| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Kodėl atvažiavau į Dubysos slėnį Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ
Nepaisydami sinoptikų prognozių apie lietingą rugpjūčio 4-osios orą, šiais metais į Dubysos slėnį suplūdo nemažai žmonių. Kasmet pirmąjį rugpjūčio šeštadienį vykstantis politinių kalinių, tremtinių, laisvės kovotojų sąskrydis Su Lietuva širdy neišsikvėpė. Pasibaigus šv. Mišių aukai, uždegus aukurą, pakilus Lietuvos Respublikos vėliavai, po tylos minutės, prisimenant į amžinybę iškeliavusius ešelonų brolius ir seseris, norėjosi pakalbinti žmones, susiskirsčiusius pagal atvykimo vietoves, tremties ir įkalinimo vietas. Kiekvienam užkalbintam žmogui pateikėme klausimą: kodėl atvažiavote į Dubysos slėnį? Pokalbis tiesioginiu atsakymu nesibaigdavo. Žmonių atmintyje tebegyvi lageriuose, tremtyje patirti išgyvenimai. Žmonės susirūpinę Lietuvos dabartimi ir ateitimi. Taigi pasiklausykime... Alena iš Telšių: Čia esu pirmą kartą. Dirbu lietuvių kalbos mokytoja, daug laiko atiduodu mokiniams ir mokyklai. Vasarą norisi atlikti daug susikaupusių buities darbų, sutvarkyti reikalus. Prie Luokės šventinant Žemaitijos partizanams skirtą paminklą, draugė pasakė: Nebuvai Ariogaloje. Ir štai, viską metusi, atvažiavau. Nuo mažens įpratau stebėti žmones. Čia matau daug žilagalvių vyrų ir moterų, stebėtinai panašių į mano jau mirusius tėvelius tremtinius. Galvoju: kad tik kuo ilgiau neatsisuktų, kad kuo daugiau laiko galėčiau pabūti su savo iliuzija. Gimiau traukinyje, gyvuliniame vagone prie išmatų kibiro, 1951 m. spalio 5 d. Mudvi su mama merdėjome. Pirmas mano maistas juodos duonos kąsnelis, suvilgytas mamos seilėmis. Išbadėjusi ji neturėjo nė lašelio pieno. Kai prižiūrėtojai pamatė, kad ilgai negalime numirti, sustojus traukiniui, ant neštuvų mus išnešė į miestelio ligoninę. Tėvas ant mūsų užmetė švarką, vienintelį šiltesnį savo drabužį. Pats į Sibiro šaltį važiavo vienmarškinis. Po dviejų savaičių mus išleido iš ligoninės. Ir vėl kelias į tremtį, tėvo paieška. Mama du kartus bandė žudytis. Prieš tai sukalbėdavo Sveika, Marija. Malda šį pasiryžimą sustabdydavo. Alena į mano bloknotą įrašė eilėraštį Tremtinei motinai. Štai keletas jo eilučių: Nebegali sutemti, kai Motina Saulėn išneša Dievo pasaulio Stebuklą pirmagimį kūdikį Per užkalto vagono dundėjimą Vis šiaurėjančiu gelžkeliu, Per taigos gūdų ūžesį... Alina iš Telšių: Mus išvežė iš Radviliškio. Tuomet buvau penkerių metų. Čia, Dubysos slėnyje, visi artimi, visų tos pačios pažiūros: esame patriotai, mylintys Lietuvą. Esu konservatorė. Čia visi dešinieji. Jeigu dar kandidatuos prof. Vytautas Landsbergis, balsuosiu tik už jį. Slėnyje leidžia dainuoti, tarsi sakytų: Dainuokit, bet nieko nedarykit. Reikia dainuoti ir daryti. Išgyvenu dėl to, kad susiskaldė partijos. Mus nori apgauti skaldydami krikščionis demokratus, konservatorius. Skaudu, kad žmonės patiki apgavikais. Net tarp giminių yra darbiečių. Esame pernelyg kantrūs. Mums reikia vienytis. Jei skaldysimės toliau, kas beliks? Tik klausimas toks: kas imsis vienyti dešiniąsias jėgas? Daugiau reikia tokių mūsų susibūrimų. Lukiškių aikštėje Vilniuje irgi tiktų mūsų susitikimas. Elena iš Jurbarko: Čia mano kraštai, jaunystėje į atlaidus Ariogalon atvažiuodavau. Tad kaip dabar neatvažiuosi? Kiekvienais metais atvažiuoju. Buvau partizanų ryšininkė, tėvas partizanas. Kai suėmė, saugume labai kankino, mušė, reikalavo išduoti. Nuo to mušimo man nuo kojų kaulų atšoko raumenys. Paskui Leningrado ligoninėje operavo, išsaugojo kojas. Dievas saugo žmogų. Kuo daugiau budeliai kankino, tuo Dievas davė daugiau stiprybės iškentėti. Nieko neišdaviau. Saugumiečiai vaikšto sau laisvi, niekas jų neareštuoja, neteisia. Mano vyras taip pat politinis kalinys. Susipažinome tremtyje, 34 metai, kai jis miręs. Turiu sūnų ir dukterį. Iš tremties parsivežėme motinos palaikus. Bronius iš Auriliškių kaimo (Pasvalio r.): Šešerius metus atsėdėjau lageryje. Dubysos slėnyje mūsų šventė. Todėl ir važiuoju. Kur daugiau važiuosi. Norisi susitikti su draugais. Tik jau nieko nematau iš tų, su kuriais drauge kalėjome. Nebėra, matyt, jau išmirę. Čia