|
Liūdnos praeities virusai
Petras KATINAS
Sprendžiant iš Rusijos žiniasklaidos pranešimų ir ypač sovietinę imperiją šlovinančių politologų straipsnių, be prezidento V.Putino ir jo kagėbistinės aplinkos sukurtos nacionalistinės, tiksliau, nacistinės organizacijos Naši (Mūsiškiai), kuriama nauja organizacija Vmeste (Kartu). Tai turi būti ne vien jaunimo organizacija. Tos naujos organizacijos tikslas vienyti visas buvusias sovietines tautas, norinčias gyventi bendruose namuose. Visiškai aišku, kas bus tų bendrų namų šeimininkas. Be abejonės, šioje organizacijoje atsiras ir žmonių ne tik su rusiškomis, bet ir su lietuviškomis, latviškomis, estiškomis ar gruziniškomis pavardėmis. Apie ukrainietiškas nėra ką ir kalbėti. Nes vos prasidėjus naujų Ukrainos parlamento rinkimų kampanijai, premjeras V.Janukovičius paskelbė, kad juos laimės jo Regionų partija ir bemat paskelbs rusų kalbą antrąja valstybine kalba. Na, o visas V.Putiną šlovinančių politologų ir istorikų būrys skelbia, kad ukrainiečiai tėra tie patys, tik rusų kalbos dialektu kalbantys rusai, ir atvirai tyčiojasi iš nepriklausomos Ukrainos valstybės. O žodį nezavisimaja( nepriklausoma) paniekinamai vadina nezaležnaja. Ir kaip taisyklė, kabutėse. Štai ką keliuose didžiausiuose Rusijos laikraščiuose išmąstė imperijos atkūrimo idėjas ir planus skelbiantis politologas Aleksandras Cipko. Jo žodžiais tariant, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Vokietijos Demokratinės Respublikos vokiečiai, nors ir būdami atskirti po Antrojo pasaulinio karo, vis dėlto buvo viena nacija. Tačiau kalbant apie dabartinės Rusijos ir Rytų Ukrainos situaciją, ją vertėtų vertinti skirtingai. Juk, skirtingai nuo vokiečių, mūsų jėga niekas neišskyrė. Rusijos Sovietinės Socialistinės Federacinės Respublikos liaudies deputatų pranešimas 1990 m. birželio 12 d. pats nubalsavo už Rusijos suverenitetą. Taigi SSRS sunaikino pirmiausia didžiarusiški rusų separatistai. Tai Rusijos politikai pavertė buvusią Ukrainos SSR į nepriklausomą Ukrainą. Pasakyta pakankamai aiškiai: visos buvusios Sovietų Sąjungos respublikos atsirado tik išdavikų politikų dėka, todėl jų nepriklausomybė neteisėta. Tai ne vien minėto politologo A.Cipko nuomonė. Pakanka priminti ne kartą reikštus paties V.Putino apgailestavimus ir graudžius verksmus dėl Sovietų Sąjungos subyrėjimo. Todėl bendrų namų organizacijos atsiradimas Rusijoje, be abejo, susilauks pritarimo (slapto ar viešo, nesvarbu) ir Lietuvoje.
Tų namų išsiilgusiųjų mūsų tėvynėje, deja, ne taip jau mažai. Kalbu ne apie tuos dūsaujančius dėl prakeiktų landsbergininkų sunaikinto klestėjusio kolchozinio žemės ūkio. Tų bendrų namų nostalgija ir jos akivaizdus brukimas į nupilietintų piliečių protus jau tampa vos ne kasdieniniu reiškiniu. Pažvelkime tik į įvairaus plauko popso žvaigždžių iš Rusijos antplūdį ir tų nieko bendra su kultūra neturinčių popsininkų liaupsinimą. Ryškiausias to pavyzdys Rusijos Dūmos deputato, Kremliaus lakštingala vadinamo estrados dainininko Josifo Kobzono atvykimas ir jo koncertas Vyriausybės rūmų pašonėje, Kongresų rūmuose. Tas koncertas įvyko liepos 21 dieną, anot vieno garsaus kolaboranto poeto, džiaugsmo ir dainų dieną, kai Lietuvos liaudies seimas, Maskvos emisarų diriguojamas, pasiprašė priimti į broliškų SSRS tautų šeimą. Vargu ar tai atsitiktinis sutapimas. Pagaliau kur žiūrėjo Lietuvos užsienio ministerija, išduodama vizą tai lakštingalai, kurio, kaip vieno iš Rusijos mafijos krikštatėvių, neįsileidžia JAV ir kitos valstybės? Arba ar ne nostalgija okupaciniams laikams galima vertinti tai, kad ne vieno Lietuvos miesto ar miestelių gatvės iki šiol vadinamos kolaborantų, tautos išdavikų vardais? O vienam iš jų tebestūkso didžiulis paminklas sostinės centre. Štai viena Kauno kultūros paveldo sergėtoja komjaunuoliškai gynė neva labai reikšmingą Lietuvos istorijai okupacijos simbolių penkiakampių žvaigždžių išsaugojimą ant Aleksoto tilto. Jokios meninės vertės neturinčių sovietinių balvonų, tarp jų ir išvaduotojų skulptūrų saugojimas ant Vilniaus Žaliojo tilto taip pat daugeliui dar tebėra svarbu. Pagaliau pažvelkime į įvairiausių tarybinių dešrelių ar tarybinių batonų gaminimą ir liaupsinimą. Štai Samsono bendrovė pagamino ir pateikė prekybininkams ne tarybinę, o smetoniška pavadintą dešrą. Tačiau etiketėje rašoma, kad ta dešra pagaminta vadovaujantis aukščiausiomis smetoninėmis ir tarybinėmis technologijomis. Negi tie Samsono savininkai ir technologai neprisimena, kokiomis gi dešromis, jeigu pasisekdavo jų gauti, mus maitino sovietmečiu?!
