Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Rusijos įtaka juntama ne tik Lietuvoje, bet ir Amerikoje

Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdybos pirmininkė Regina Narušienė Vytauto Visocko nuotrauka

Praėjusią savaitę baigėsi keturias dienas Lietuvoje trukęs Pasaulio lietuvių bendruomenių valdybų pirmininkų susitikimas. Jame dalyvavo atstovai iš 36 kraštų – JAV, Kanados, Australijos, Vokietijos, Belgijos, Rusijos, Moldovos, Baltarusijos, Argentinos, Estijos... Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdybos pirmininkė Regina Narušienė „XXI amžiui“ davė išskirtinį interviu. Apie vidinius pavojus, kurie tyko Lietuvos, jai įstojus į NATO ir Europos Sąjungą, apie sudėtingus JAV ir Rusijos tarpusavio santykius, apie demokratijos privalumus, kuriais nepajėgiame, nemokame arba vis dar nenorime pasinaudoti, p. Regina Narušienė kalbėjo atvirai, nevengdama nurodyti nei girtinų, nei peiktinų aspektų. Su Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) valdybos pirmininke Regina NARUŠIENE kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas.

Pasaulio Lietuvių Bendruomenės kraštų pirmininkų suvažiavimai, diskusijos, susitikimai rengiami nebe pirmą kartą. Kuo išskirtinis, įsimintinas šis susitikimas, surengtas vaizdingoje Kernavėje?

Šis suvažiavimas yra daugiau rekomendacinio pobūdžio. Čia nebuvo priimta itin svarbių sprendimų. Šį sykį mes suvažiavome pasidalyti nuomonėmis.

Valdyba informavo bendruomenių atstovus apie savo artimiausius planus bei tikslus; jie turi žinoti, ką mes darome, kodėl darome, kodėl tai būtina daryti, kokiomis įkurtomis programomis jie gali pasinaudoti. Susitikome, kad vieni kitus geriau suprastumėme, geriau pažintumėme. Diskutavome pačiomis įvairiausiomis temomis, pavyzdžiui, sporto klausimais. Sportas – puiki galimybė įtraukti jaunimą į Pasaulio Lietuvių Bendruomenės veiklą, puiki galimybė bendrauti tarpusavyje net tiems lietuviams, kurie šiandien jau prastai arba net visai nekalba lietuviškai. Mes pasidalijome nuomonėmis, kokią pagalbą mūsų šeštadieninėms lietuviškoms mokykloms galėtų teikti Lietuva – Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija, Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Vyriausybės. Taip pat ginčijomės, svarstėme, kaip mes, išeivijos atstovai, privalome pasirengti 2009-ųjų šventei Lietuvoje. 2009-aisiais Lietuva minės garbingą jubiliejų – Lietuvos vardo minėjimo tūkstantmetį. Tikiuosi, kad mes, išeivijos lietuviai, deramai pasiruošime šiai šventei, viliuosi, kad kitas Pasaulio Lietuvių Bendruomenės seimas jau dirbs atstatytuose Valdovų rūmuose Vilniuje. Be to, artėja Šiluvos jubiliejinės šventės, todėl daug diskutuota ir religiniais klausimais.

Jei neklystu, daug ginčytasi ir dėl Lietuvos pilietybės problemų, su kuriomis susiduria išeiviai. Kokia jūsų principinė pozicija šiuo sudėtingu, subtiliu klausimu? Kodėl jums turėtų būti daromos išimtys? Ar valstybė, suteikdama dvigubą pilietybę, taikydama įvairias išimtis, nesusidurs su kitomis, daug rimtesnėmis problemomis? Išimčių, lengvatų juk gali pradėt reikalauti ir kiti išeiviai, kurie šiandien galbūt visiškai negerbia, nemyli, nevertina Lietuvos kaip valstybės.

