisikėlusiam Nukryžiuotajam, kuris išsaugo savąsias žaizdas. „Jis lieka sužeistas, bet kaip tik tokiu būdu atnaujina pasaulį, nuteikdamas savąjį kvėpavimą, kuriuo taip pat atnaujinama Bažnyčia, nepaisant viso mūsų neturto“, – kalbėjo Šventasis Tėvas kunigams. Jis pabrėžė, kad tokioje kryžiaus nuolankumo ir džiugesio dėl prisikėlusio Viešpaties, „kuris Susirinkime davė mums didžiojo kelio žymeklį“, jungtyje Bažnyčia gali žengti į priekį, kupina vilties savo piligrimystėje.

Vadovaudamasis šiomis nuostatomis popiežius Benediktas XVI ragino „atviromis akimis“ vertinti tai, ką pozityvaus davė Bažnyčios augimui II Vatikano Susirinkimas: liturgijos atnaujinimą, visuotinius ir diecezinius sinodus, parapijų struktūras, naują pasauliečių atsakomybę, bendrą tarpkultūrinę ir tarpkontinentinę atsakomybę, ekumeninį bendradarbiavimą, atnaujintą Bažnyčios katalikiškumo patyrimą, kai vieningumas ugdomas nuolankume.

„Yra svarbu iš naujo atrasti Susirinkimo didįjį paveldą, kuris nėra „dvasia“, rekonstruota už jo tekstų, bet patys svarbieji konsiliariniai tekstai“, – tvirtino Šventasis Tėvas. Kaip tik šiems tekstams nuosekliai aiškinti ir interpretuoti didelį dėmesį skiria pats Benediktas XVI bei Šventojo Sosto dikasterijos. Tokios II Vatikano Susirinkimo analizės pavyzdžiu gali būti šiomis dienomis Tikėjimo doktrinos kongregacijos paskelbti „Atsakymai į klausimus, susijusius su kai kuriais mokymo apie Bažnyčią aspektais“, susilaukę plataus atgarsio tarp visų krikščionių.

Nesivadovauti tik statistika

Reikšmingi Susirinkimo vaisiai yra nauji katalikiški sąjūdžiai ir bendruomenės, kurių augimą popiežius Benediktas XVI sakėsi matęs, kai neseniai su apaštaliniu vizitu lankėsi Brazilijoje. „Aš vykau į Braziliją, žinodamas, kad ten plinta sektos ir kad vietinė Katalikų Bažnyčia atrodo šiek tiek sklerotiška“, – pasakojo Šventasis Tėvas. Tačiau nuvykęs į tą Lotynų Amerikos šalį jis pamatė ne tik sektų plėtrą, bet ir tai, jog „kone kiekvieną dieną Brazilijoje gimsta nauja katalikiška bendruomenė ir naujas sąjūdis“, kas rodo Bažnyčios gyvybingumą ir augimą naujomis sąlygomis.

Statistikoje tai galbūt neatsispindi, tačiau viską sudėti į statistikos duomenis būtų klaidinga viltis, sakė Popiežius. Jis pažymėjo, kad dvasingumas pirmiausia turi augti žmonių sielose, sąlygodamas jose tikėjimo džiaugsmą, Evangelijos mokymo įsitvirtinimą ir kurdamas tikrą pažangą pasaulyje ir visuomenėje.

Susitikimo, įvykusio Šv.Justinos Kankinės bažnyčioje, pabaigoje jame dalyvavę kunigai Šventajam Tėvui įteikė iš riešutmedžio drožtą šv. Benedikto, Europos globėjo, statulą, papuoštą bronzos, murano krištolo ir aukso detalėmis. Palikdamas bažnyčią Popiežius dėkojo pokalbio dalyviams „už draugiškumo ir nuoširdumo atmosferą“, kuri buvo būdinga visoms jo atostogoms.

Apie kitus Benedikto XVI atsakytus klausimus, kurie apėmė gana platų sielovados spektrą nuo jaunų žmonių ugdymo ir šeimos problemų iki ekologijos, evoliucijos ir dabartinės istorinės situacijos aptarimo, bus rašoma kituose „XXI amžiaus“ numeriuose.

© 2007 „XXI amžius“