|
Kristaus Atsimainymo šviesoje
Pasaulio Gelbėtojo Taboro kalne atsimainymas (šią šventę švęsime rugpjūčio 6 d.) parodė, kad Jis - ne tik žmogus, bet ir Dievas. Maldos metu Viešpaties Jėzaus netikėtas pasikeitimas - veido saule švytėjimas ir Jo drabužių akinantis baltumas bylojo apie Jo žemiškąjį gyvenimą tikrai vainikuosiančią nesibaigiančią šlovę danguje, nes Jis bus be galo didžiai Dievo Tėvo išaukštintas (plg. Ef 1, 20 21).
Tas nepaprastas Kristaus spinduliavimas taip užvaldė tris apaštalus Petrą, Jokūbą ir Joną, drauge su Mokytoju užkopusius į kalną, kad jie nedelsiant panoro tą nuostabų Jėzaus švytėjimą įtalpinti į tam tikrus rėmus statyti palapines, kad atsidūrę jose galėtų ilgėliau pratęsti to transcendentinio išgyvenimo palaimą.
Šis apaštalų susižavėjimas atsimainiusiu Kristumi tai ir mums visiems svarbus liudijimas, jog kiekvieno žmogaus kaskart stiprėjanti su Jėzumi draugystė retsykiais maldos metu gali būti praturtinta Viešpaties artumos potyriais, vidinio džiaugsmo protrūkiais bei panašiais dalykais, už kuriuos visada turėtume Jam dėkoti. Tačiau jų nedera dirbtinai ištęsti ar jų pradėti trokšti tarsi kažkokio malonaus pasitenkinimo.
,,Palaiminti, kurie tiki nematę šie Kristaus žodžiai krikščionis kviečia daugiau stengtis gyventi tikėjimu, o ne vien regėjimu (plg. 2 Kor 5, 7), idant, atėjus laikų pilnatvei, dėl atliktų tikėjimo darbų, bet ne dėl patirtų dvasinių pagavų ieškojimo susilauktume amžinųjų asmeninių Velykų šlovės.
Nors Taboro kalne Jėzaus spindesys primena Jo Velykų triumfą, tačiau Jėzaus atsimainymą kalne ir Jo Prisikėlimą jungia kryžius. Kai nešame Jėzaus mums duotą gyvenimo kryžių, be abejo, turėsime tam tikrų suklupimų ir nelengvų atsitiesimų. Tuomet naudinga prisiminti atsimainiusį Kristų, kuris trokšta, kad Taboro kalno viršūnė būtų mūsų širdys, į kurias ir per jas kitiems Jis galėtų skleisti savo malonių spindulius.
Kai kada toji Kristaus tiesos šviesa kai kuriems žmonėms nėra priimtina. Antai visai neseniai per informacijos priemones sužinojome, kad Sveikatos apsaugos ministerijoje yra rengiamas dokumentas, kuriuo rengiamasi įtvirtinti asmens (norinčio užsiimti akušerio ginekologo praktika) pareigą gebėti atlikti nėštumo nutraukimo operacijas iki 22 savaitės, sterilizaciją bei dirbtinį (pagalbinį) apvaisinimą.
Lietuvos vyskupų laiške (sveikatos apsaugos ministrui) taikliai pastebima, jog dalis jaunimo, kurie norėtų rinktis akušerio ginekologo specialybę, turės vėliau elgtis prieš savo sąžinę, nes, užuot stengęsi išsaugoti gyvybę, jie (privalėdami laikytis naujos medicininės normos Gydytojas akušeris ginekologas) turės žudyti negimusius vaikelius.
Visi sąmoningi geros valios žmonės turėtų pareikšti, kad jiems ta minėta medicinos norma visiškai nepriimtina ir todėl turi būti taip naujai suformuluota, kad atitiktų visuotinai priimtinas bendražmogiškas vertybes. O tikintieji turėtų Viešpatį prašyti, kad Jis taip apšviestų Sveikatos apsaugos ministerijoje kai kurių klaidingai mąstančiųjų protus, kad pagaliau visi gebėtume suvokti: iš tiesų kiekviena žmogaus gyvybė nuo pat jos prasidėjimo momento yra šventa neliečiamybė, todėl į ją kėsintis - nuodėmė.
Kai stengsimės vis ištikimiau laikytis Kristaus tiesų, tuomet Atsimainymo kalnas bus kiekviena ištikimybe Kristui deganti širdis, ir joje atsidengs žmonėms Tas, kurio veido jie ieško. Anot katalikų katekizmo, jie pažins Dievo šlovę, spindinčią nukryžiuoto ir prisikėlusio Kristaus veide.
Kun. Vytenis Vaškelis
© 2007 XXI amžius
|