Mes, Pasaulio Lietuvių Bendruomenė, šiuo klausimu laikomės principinės nuostatos ir jos nekeičiame. Mums, bėgusiems nuo sovietinės okupacijos ir jos sukeltų padarinių, turėtų būti daromos išimtys. Mes bėgome iš Lietuvos ne geresnio gyvenimo ieškodami, ne dėl to, kad nemylėtume Lietuvos – mes bėgome nuo akivaizdžios mirties, kalėjimų, kančių. Ši aplinkybė, kai kalbama apie dvigubą pilietybę, – labai svarbi. Asmeniškai aš noriu išsaugoti tiek JAV, tiek Lietuvos pilietybę. Aš per daug ilgai gyvenau svetimuose kraštuose, kad galėčiau atsisakyti JAV pilietybės. Būtent Amerikoje įgijau ir senatvės pensijas, ir sveikatos draudimus. Atsisakiusi JAV pilietybės aš netekčiau gyvybiškai svarbių socialinių garantijų, kurias man teikia JAV vyriausybė ir kurių man neteiktų Lietuva, jei atsisakyčiau JAV pilietės statuso. Beje, kai kas tvirtina, esą mes prašome dvigubos pilietybės. Tai ne visiškai tikslus apibūdinimas. Mes neprašome, kad mums būtų suteikta Lietuvos pilietybė. Mes turime Lietuvos pilietybę, nes mes jos niekad nepraradome. Taip kalbu kaip teisininkė, kaip advokatė. Juk pasitraukdami į Vakarus mes neatsisakėme Lietuvos pilietybės. Lietuvos pilietybės iš mūsų niekas neatėmė. Sovietų valdžia buvo neteisėta, todėl jos potvarkiai neturi jokios juridinės galios. O Lietuva iš mūsų atimti pilietybės neturėjo jokio teisinio motyvo. Iš mūsų niekas negalėjo atimti Lietuvos pilietybės, nes mes nepažeidėme jokių Lietuvos įstatymų, nepažeminome savo šalies, jos neišdavėme, nebendradarbiavome su okupantais, nejuodinome, nešmeižėme savo krašto. Todėl mes reikalaujame, kad nepriklausomybę atkūrusi Lietuva išsaugotų mūsų prigimtinę teisę turėti Lietuvos pilietybę. Deja, Lietuvos pilietybė iš mūsų šiandien atimama tik todėl, kad mes turime kitą pilietybę. Bet kitaip mes tuomet pasielgti negalėjome. Tebuvo vos dvi galimybės: arba emigracija, arba mirtis. Taigi mes jaučiamės pažeminti, įžeisti, kad Lietuvos valstybė, tvirtai besistojanti ant kojų, iš mūsų atima pilietybę. Mano supratimu, mums, pasitraukusiems į Vakarus būtent dėl sovietų okupacijos, turėtų būti padaryta išimtis. Be jokių kalbų.

Lietuvoje svečiuojatės jau nebe pirmą kartą. Sakykite, kas jums čia patinka, o kas čia stebina, glumina, atrodo nepriimtina? Ar iš tikrųjų Lietuva daro pažangą, ar tikrai eina teisingai užsibrėžtu keliu?

Lietuvoje pastaruoju metu svečiuojuosi labai dažnai. Kartais net penkis ar šešis kartus per metus. Mano viena koja Amerikoje, kita – čia, tėvų ir senelių žemėje. Ir tai sakau labai nuoširdžiai, atvirai, be jokių užkulisinių minčių: čia labai daug gerų dalykų. Ir jų Lietuvoje daugėja kasmet, nuolat. Lietuvos progresas – akivaizdus. Kas jo nemato, mano supratimu, yra tendencingas. Mums, išeiviams, labai svarbu žinoti, kas naujo, gero Lietuvoje atsirado per pastaruosius metus. Jūsų laikraščiai dažniausiai rašo tik apie tai, kas blogai ir labai blogai. Todėl kai kam galbūt ir susidaro įspūdis, jog Lietuvoje – viskas juoda, bjauru, nemiela. Taip anaiptol nėra. Ir negali būti.

