|
Kauno savanoriai karinio perversmo neorganizavo
Labai įdomu ir malonu buvo rugpjūčio 20 dieną per Žinių radiją išgirsti kalbant XXI amžiaus vyriausiąjį redaktorių Edvardą Šiugždą ir žurnalistą Gintarą Visocką. Laidos vedančiojo Audriaus Antanaičio pasirinkta tema vis dar aktuali. Tai vadinamojo savanorių maišto Pakaunės miškuose priežasčių ir pasekmių analizė. Juk iki galo ši byla taip ir neišnarpliota. Kaip teigė XXI amžiaus vadovas E.Šiugžda, savanoriai, gynę Lietuvos nepriklausomybę 1991 metų sausį, jautėsi labai atstumti Algirdo Brazausko valdžios. Maža to, jie buvo ignoruojami, specialiai stumiami į beviltišką padėtį, iš jų atvirai tyčiotasi. Jiems trūko ginklų, amunicijos. Būtent ta beviltiška padėtis ir privertė savanorius protestuoti. Bet jų protestas buvo taikus jie išėjo į mišką, o ne į gatves ir aikštes. Tačiau kai kas šį taikų protestą vis dar nori pateikti kaip kraupų įvykį kaip dešiniųjų jėgų suorganizuotą karinį perversmą. Tačiau labai nepagrįstai, neįtikinamai. Ar kelios dešimtys savanorių, neturėdami organizuoto štabo, ginklų, finansų, sėdėdami netoli Kauno žaliuojančiuose miškuose, galėjo nuversti A.Brazausko valdžią, esančią už kelių šimtų kilometrų Vilniuje? Tai nesąmonė, absurdas arba sąmoningos pastangos klaidinti visuomenę. Teisūs buvo abu pašnekovai, pabrėžę, jog karinis perversmas, tariamai sugalvotas ir vykdytas savanorių, yra visiška nesąmonė. Ypač turint omenyje tai, kad A.Brazauskas tuo metu buvo labai populiarus (tiksliau didžiosios žiniasklaidos išpopuliarintas). Be to, jo pusėje buvo tūkstančiai buvusių kagėbistų, sovietinių milicininkų, sovietinių nomenklatūrininkų, komunistų, užėmusių strategiškai svarbius postus tiek ministerijose, tiek Seime, tiek departamentuose, tiek karinėse struktūrose. Apie sėkmingą karinį perversmą joks padorus, bent kiek blaiviau mąstantis žmogus negalėjo net svajoti. Mat paimti valdžią karine jėga maža. Reikia, kad tokią valdžią dar pripažintų pasaulis. O pasaulis jau seniai netoleruoja jokių karinių perversmų, maištų. Savanoriai negalėjo tikėtis nei Vašingtono, nei tuo labiau Maskvos paramos verčiant iš valdžios teisėtų rinkimų pagalba iškilusio A.Brazausko ir jo partiečių. Kad ir kas ką sakytų, vienintelis realus kelias paimti valdžią į savo rankas tai rinkimai, be kita ko, demokratiški, teisėti. Tik šitokiu būdu galima tapti prezidentais, ministrais, generolais. O nemėgstamus politikus jėga šiandien nenuversi nuversti įmanoma tik pasitelkiant interpeliaciją, nepasitikėjimo procedūrą ar pirmalaikius rinkimus.