linksma, su žmonėmis pasikalbi. Regina iš Pasvalio: O Dieve, kaip čia gera. Negaliu kalbėti, ašaros byra. Esu kilusi iš Meldučių kaimo (Rokiškio r.). Tėvai ūkininkai. Kai grįžome iš tremties, norėjosi mokytis, teko keisti pavardę. Daug metų Pasvalyje dirbau lietuvių kalbos mokytoja. Pasvalyje apsigyvenau todėl, kad netoliese yra Rokiškis. Rokiškyje niekas mūsų dabar neatsimena. Susigrąžinau pavardę. Aš Stasiukonytė. Sakau visiems garsiai. Juozas, vilkintis šaulio uniformą, iš Pasvalio: Esu 1923 metų gimimo. Iš pat jaunų dienų mane gyvenimas įsuko į kovų ratą. Iš vokiečių kariuomenės pabėgau. Buvau partizanas, lageryje iškalėjau 12 metų. Likau vienas iš tų gerų lagerio draugų. Šioje šventėje esu pirmą kartą. Čia mus, nukentėjusius nuo bolševikų, pagerbia. Prisimename tėvynei padarytas skriaudas, žmonių vargus. Agituosiu ir kitus, kad kitąmet atvažiuotų. Antanas, Politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Pasvalio skyriaus pirmininkas: Kiek gyvas būsiu, tiek važiuosiu į Ariogalą. Čia visi jaučiamės kaip giminės, jokio svetimumo. Vis daugiau žmonių iš Pasvalio nori čia atvykti. Šiemet vos tilpome į autobusą. Kitąmet teks važiuoti dviem autobusais. Valerija iš Panevėžio: Šaukia tremties prisiminimai, pajuntu savo vargo brolių ir sesių dvasią. Klausantis dainų ašaros rieda. Mane išvežė šešerių metų, vagone sirgome. Grįžimui į Lietuvą pinigų niekas nedavė. Mes, vaikai, patys turėjome užsidirbti. Esu laiminga, kad grįžome visa šeima. Kaip padėką už tai Kryžių kalne pastatėme kryžių. Šios dienos renginys patiko, geras šventės organizavimas, daug patriotizmo, artimo bendravimo. Tik gaila, kad nieko nesutikau iš tų šeimų, su kuriomis kartu vargą vargome. Kurį laiką susirašinėjau su Birute iš Mažeikių, deja, susirašinėjimas nutrūko. Jos vis ieškau čia, Dubysos slėnyje, bet nerandu. Džiaugiuosi, kad į šventę atvyko prof. V.Landsbergis, pasakė gražią kalbą. Prezidentas neatvyko, nors ir žadėjo, Seimo Pirmininkas taip pat neatvyko. Algimantas iš Panevėžio: Pasipriešinimo užuomazgos bolševikų okupacijai pasireiškė dar mokantis Pandėlio vidurinėje mokykloje. Lapeliai, trispalvė vėliava, rengėmės leisti laikraštėlį, bet nespėjome. Mus suėmė. Lageryje sutikau tikrus žmones, turinčius aukštą moralę. Ten buvo nemažai profesorių. Jie mus mokė, lavino. Atvykti į Dubysos slėnį yra politinio kalinio pareiga. Juozas iš Vilniaus: Kasmet važiuoju į Dubysos slėnį. Mano tėvas 1952 metais žuvo Norilske. Išvengėme tremties pabėgdami. Turėdamas 16 metų, atsidūriau partizanų bunkeryje, buvau sužeistas. Partizanai jaunus, gabius vaikinus saugojo Lietuvai, gyvenimui. Man padarė dokumentą, pakeitė pavardę. Taip gavau sovietinį pasą, galėjau mokytis. Vėliau apgyniau disertaciją. Teko dirbti Gyventojų genocido ir rezistencijos centre. Ten radau savo 85 puslapių sekimo bylą. Nemažėja žmonių Dubysos slėnyje. Šiemet dar daugiau privažiavo. Bronė iš Pasvalio: Čia atsigauna mano širdis, susitinki su draugais. Kasmet važiuoju. Mane išvežė į Sibirą trejų metukų, sugrįžau devyniolikos. Laukiu dienos, kada galėsiu važiuoti į Dubysos slėnį. Janina iš Vilniaus: Čia atvedė tremties prisiminimai. Kaskart vis mažiau galima sutikti tų, su kuriais kartu buvome tremtyje per 10 metų. Daug mirusių. Mus ištrėmė 1948 metais visą šeimą: abu tėvus ir keturis vaikus. Laimei, grįžome visi. Kai kam pavyko surasti nemažai tremties bičiulių. Štai Permės srities tremtiniai, dirbę miške. Iš Varėnos atvažiavusi Marytė, iš Ukmergės atvykusi Marcelė viena per kitą pasakoja: Visi tuomet buvome paaugliai, 1945 metų trėmimo. Darbas sunkus, įrankiai: kirvis, pjūklas atbukę, vos pakeliami, sniego iki pažastų. Traukdavome vieni kitus iš sniego. Ir badas. Pavasariais didžiausias skanumynas būdavo po drebulės žieve esantis glitimas. Dalijomės tuo, ką turėjome. Bulvę supjaustydavome į keturias dalis. Rinkdavome bulvių lupenas. Iš jų kepdavome bandeles. Greitai prabėgs metai. Pirmąjį rugpjūčio šeštadienį vėl į Dubysos slėnį rinksis minios žmonių pabūti kartu. Kai mūsų daug, esame stiprūs. Kazimiero Dobkevičiaus nuotrauka
© 2007 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |