Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Kalba
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Politika
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Bažnyčių projektuotojas – tikintis žmogus

Architektas Kazys Tamošėtis ir jo atžala

Žvirgždaičių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia

Kvintiškių Švč. M.Marijos Apsireiškimo koplyčia

Suosto Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia

Archit. K.Tamošėčio suprojektuotos bažnyčios eskizas

Pakalnių Švč. Trejybės bažnyčia

Gegužės 13 dieną buvo iškilmingai pašventinta Suosto (Biržų r.) Šv. Kryžiaus Išaukštinimo mūrinė bažnyčia, pastatyta prieš penketą metų sudegusios medinės bažnytėlės vietoje. Pašventinimo iškilmės išsamiai aprašytos „XXI amžiuje“. Tarp garbingų svečių tą dieną Suoste buvo ir bažnyčios projektuotojas UAB „Nadruva“ direktorius, projektų vadovas architektas Kazys Tamošėtis. Be projekto neįmanoma jokio pastato statyba, todėl pokalbiui pakvietėme architektą Kazį TAMOŠĖTĮ.

Prašytume šį tą papasakoti apie save.

Gimiau 1960 metais Smilgių parapijoje (Panevėžio r.), tikinčių tėvų šeimoje. Mano vaikystės šventovė – Smilgių Šv. Jurgio bažnyčia. Ten buvau pakrikštytas, ten pakrikštyta mūsų vyriausioji dukra. Esu baigęs Smilgių vidurinę mokyklą, 1984 metais baigiau architektūros studijas Vilniaus inžineriniame statybos institute (dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas).

Esate suprojektavęs vienas ir su kitais kelias dešimtis gyvenamųjų namų, poilsio namų, administracinių pastatų. Jūsų „asmeninėje sąskaitoje“ – jau pašventintos dvi bažnyčios – minėta Suosto Šv. Kryžiaus Išaukštinimo ir Pakalnių (Utenos r.) Švč. Trejybės, pastatyta, bet dar neįrengta Žvirgždaičių (Šakių r.) Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia, pašventinti Kvintiškių (Zarasų r.) Švč. M.Marijos Apsireiškimo koplyčios pamatai; ant jūsų darbo stalo – dar dviejų bažnyčių eskizai. Kodėl apsisprendėte projektuoti katalikų bažnyčias?

Dažnas architektas turi svajonę – suprojektuoti bažnyčią, vieną sudėtingiausių ir įdomiausių kūrinių architektūriniu požiūriu. Tačiau šis sumanymas turi subręsti. Lietuvoje po karo oficialiai bažnyčios pradėtos projektuoti Atgimimo metais, vienas po kito buvo skelbiami konkursai. Tačiau tuo metu jaučiausi nepasirengęs tokiems projektams. Sovietmečiu studijuojant aukštosiose mokyklose mus mokė projektuoti įvairios paskirties statinius, išskyrus bažnyčias. Todėl projektavimui teko rengtis savarankiškai. Daug skaičiau literatūros, analizavau ir bandžiau vertinti kolegų projektus. Pagaliau 2000 metais išdrįsau dalyvauti paskelbtame Pakalnių Švč. Trejybės bažnyčios projekto konkurse. Iš trijų dalyvavusiųjų pavyko laimėti man. Bažnyčia pastatyta per rekordiškai trumpą laiką – metus ir du mėnesius. Ji 2001 metais pašventinta, joje meldžiasi žmonės.

Šis pasisekimas skatino dirbti toliau. 2001 metais suprojektavau Žvirgždaičių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią. 2002 metais ji pradėta statyti.

2002 metais Zarasų dekanas kun. Remigijus Kavaliauskas paprašė suprojektuoti Kvintiškių Švč. M.Marijos Apsireiškimo koplyčią. Tai įdomus projektas, išoriškai turintis popiežiaus mitros pavidalą. 1968 m. birželio 30-osios vakarą keturi kilometrai nuo Imbrado miestelio, neapsakomai gražioje vietoje, esančioje tarp dviejų ežerų, dviem jaunuoliams ant vandens pasirodė Švč. M.Marija. Įvykis Bažnyčios iki šiol oficialiai nepripažintas. Tačiau į tą vietą plūsta maldininkų minios, apsireiškimo dieną aukojamos šv. Mišios, žmonių pastatyta daug kryžių. Tikimasi gauti iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramos, išasfaltuoti kelią (dabar – žvyrkelis), gal bus tęsiama ir koplyčios statyba.

Apie Suosto Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčią „XXI amžiaus“ skaitytojai sužinojo iš publikacijos, todėl nebėra prasmės kalbėti. Taip pat nenorėčiau pasakoti apie priešprojektinius dar dviejų bažnyčių darbus. Per anksti.

Ar bažnyčių projektuotojas turi būti tikintis žmogus?

Teko girdėti įvairių nuomonių. Vienas architektas į šį klausimą atsakė: „Nebūtinai“. Toks atsakymas man nesuprantamas. Tai būtų tas pats, kaip imtis projektuoti teatrą, ten niekada nebuvus. Man atrodo, kad visi, kurie imasi katalikų bažnyčių projektavimo, turi būti praktikuojantys katalikai. Juk bažnyčią reikia gerai pažinti funkcine prasme, „iš vidaus“, žinoti reikalingas patalpas, jų paskirtį, suvokti šv. Mišių prasmę, išmanyti jų eigą, jausti besimeldžiančių žmonių būseną, numatyti jų išgyvenimus. Bažnyčia – tai tikinčiųjų bendruomenė. Šventovė – tai Dievo namai, kuriuose maldai ir susikaupimui renkasi žmonės.

Ar projektuodamas bažnyčias jūs įsivaizduojate save jose besimeldžiantį?

Taip, be abejo. Tai padeda darbui. Įsivaizduoju ne tik besimeldžiantį, bet ir vaikštantį. Vienas kunigas man sakė, kad bažnyčioje turėtų būti tokių izoliuotų kampelių, kur tikintis žmogus galėtų susikaupti, tarkim, prie paveikslo, už kolonos ir t.t. Imuosi ir interjerų projektavimo.

Kokių reikia sąlygų, kad bažnyčioje būtų gera melstis?

Bažnyčios pastato vieta turi turėti tinkamą aurą, joje turi būti gera akustika...

Kas yra aura?

Žodžiais nusakyti tai būtų sunku, bet aurą aš labai gerai jaučiu. Bažnyčios nuo seno statomos ant kalno, matomiausioje vietoje. Esu aplankęs daug bažnyčių užsienyje ir Lietuvoje. Ne kiekvienoje, net ir seniai pastatytoje bažnyčioje jautiesi gerai. Nors melstis galima kiekvienoje vietoje, bet bažnyčios pastatas turi stovėti toje vietoje, kuri turi geriausią aurą. Suoste buvo siūloma bažnyčios pastatą rekonstruoti iš apleistos parduotuvės, būtų atsiėję daug pigiau. Parduotuvė buvo netoli bažnyčios. Tam sumanymui pasipriešinau. Naujoji bažnyčia pastatyta sudegusios vietoje – ten labai gera aura.

Ar atmetate nuomonę, kad aurą sukuria patys žmonės: besimelsdami, darydami gerus darbus, artimui linkėdami tik gero, aplinkui skleisdami dvasingumą?

Tokią nuomonę sunku paneigti, bet tai, ką išvardijote, dar ne viskas.

Esate jaunesnės kartos architektas, gimęs, augęs, brendęs, siekęs mokslų sovietmečiu. Iš kur toks tvirtas jūsų tikėjimas?

Jau sakiau, kad gimiau ir augau tikinčių tėvų šeimoje. Tai svarbiausia. Mane pakrikštijo Kazio vardu, tuomet visiškai nepopuliariu. Mano bendraamžiai pavadinti Sauliais, Rimais... Vaikystėje jaučiau šiokį tokį nepatogumą, nes savo bendravardžių nesutikau. Dabar savo vardu esu labai patenkintas. Tėvai tokį jį man išrinko todėl, kad senelis iš tėvo pusės buvo Kazys, mamos brolis, mano dėdė, miręs pačioje jaunystėje, būdamas kunigų seminarijos antro kurso klierikas, taip pat buvo Kazys. Labai Dievą tikinti, dar tebegyvenanti mano mama norėjo, kad ir aš tapčiau kunigu. Taigi mamą apvyliau. Esu šeimos žmogus, su žmona auginame tris vaikus. Matyt, mano tikėjimas nebuvo toks stiprus, kokio reikėtų stojant į kunigų seminariją. Dar grįžtant prie mano vardo, galiu pasakyti, kad su šeimos bendravardžiais jaučiu dvasinį ryšį, nors gyvų jų man neteko matyti. Manau, jog man darant gerus darbus jie džiaugiasi. Jeigu klystu, ką nors padarau ne taip, jie manimi nebūna patenkinti. Taigi smagu vadintis artimųjų vardu – nepelnytai turi užtarėjų, jau nekalbant apie šv. Kazimierą.

Ar esate patenkintas savo profesija?

Taip, visiškai. Tai įdomus, kūrybingas, nemonotoniškas darbas. Jeigu reikėtų rinktis iš naujo, vėl pasirinkčiau architektūrą.

Dėkojame už pokalbį, linkime daug prasmingų darbų, sumanymų įgyvendinimo.

Kalbėjosi dr. Aldona Kačerauskienė

© 2007 „XXI amžius“