Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Kalba
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Politika
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Elgiamės taip, kaip naudinga Kremliui?

Gintaras VISOCKAS

Socialdemokratų sąjungos pirmininkas Arvydas Akstinavičius tvirtina, jog toli gražu ne visi, pakliuvę į valdžią, pamiršta priešrinkiminius įsipareigojimus Gintaro Visocko nuotrauka

Padėtis Lietuvoje – tragikomiška. Konservatoriai bičiuliaujasi su valdančiąja dauguma, iki šiol nepriimtas griežtas Liustracijos įstatymas, neskubama atsisakyti akivaizdžiai ydingų politinių partijų finansavimo tradicijų, stambioji žiniasklaida leidžia kritikuoti toli gražu ne visus ir ne visada, naujojo atominės jėgainės bloko statyba naudingesnė Rytams nei Vakarams, visuomeniniai judėjimai neturi didesnės įtakos... Kaip išsiveržti iš užburto rato, kai, regis, nieko neįmanoma pakeisti? O gal tik taip atrodo, kad padėtis – be išeities? Su Socialdemokratų sąjungos pirmininku Arvydu AKSTINAVIČIUMI kalbasi „XXI amžiaus“ žurnalistas Gintaras VISOCKAS.

Socialdemokratų partija skilo 1999 metais. Vieni socialdemokratai susiliejo su tuometiniais brazauskininkais, o jūs patraukėte savarankišku keliu, atsisakydami jungtuvių. Kokios šio skilimo priežastys? Ar galima skilimą laikyti natūraliu?

1999-ieji socialdemokratams – lemtingi metai. Tomis dienomis mes skilome į dvi nesutaikomas dalis. Vieni laikėsi požiūrio, jog būtina artimiau bičiuliautis su Algirdo Brazausko vadovauta LDDP. Kiti socialdemokratai, kuriems priklausau ir aš, manėme ir tebemanome, kad LDDP nėra jokia socialdemokratinė ar kairiųjų pažiūrų partija. Mano šalininkai šią partiją laikė sovietinių nomenklatūrininkų, nepriklausomybės laikais sugebėjusių prisitaikyti prie kapitalistinių santykių, judėjimu. Su LDDP mums buvo sunku rasti bendrą kalbą dar ir dėl to, kad ši partija atstovavo stambaus verslo interesams. Žinoma, jie skelbė gražius lozungus, girdi, rūpinasi paprastu šalies piliečiu, gina valstybės interesus. O iš tiesų jiems svarbūs buvo tik savi, siauri finansiniai reikalai. Beje, ši partija turėjo puikias startines galimybes, nes sugebėjo neprarasti sovietmečiu sukaupto turto – jį sėkmingai perkėlė į nepriklausomybės laikus.

Koks čia Vytenio Andriukaičio ir Aloyzo Sakalo vaidmuo? V.Andriukaitis išdavė Socialdemokratų partiją, suvaidino Judo vaidmenį?

A.Brazausko partijai visuomet knietėjo į savo pusę patraukti socialdemokratus, susilieti su tikraisiais socialdemokratais. Jie jau seniai puoselėjo viltis pasislėpti po mūsų vėliava, bent jau ja prisidengti. Ir jiems tai pavyko. Socialdemokratų partija suskaldyta dirbtinai. Ji buvo suskaldyta, be kita ko, ir Vytenio Andriukaičio rankomis. LDDP meistriškai žaidė Vytenio ambicijomis, paskleisdama nuomonę, esą jis galėtų tapti vieningosios partijos, jeigu įvyktų jungtuvės, pirmininku. Būta ir tvirtinimų, esą jei V.Andriukaitis padės partijoms susilieti, susijungusi jėga paskelbs jį vieninteliu kandidatu į prezidentus. Iš pradžių A.Sakalas tikėjo Vytenio nuoširdumu. Tikėjo, esą jo siekiai yra gražūs. Ir palaikė V.Andriukaitį. O kai atsikvošėjo, jau buvo vėlu. 1999 metų gegužę 21-ąjame LSDP suvažiavime Vytenis pareiškė būsiąs LSDP pirmininku ir į jokias derybas su A.Sakalu nesileido.