Įdomiai šnekėjo ir žurnalistas G.Visockas. Jis atvirai klausė, kas pastūmėjo savanorius išeiti į mišką. Ogi kairiųjų priimtas vadinamasis Ginklų koncentravimo įstatymas. Tuo įsakymu buvo siekiama nuginkluoti ir neutralizuoti savanorius dirbtinai išstumti juos iš karinių struktūrų. Koks gi kareivis be ginklo? Be to, tas Ginklų koncentravimo įstatymas buvo pavojingas dar ir dėl to, kad tuo metu Rusijos kariuomenė (kalbama apie 1993-iuosius) dar nebuvo iš Lietuvos išvesta. Todėl visiškai pritariu tiems, kurie Ginklų koncentravimo įstatymą laiko provokacija. Svetima kariuomenė neišvesta, o iš savanorių nei iš šio, nei iš to atima ginklus ir liepia saugoti tik vienoje vietoje (kad priešui būtų kuo patogiau juos pagrobti?). Savanoriams reikia duoti ordinus, medalius, padėkos raštus, kad jie išdrįso taikia, civilizuota priemone išėjimu į mišką pasipriešinti provokacijai, įžvelgė tikrąsias kairiųjų užmačias. Kaip teigė žurnalistas G.Visockas, panašios nepaklusnumo akcijos tuo pačiu metu vyko ir Latvijoje bei Estijoje. Bet jos greičiau išsikvėpė nei Lietuvoje. Nes Estijos ir Latvijos vadovai atšaukė analogiškus Ginklų koncentravimo potvarkius, ir jų savanoriai tą pačią minutę patraukė į nuolatines dislokacijos vietas. Lietuvos valdžia šitaip nepadarė. Tai gal padaryti išvadą, kad tuometinė Lietuvos valdžia nenorėjo greito, efektyvaus, taikaus nepaklusnumo akcijos sureguliavimo? Labai taikliai laidoje buvo iškeltas klausimas: kokie šioje istorijoje tuometinio kapitono Juro Abromavičiaus nuopelnai? Tiek vyriausiasis redaktorius, tiek slaptųjų tarnybų temomis rašantis žurnalistas taikliai pastebėjo, jog J.Abromavičiui galima pateikti daug priekaištų, bet tik ne padėkų. Laidos dalyvė Giedrė Gorienė dėstė savo atrastą teoriją apie klastingus savanorius, norėjusius padaryti karinį perversmą, ir savo nuolatiniais įsiterpimais bei pertraukinėjimais akivaizdžiai trukdė tiek E.Šiugždai, tiek G.Visockui išdėstyti visus faktus, leidžiančius abejoti J.Abromavičiaus patriotiškumu, patikimumu, dorais ketinimais. Ypač įspūdingas pastebėjimas, jog būtent J.Abromavičiui einant štabo viršininko pareigas ėmė dingti savanorių ginklai. Juk už ginklų apsaugą, remiantis to meto įsakymais, atsakingas buvo būtent štabo viršininkas. O štabo viršininko pareigas tuo metu ėjo ne kas kitas, o J.Abromavičius. Bet jam kažkodėl už tai nė plaukas nuo galvos nenukrito, jis tuometinio krašto apsaugos ministro Audriaus Butkevičiaus buvo paskatintas be eilės gavo kapitono laipsnį.
Klausantis Žinių radijo laidos neįtikino nei žurnalistė G.Gorienė, samprotaujanti apie kažkokį savanorių rengtą perversmą, nei Laikinosios komisijos pirmininkė Loreta Graužinienė, atmetanti Rusijos slaptųjų tarnybų įtaką. Teisingai žurnalistas G.Visockas sakė, kad komisija, vadovaujama Viktoro Uspaskicho suorganizuotos Darbo partijos narės L.Graužinienės, vargu ar objektyviai ištirs šiuos dalykus. Sunku tikėtis iš L.Graužinienės, kad ši intensyviau ims domėtis ir tais savanoriais, kurie mirė labai mįslingomis aplinkybėmis: tai nuskendo, tai nusišovė, tai iškrito iš penkto aukšto. Keistas sutapimas, kad apie dešimt neaiškiomis aplinkybėmis žuvusiųjų savanorių buvo aktyvūs Pakaunės nepaklusnumo akcijos dalyviai ir J.Abromavičių laikė įtartinu karininku. Tačiau dėl jų žūčių kairieji kažkodėl nesuka sau galvos.
Leokadija ČEPULIENĖ
Panevėžys
© 2007 XXI amžius
|