Sakykit, o kokią nuomonę susidarėte apie vidinę lietuvio būseną? Taip, auga dangoraižiai, parduotuvių vitrinos lūžta nuo prekių gausos, gatvėse – naujutėlaičiai, prabangūs automobiliai (nors yra ir labai „pagyvenusių“ – ne visi žmonės gyvena prabangiai), restoranuose, kavinėse gausu lankytojų. Bet tai – dar ne visi parametrai, kuriais matuojama valstybės, tautos stiprybė.

Sutinku, ekonomika auga sparčiau nei žmonių gebėjimas pasinaudoti teikiamomis laisvėmis. Pastebiu, kad kai kurie lietuviai, net labai išsilavinę, protingi, darbštūs, elgiasi taip, tarsi dar nebūtų iki galo išsilaisvinę, dar nebūtų laisvi viduje. Jie iš valdžios nereikalauja tokių teisių, kurios jiems duotos Lietuvos Konstitucijos. Jeigu akivaizdžiai pažeidžiamos jų teisės, jie nepuola ginti savo interesų. Bet ilgainiui ir šie dalykai – vidinis cenzorius, vidinis susikaustymas – išnyks, ištirps. Ypač daug vilčių teikia jaunesnioji karta, kuriai neteko pergyventi sovietmečio baisumų. Jai kur kas lengviau gyventi kapitalizmo, demokratijos sąlygomis. Aš akivaizdžiai matau, kad vis daugiau žmonių eina į bažnyčią. Matau, kad grįžta tikėjimas amžinosiomis krikščionybės vertybėmis. O kur tikėjimas – ten ir išsilaisvinimas.

Kalbėdamas su užsieniečiais ar užsienyje gyvenančiais lietuviais visuomet teiraujuosi, kas jiems nepatinka Lietuvoje. Primygtinai prašau atvirai pareikšti savo nuomonę. Juk išgirsti kritines pastabas – kur kas svarbiau nei komplimentus. Todėl šio klausimo negaliu nepateikti ir jums.

Jeigu atvirai, tai Lietuvoje gyvenantys lietuviai dar ne visuomet pasinaudoja savo teise visur ir visada sakyti tai, ką jie jaučia. Jūs dar ne visuomet naudojatės demokratijos suteikiamomis teisėmis reikšti kritines pastabas – barti blogai, nesąžiningai, nekompetentingai besielgiančius politikus, oficialių įstaigų valdininkus. Demokratinėje šalyje galima kritikuoti viską. Net Konstitucinį Teismą. Niekaip nesuvokiu, kodėl negalėčiau kritikuoti Konstitucinio Teismo teisėjų. Gerbti šią instituciją privalau. Griežtai vadovautis įstatymais ir tik įstatymais taip pat privalau. Be pagarbos, be paklusnumo įstatymams toli nenuvažiuosi. Kitaip bus palaida bala. Bet man niekas negali uždraust kritikuoti. Nei Prezidento, nei Premjero, nei teisėjo, nei savivaldybės klerko. Valdžios atstovų pareiga – išklausyti, įsigilinti į kritines pastabas, o ne piktintis. Žmonės, kurie valdo Lietuvą, privalo suprasti, kad jiems būtina išklausyti visas, tegul ir pačias nemaloniausias, nuomones. Šalį valdantys politikai, valdininkai privalo iš pateiktų nuomonių gausybės atrinkti pačius optimaliausius pasiūlymus. Tik tada Lietuva judės progreso, o ne regreso keliu. Taip pat valdininkai privalo nebijot prisipažinti klydus. Toks prisipažinimas – ne jų silpnumo, bet jų stiprybės įrodymas. Jeigu valdžia nepaiso rinkėjų nuomonės, tėra vienas kelias – valdžią reikia priversti skaitytis su kritika.

Kaip jūs vertinate, kad Lietuva, dar taip neseniai išsivadavusi iš Sovietų Sąjungos, į valdžią išrinko Viktorą Uspaskichą, laikė jį vos ne mesiju, galinčiu išgelbėti šalį nuo ekonominių sunkumų. Kas tai – proto aptemimas?