Rinkimus Vytenis laimėjo į talką pasitelkdamas nemažą būrį žmonių iš LDDP stovyklos. Tuose rinkimuose visaip manipuliuota delegatų mandatais. Moraliniu požiūriu tos manipuliacijos nepateisinamos, tačiau teisiškai – nepriekaištingos. Žodžiu, pirmininko postą iškovojo Vytenis, kuris, skirtingai nei A.Sakalas, nesilaikė jokių skrupulų, jokių principų. Jo principas – neturėti principų. Jei reikia – parduos, išduos, pakeis įsitikinimus, bendražygius. Vyteniui tapus LSDP vadovu partijos reitingai ėmė tragiškai smukti, ir A.Sakalas netrukus pareiškė nematąs kito kelio, kaip tik jungtis su LDDP. Esą tik tokiu būdu galima išsaugoti socialdemokratinį judėjimą. „Vestuvės“ įvyko. Bet kad jos buvo natūralios – nenorėčiau sutikti. Taip pat negaliu sutikti, kad tokios jungtuvės išgelbėjo socialdemokratus. Jų negatyvias pasekmes jaučiame iki šiol.

Kokia dabar Socialdemokratų sąjungos padėtis? Kiek turite narių?

Mes išsaugojome tikrąją socialdemokratų ideologiją, principus, tradicijas. Puikiai prisimenu, kaip A.Brazauskas viešai sakydavo, jog ideologija yra atgyvena. Politinei partijai ideologija negali būti atgyvena. Ideologija – politinės partijos pamatas. Mes vadovavomės ir tebesivadovaujame socialdemokratiška ideologija. Bet mūsų padėtis šiandien tikrai sunki. Turime apie pusantro tūkstančio narių. Dalyvaujame visuose rinkimuose. Tačiau iki šiol – ne itin sėkmingai. 2004-ųjų Seimo rinkimuose nelaimėjome nė vienos vietos, 2007-ųjų savivaldybės rinkimuose įveikėme 4 proc. barjerą ir turime savo atstovų Marijampolėje, Plungėje, Mažeikiuose. Tačiau tai – tik programa minimum. Tokie rezultatai mūsų netenkina.

Kaip vertinate dabartinę padėtį Seime? Ar jums neatrodo keista, kad konservatoriai jau seniai remia valdančiąją daugumą, jau seniai randa bendrą kalbą su savo, regis, nesutaikomais oponentais - kairiaisiais? Kaip paprastam rinkėjui susigaudyti, kur parlamentinė pozicija, o kur – opozicija?

Šiandieniniame Seime opozicijos nėra. Vaizdingai tariant, dabar valdančioji dauguma ir opozicinės jėgos veikia išvien. Parlamente susidaręs sunkiai įveikiamas, sunkiai pajudinamas monolitas. Opozicija tik apsimeta oponuojanti valdančioms jėgoms. Tokia padėtis labai pavojinga. Tokia padėtis – daugiau negu keista. Tačiau, žvelgiant iš kito kampo, nieko keista, kad konservatoriai flirtuoja su kairiaisiais, o valdančios jėgos – su konservatoriais. Toks parlamentinis monolitas išsilaikė ir prieš 2004-ųjų rinkimus. Kas vienija šias nesuderinamas jėgas? Ogi konkurencijos baimė. Tiek pozicija, tiek opozicija į parlamentą nenori įsileisti jokių naujų partijų, jokių naujų vėjų. Jos elgiasi taip, kad per naujuosius rinkimus į Seimą nepakliūtų jokios kitos partijos. Niekas daugiau, išskyrus juos pačius.

Ar dabartinis partijų finansavimo įstatymas naudingas pirmiausia parlamentinėms partijoms?

Kad žvėriškai bijoma konkurencijos, be abejo, rodo ir delsimas reformuoti dabartinį rinkimų įstatymą. Susidaro uždaras ratas. Tipiškas pavyzdys – 2004-ųjų rinkimai. Iš valstybės biudžeto skiriami didžiuliai pinigai, jie nukeliauja į televizijas, radiją, laikraščius. Gavusi lėšų iš valdžios žiniasklaida elgiasi taip, kaip patogu esantiems valdžioje. Ji skelbia žinias tik apie 5 – 6 parlamentines partijas ir visiškai ignoruoja kitas partijas, 2004-aisiais dalyvavusias rinkimuose. O juk tų metų rinkimuose laimę mėgino berods 15 partijų. Bet apie jas stambioji žiniasklaida tarsi susitariusi nieko nekalbėjo. Nei gerai, nei blogai. Tiesiog nutylėjo. Labai abejoju, kad tokia pozicija būtų naudinga valstybei.

Tad kam naudinga, jeigu nenaudinga valstybei? Kodėl niekaip nepavyksta pajudėti iš mirties taško? Kas dėl to kaltas?

Ši situacija – tipiškas oligarchinio rato pavyzdys. Partijas šiandien Lietuvoje finansuoja rėmėjai. Jie duoda parlamentinėms partijoms pinigų, tada šios rinkimų kampanijos metu sukauptas lėšas atiduoda televizijoms ir laikraščiams, kad šie juos reklamuotų. O dabar pasakykite, kas valdo tas televizijas ir laikraščius? Tie patys verslininkai – Lubys, Mockus... Tokiu būdu verslininkai susigrąžina į partijas investuotus milijonus. Štai šio užburto rato, kuriame išvien, koja kojon dirba politika, verslas ir žiniasklaida, esmė. Dabartinis partijų finansavimo įstatymas yra ydingas.

Kokia jūsų alternatyva? Kaip, kokiu būdu turėtų būti finansuojamos partijos, jei norima rūpintis pirmiausia valstybės interesais?

Daug kam nepatiks mano pasakymas, bet aš tvirtinau ir tvirtinsiu, kad vargšas moka du kartus. Vienintelis teisingas kelias – tai mišri finasavimo sistema, kai dalis lėšų partijoms skiriama ir iš biudžeto, ir kai dalį lėšų skiria privatūs rėmėjai. Šitaip sakydamas nebijau tapti nepopuliarus. Deramai sutvarkius visus įstatyminius potvarkius partijoms finansuoti neprireiktų labai didelių pinigų iš biudžeto. Mano skaičiavimu, užtektų 300 – 500 tūkst. litų. O dabar šiems poreikiams iš biudžeto, prisidengiant įvairiausiais potvarkiais, išplaunama kur kas daugiau lėšų. Taigi aš esu už mišrų finansavimo įstatymą. Dalis lėšų partijoms finansuoti atkeliauja iš biudžeto, dalis – iš fizinių asmenų. Tačiau turiu pabrėžti, jog toks įstatymas gali efektyviai veikti tik tada, jei bus įvestas visuotinis pajamų, išlaidų ir turto deklaravimas. Taip, valdininkai, verslininkai privalo deklaruoti savo turtą. Bet šito maža. Nesant visuotinio pajamų deklaravimo labai nesunku dalį arba net visą savo turtą paslėpti. Sakykim, užrašyti tėvams, uošviams, močiutėms. Tada gaudyk vėją laukuose. O esant visuotiniam pajamų deklaravimui būtų galima išvengt kurioziškų situacijų, kai partiją 10 tūkst. litų ar net dar didesne suma paremia provincijoje vos galą su galu sudurianti pensininkė. Paklauskite, iš kur ji gavo tuos tūkstančius. Atsakys, kad iš spintelės, kaip tame sovietiniame anekdote. Tokių dalykų teisinėje valstybėje neturėtų būti.

Ar bandėte savo idėjas skleisti spaudoje? Kaip vertinate dabartinę žiniasklaidą?

Pakliūti į stambiosios žiniasklaidos eterius ir puslapius – labai sunku. Net į visuomeninę televiziją ir radiją, LRT vadinamą, pakliūti neįmanoma. Kai LRT ėmė vadovauti Petrauskis ir Geleževičius, mūsų sąjunga ten tapo persona non grata. Mūsų nepastebi, nemato, negirdi. Mes tarsi neegzistuojame. Komercinės televizijos ir radijo stotys mums sako: norite kalbėti, susimokėkite. O iš ko susimokėti? Mūsų sąjunga atstovauja ne stambiojo verslo interesams. Mūsų sąjungos gretose nėra stambių verslininkų, milijonierių. Tiesa, sykį bandžiau susitarti su BNS vadovybe. Lyg ir sutiko ponas Matonis skelbti mūsų poziciją. Tačiau iškėlė sąlygą – niekur niekada nekritikuoti Algirdo Mykolo Brazausko. Atsisakiau tokios dalinės paslaugos. Nebeliko prasmės eiti į viešumą, jeigu nebeleidžiama pasakyti visko, ką reikia pasakyti, jeigu draudžiama minėti asmenis, kuriuos kritikuoti būtina.

Įsiminė jūsų pozicija dėl naujosios atominės jėgainės bloko statybos. Jūs neigiamai, skeptiškai vertinate šį projektą. Kodėl jums atrodo, kad ši statyba naudingesnė Rytams, bet tik ne Lietuvai ir ne Vakarams?

Įtariu, kad statant naująjį atominės jėgainės reaktorių iš biudžeto gali būti išplauta daug milijonų, jei ne milijardų, litų. Ir tie pinigai atsidurs ne valstybės, o privačiose kišenėse. Taip manau ne vien dėl to, kad statybų verslas – vienas iš neskaidriausių užsiėmimų. Pirmiausia mane neramina, kad susidaro vadinamasis 5 - 6 metų „langas“, kai naujasis blokas dar nebus pastatytas, o senasis – jau uždarytas. Europos Sąjungai pažadėdami kuo greičiau uždaryti senuosius reaktorius mes akivaizdžiai paskubėjome. Mano supratimu, pats laikas reikalauti, kad Vakarai leistų mums senuosius blokus uždaryti tik tada, kai bus pastatytas naujasis. Priešingu atveju apie penketą metų mes neturėsime savos elektros energijos. Vienintelė apsirūpinimo alternatyva – Rytai. Tiksliau tariant, Rusija. O ji – sunkiai prognozuojama valstybė. Arba atvirkščiai – lengvai atspėjama. Jau dabar galima drąsiai teigti, kad parduodamas mums elektros energiją Kremlius reikalaus gal ne tiek didelių užmokesčių, kiek politinių nuolaidų. Taigi išvengti dar didesnės Rusijos įtakos nebus įmanoma. Mat elektros tinklai į Vakarus dar nenutiesti. Kodėl vis dar neturime elektros tinklų, einančių į Vakarus, – atskira, sudėtinga kalba. Populiariai tariant, tilto į Vakarus neturime tik todėl, kad jėgoms, kurios šiandien valdo Lietuvą, toks tiltas nenaudingas, nes jos atstovauja Rusijos interesams. Reikalai Lietuvoje klostosi taip, jog man kyla vis daugiau įtarimų, kad šalį valdo ne Prezidentas, ne Seimas, ne Vyriausybė, o kažkokie šešėliniai dariniai. Kai tuometinis mūsų diplomatijos šefas Antanas Valionis sakydavo, kad eletros tinklų tiesimas į Vakarus stringa Lenkijoje, netikėjau ir dabar netikiu. Pono A.Valionio asmeniniuose portfeliuose ir stalčiuose gal ir strigdavo. Bet ne Varšuvoje. Kai kurie mūsų politikai teisindavosi, esą lenkai turi daug akmens anglies, todėl jiems ekonomiškai nenaudinga pigi elektros energija.

Ar Lenkija suinteresuota kuo didesne Lietuvos nepriklausomybe nuo Rusijos? Kaip vertinate brolių Kačynskių veiklą? Ar Lenkija su mumis nesielgia kaip kadaise Rusija – kaip didysis brolis?

Lenkams dėl naujojo atominės jėgainės bloko statybos kyla daug rimtų, pagrįstų klausimų. Jau vien VSD atstovo Dariaus Jurgelevičiaus įtraukimas į šio verslo sūkurį kelia didelį nerimą. Čia jau nelabai svarbus dalykas – patikimas ar nepatikimas šis VSD pareigūnas. Aš asmeniškai jo veiklą vertinu neigiamai. Tačiau dabar svarbu visai kas kita. VSD neturi dalyvauti verslo projektuose. Net Vladimiras Putinas, visur sukišęs buvusius ir esamus slaptųjų tarnybų karininkus, neleidžia sau tokios prabangos. Tokiais atvejais V.Putinas elgiasi daug subtiliau, žaismingiau. Lietuva pabandė elgtis grubiai, primityviai. Ką reiškia pastangos į stebėtojų tarybą oficialiai įtraukti VSD direktoriaus pavaduotoją? Kaip tada VSD atliks objektyvią, išties nepriklausomą, išties nešališką šio projekto stebėseną? VSD patenka į verslo projektą ir kartu jam garantuoja „stogą“? Vadinasi, visi kiti, kurie domėsis šio projekto skaidrumu, nedelsiant bus „pastatyti į vietą“? Kas gali garantuoti, kad, suabejoję naujojo projekto skaidrumu, nebus išmesti iš penkto ar dvidešimt antro viešbučio aukšto, kaip atsitiko Vytautui Pociūnui? Džiaugiuosi, kad sveikas protas nugalėjo, ir VSD atstovai buvo pašalinti iš tarybų. Tačiau liko ir daugiau neaiškių, abejones keliančių momentų. Čia viskas įtartina. Pavyzdžiui, įtartinas ir Vakarų skirstomųjų tinklų (VST) atėjimas. „VP Market“ iš Vilniaus banko pasiėmė 400 mln. litų paskolą, nusipirko didžiąją dalį VST akcijų, o paskui per akcijų emisiją išėmė iš VST tuos milijonus. Akivaizdu, nuskriaudė VST, nes akcijų vertė turėjo kristi. Tačiau ši nustekenta įmonė stebuklingai tapo naujosios jėgainės statybos finansuotoja. Be konkursų. Ir nustekentos įmonės akcijos staiga šokteli aukštyn. Kokie čia žaidimai? Esu tikras, kad jei Lietuva nebūtų iš šio projekto pašalinusi VSD atstovo D.Jurgelevičiaus, oficialioji Varšuva greičiausiai būtų atsisakiusi dalyvauti statybose jau seniai.