Bet tai, žinoma, smulkmenos palyginti su išpampusios buvusios ir jos išaugintos naujosios nomenklatūros aiškiu pataikavimu buvusiems šeimininkams ir prievaizdams. To pataikavimo pavyzdžių galima pateikti daugybę. Pakanka tiktai pažvelgti, kaip raukosi Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas J.Karosas, kai bandoma prastumti kokią nors Rusijai nepalankią rezoliuciją ar pareiškimą. Arba kaip galima vertinti tai, kad Prezidentas aukštą Lietuvos valstybės ordiną užkabina Rusijos KGB generolui. Paaiškinimai, kad tas KGB generolas vadovauja Rusijos geležinkeliams ir jam nenusilenkus gali būti blogai ir Lietuvos geležinkeliams, skamba absurdiškai. Juk Lietuvos geležinkeliuose ir taip pilna buvusių kagėbistų, o ir faktas, jog nenutiesiama nors viena europinė geležinkelio linija, irgi daug ką pasako. Kaip ir valstietės Kazimiros Prunskienės draugystė su Kaliningrado valdžia. Tas pats neaiškus žaidimas vyksta ir dėl elektros tilto per Lenkiją tiesimo. Taip gali atsitikti ir su reklamuojama energetinės priklausomybės nuo Rusijos sumažinimo strategija, tai yra planuojama naujos atominės elektrinės statyba. Matant, kokie žmonės premjero G.Kirkilo rūpesčiu paskirti tos statybos koordinatoriais, gali atsitikti taip, kad ir naujoji atominė jėgainė gali atsidurti to paties Rusijos Gazprom globoje. Na, o kalbėti, kad iš šios statybos gerai pasišildys rankas ten dirbančios bendrovės, tiksliau, jų savininkai, net nėra prasmės. Bet kokiose tokio rango amžiaus statybose apsukruoliai ir prie valdžios prisišliejusieji prisikemša pilnas kišenes.
Įdomiausia, kad ne tik įvairaus plauko neaiškūs verslininkai, bet ir gobšuoliai su profesorių vardais ir moksliniais titulais bemat pasinaudoja tos Vyriausybės priimamais sprendimais. Štai vos spėjo Vyriausybė paskelbti nutarimą 10 proc. pakelti atlyginimus mokslo institucijų darbuotojams, kai jų vadovai bemat pasiskyrė sau protu sunkiai suvokiamas algas. Štai Biotechnologijos instituto administracijos vadovas Kęstutis Sasnauskas paskyrė sau 13 800 mėnesinę algą. Puslaidininkių fizikos instituto šefas Steponas Ašmontas 14 145 tūkst. litų, o Energetikos instituto vadovas Eugenijus Ušpuras net 18 860 tūkst. litų. Todėl Premjerui neliko nieko kito, kaip tik skėsčioti rankomis ir šnekėti, kad tokie vadovai privalėtų turėti daugiau padorumo. Bet iš kur turėti tokią savybę, jeigu jos niekada neturėjai! Taigi tie minėti mokslinių institucijų vadovai ir kiti panašūs valdininkai, kurie nei sėja, nei pjauna, vartosi taukuose tarsi kokie arabų naftos šeichai. (Anie nors užsiima naftos siurbimu. Gi mūsiškiai nieko apčiuopiamo ir naudingo nesukuria.) Štai ir dėl tų milžiniškų vadovų algų dygsta sovietinės nostalgijos želmenys ne tik primityvių liumpenų, bet ir pakankamai normalių žmonių galvose. Tokia milžiniška socialinė atskirtis, kuri, deja, vis didėja, nieko gera nežada. Na, nebent naujojo gelbėtojo atėjimą. Nesvarbu, kad tas gelbėtojas bus ne iš Archangelsko, o iš Žemaitijos.
© 2007 XXI amžius
|