Tokio apsisprendimo aš negalėjau suprasti. Toks pasirinkimas buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Iki šiol negaliu patikėti, jog lietuviai, tiek daug prisikentėję nuo SSRS, į Parlamentą būtų išsirinkę rusą. Ne vietinį rusą, o tokį rusą, kuris gimė ne Lietuvoje, kuris į Lietuvą gyventi atvyko visai neseniai, jau susiformavęs kaip asmenybė. Tai iš tiesų baisus fenomenas: ką tik pradėjote gyventi „be ruso“, ir vėl pasiilgote gyvenimo „su rusu“? Mes Amerikoje šiuo klausimu labai daug ginčijomės. Kas tai – natūralus ar kažkieno specialiai įtakotas sprendimas? Paaiškinimas tėra vienas – Lietuvos žmonės vis dar labai stipriai įtakojami pašalinių jėgų. Negatyvių, nesąžiningų jėgų, kurių tikslai – kenkti Lietuvai. Jūsų žmonės dar labai naivūs, dar labai lengvai patiki įvairiausiais netikrais pranašais. Koks nors demagogas gražiai pakalba, ir jūs jau puolate aklai tikėti, visiškai nesusimąstydami, ar tas pažadukas iš tiesų galės realizuoti bent mažytę dalį savo pažadų. Kai Amerikoje į teisėjo postą skiriamas koks nors teisėjas, mes apie jį žinome viską: nuo A iki Z. Mes žinome, kokia jo sveikata, koks jo išsilavinimas, ką veikia jo žmona, vaikai, mes žinome apie jo politines ir kultūrines pažiūras. Todėl blogas teisėjas į teisėjo postą Amerikoje neatsisės. Lietuvoje – viskas priešingai. Jūs renkate į valdžią, tiek į Parlamentą, tiek į teismus, tiek į kitas institucijas, žmones, apie kuriuos nieko absoliučiai nežinote. Ir net nereikalaujate, kad jūsų į valdžią renkami žmonės pateiktų visą išsamią informaciją apie save. O išsirinkę kokį nors nevykėlį nereikalaujate iš jo jokios atsakomybės. O jei ir reikalaujate, tai darote labai tyliai, atsargiai, kad jis neišgirsta arba tiesiog nepaiso jūsų priekaištų.

Lietuvoje įstatymai taip sujaukti, kad tik teoriškai galima pareikalauti atsakomybės iš seimūnų, Prezidento ar Ministro Pirmininko. Tačiau praktiškai tai padaryti labai sunku.

Papasakosiu tokį atsitikimą iš savo patirties. Kartą pareikalavau, kad kongresmenas, už kurį balsavau, paremtų Lietuvos narystės NATO aljanse klausimą. Jis lemiamo posėdžio metu nepalaikė Lietuvos interesų. Pamiršo, turėjo svarbesnių reikalų ar dar kažkas atsitiko – man visiškai nesvarbu. Aš jam užkūriau tokią pirtį, kad jis po mano grasinimų daugiau niekada jo nepalaikyti per rinkimus iki šiol aktyviai remia kiekvieną mano iniciatyvą. Po mano barnio jis pats, nieko nelaukdamas, dažnai skambina ir teiraujasi, kuo galėtų padėti Lietuvos interesams, kokią lietuvišką iniciatyvą iškelti Kongrese. Jūs irgi panašiai turėtumėte elgtis. Jokių nuolaidų susikompromitavusiems.

Lietuvoje šitaip principingai besielgdamas gali būti ne tik kad nesuprastas, bet dar ir po velnių pasiųstas, idiotu, neišmanėliu apšauktas...

Žinau, kad taip Lietuvoje dar pasitaiko. Ir čia didelis Lietuvos visuomenės reiškimosi trūkumas.