Brolių Kačynskių veikla daug kam nepatinka. Tiek Vakaruose, tiek Rusijoje. Bet jie dažnai elgiasi labai principingai, rūpinasi pirmiausia Lenkijos interesais, visiškai nesvarstydami, patiks ar nepatiks jų demaršas Briuselyje, Strasbūre ar Berlyne.

Brolių Kačynskių veikla daug kam nepatinka tik todėl, kad jie, skirtingai nei jų oponentai, elgiasi itin principingai. Visur elgiasi principingai. Ir dėl liustracijos procesų, ir derybose su Europos Sąjunga, ir su Rusija. Beje, turėdami visus valdžios svertus, broliai Kačynskiai nesibaimina pirmalaikių rinkimų idėjos. Jiems svarbiausia ne valdžioje išsilaikyti, o būtinus darbus nuveikti. Jeigu darbai stringa dėl didelio pasipriešinimo, jie sutinka eiti į pirmalaikius rinkimus ir dar sykį paklausti rinkėjų, ar lenkai iš tiesų nori realių, o ne popierinių, dalinių reformų. Lietuvoje toli gražu ne visi politikai šitaip elgiasi. Štai kad ir Rimantas Dagys. Dėl Liustracijos įstatymo esame su juo sutarę visai kitaip. Mūsų pozicija buvo kategoriška KGB rezervininkų atžvilgiu. Manėme, kad jiems negalima leisti eiti į valdžią, juolab į aukščiausius postus. Tąsyk R.Dagys pritarė tokiai nuostatai. Bet vėliau pakeitė poziciją, esą Antanas Valionis ir Arvydas Pocius jau „nuskaidrinti“, nepavojingi, savi. Gal ir nepavojingi, tačiau šiuo atveju svarbūs principai, o ne išimtys. Todėl ir turime dabartinį Liustracijos įstatymą, kurį įstatymu pavadinti neapsiverčia liežuvis. Kažkoks kelių fragmentų kratinys, sulipdytas, beje, dirbtinai.

Lietuvoje daug visuomeninių judėjimų. Tačiau jų veikla menkai pastebima. Lietuvoje daug partijų partijėlių, kurios irgi negali pasidžiaugti nuveiktais realiais darbais. Ar reikalingi tokie daugiau popieriniai dariniai?

Pasakysiu šitaip. Lietuvoje išties esama visuomeninių judėjimų, kurie skelbiasi esą opoziciniai. Tačiau iš valdžios jie gauna lėšų, jiems suteikiama tribūna. Todėl tokie judėjimai – įtartini. Esama ir kai kurių kitų keistų dalykų. Pavyzdžiui, kai kurių profsąjungų pasirašytas bendradarbiavimo su valdžia paktas. Jei bendrauji su valdžia, iš valdžios pasiimi bent centą, vadinasi, negali būti nepriklausomas, išties objektyvus. Tačiau iš savo patirties žinau: tiek į Seimą nepatekusioms partijoms, tiek iš biudžeto nefinansuojamiems judėjimams išsilaikyti labai sunku. Todėl ir pasitaiko sunkiai suvokiamų bičiulysčių: Romualdas Ozolas draugauja su Kazimira Prunskiene, krikščionys demokratai ir tautininkai nori glaustis po konservatorių sparnu. Esu įsitikinęs, kad Lietuvai šiandien verkiant reikia naujų jėgų. Bet ne populistinių, ne tų, kurios remiasi uspaskichų pinigais. Jeigu valdžia bloga, neįsiklauso į rinkėjų pageidavimus, tokią valdžią reikia nušluoti. O nušluoti demokratinėje šalyje galima tik rinkimų metu. Esu tikras, kad jei 2008-aisiais per rinkimus dalyvaus žymiai daugiau piliečių nei iki šiol, sakykim, ne 40, bet 70 proc., padėtis pagerėtų. Todėl raginu visus aktyviai dalyvauti rinkimuose. Ir nepasiduoti įtikinėjimams, esą nėra už ką balsuoti, esą visi, patekę į valdžią, tampa kiaulėmis ir pradeda kriuksėti.

© 2007 „XXI amžius“