Kadaise Vilniuje viešėdamas JAV prezidentas Džordžas Bušas viešai pareiškė, kad Lietuvos priešai tuo pačiu yra ir JAV priešai. Ši sparnuota frazė – labai įspūdinga ir graži. Bet ar tikrai Amerikai rūpi Lietuvos reikalai?

Nesakyčiau, kad oficialusis Vašingtonas itin pergyventų dėl Lietuvos reikalų. Amerikai rūpi visi kraštai, ne tik Lietuva. Labiausiai jai rūpi, žinoma, savi, amerikietiški, reikalai. Ir tai – natūralu. Bet nedrįsčiau tvirtinti, jog Amerikai visiškai nerūpi Lietuvos ateitis. Mano pozicija tokia: mes nuolat privalome budėti. Privalome nuolat atidžiai stebėti, kad nebūtume parduoti, iškeisti ar užmiršti.

Koks jūsų požiūris į Rusiją? Rusija šiandien ekonomiškai atsigauna, Rusija šiandien aktyviai, agresyviai gina savo poziciją visur – ir Amerikoje, ir NATO aljanse, ir Europos Sąjungoje. Nūnai ji savo pozicijas, vaizdžiai tariant, stiprina net Šiaurės ašigalyje. Oficialusis Kremlius kelia rimtą pavojų Lietuvai?

Rusija pretenzijų į mūsų kraštą nepamiršo. Rusijos įtaka Lietuvai – akivaizdi. Tą neigiamą įtaką ne taip jau sunku pastebėti. Konkrečių įrodymų gal ir sunkiau surasti, bet tai jauti širdimi, suvoki protu. Bet jūs privalote suprasti, kad Rusijos įtaka akivaizdi net Vašingtonui. Aš tą įtaką jaučiu net gyvendama Ilinojaus valstijoje. Pavyzdžiui, mums nemokamai išdalijami spalvoti laikraščiai. Kodėl išdalijami už dyką? Ar gali būti kokia nors prekė dalijama už dyką? Kas tuose laikraščiuose dirba, kas jų savininkai? Ogi vien rusiškos pavardės. Paaiškėja, kad tuose laikraščiuose dirba žmonės, dar ne taip seniai atvykę iš Rusijos. Kaip jie atvyko, kodėl atvyko? Netikiu šiais neva gražiais tikslais – iš Rusijos atvykę rusai amerikiečiams nemokamai dalija savo leidinius. Rusija šiandien Amerikai perša ne tik savo laikraščius, bet ir televizijos kanalus. Žiūrėkite, skaitykite nemokamai. Taip jie mums sako. O mes suprantame šitaip: nemokamai semkitės rusiškos propagandos. Rusijos įtakai pasipriešinti įmanoma. Nebūtinai reikia rengti įspūdingas demonstracijas prie Rusijos ambasados Vilniuje arba Vašingtone. Kartais užtenka ir subtilaus parodymo, jog supranti tikruosius jų kėslus.

Redakcijos prierašas. „XXI amžiaus“ žurnalistas Gintaras Visockas kalbėjosi ir su kitais susitikimo dalyviais: Argentinos lietuvių organizacijų prezidentu Artūru Mičiudu, Lietuvos Vyskupų Konferencijos delegatu užsienio lietuviams katalikams prelatu Edmundu J.Putrimu, Baltarusijos lietuvių bendruomenės pirmininke Vitalija Palubaityte–Kolesnikova, Krasnojarsko regioninės lietuvių tautinės kultūrinės autonomijos „Lietuva“ pirmininku Antanu Rasiuliu, Moldovos lietuvių atstove Zinaida Tetradovienė, Estijos lietuvių bendruomenės pirmininke Cecilija Rasa Unt, profesoriumi Gintautu Žialviu iš Sankt Peterburgo. Redakcija kviečia atsiliepti visus pasaulio lietuvius – viešai papasakoti apie problemas, su kuriomis jiems tenka susidurti tiek Amerikoje, tiek Rusijos Sibire.

© 2007 „XXI amžius“