Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Kas kuria homofobijos baubą?

Žlugus gegužės 25 dieną planuotai homoseksualizmo manifestacijai, lyg iš gausybės rago pasipylė aršūs kaltinimai ją sustabdžiusioms jėgoms. Andrius Bielskis Vilnių pavadino „Homofobiškos kultūros sostine“. Nida Vasiliauskaitė iškėlė klausimą: „Ar Lietuva – vis dar sekuliari valstybė?“ Europinė konjunktūra ėmė grasinti sankcijomis. Kaltininkais tapo visi, atsistoję į priešingą barikadų pusę – Bažnyčia, konservatoriai, tautininkai, liberaldemokratai, troleibusų vairuotojai ir savivaldybė, atsisakiusi remti skandalinguosius Gėjų lygos renginius.

Kuo ir kam prasikalto didžioji visuomenės dalis, įvairių apklausų duomenimis, užimanti priešingas pozicijas nei tariami lygių teisių gynėjai? Kas iš tiesų slypi už kuriamo homofobijos baubo?

Visų pirma tenka pabrėžti, jog triukšmingasis Vladimiro Simonko ir Aleksejaus Terentjevo duetas – Gėjų lygos vadovas ir klubo „Men‘s Factory“ savininkas – anaiptol neatstovauja net ir visiems Lietuvos homoseksualistams. Viename iš gausių šios krypties interneto portalų teko užtikti ganėtinai kritišką homoseksualaus vaikino komentarą. Komentatorius piktinasi pabrėžtiniu falų demonstravimu, dirbtiniu homoseksualizmo eskalavimu, privataus gyvenimo būdo iškėlimu į politikos ir verslo lobizmą. Galiausiai ragina uždaryti „Men‘s Factory“ dėl gausybės čia vykstančių teisės pažeidimų ir nusikaltimų.

Šią santūrią ir kritišką saviškio ištarmę homoseksualistų radikalai išsyk pasitiko ištisa išpuolių lavina. Komentatorius rūsčiai pasmerktas, apibūdintas kaip davatka, išvadintas „falofobu“ – kas žino, gal artimiausiu metu kokios nors Vasiliauskaitės rašliavoje išvysime vartojant ir šią modernią sąvoką? Įdomiausia, jog daugybė Lietuvoje gyvenančių homoseksualistų demonstratyvias manifestacijas išvis atmeta, pabrėždami esant kur kas geresnių būdų, kaip save pateikti ir išreikšti. Visgi santūresni šios pakraipos atstovai patys neretai susiduria su radikaliųjų kolegų priešiškumu. Vos užmetus akį į atitinkamus forumus, galima pastebėti, jog santūrieji kur kas rimčiau kertasi su savais radikalais, nei su plačiai minimais „homofobais“. Šios tarpusavio sankirtos prieina net iki smurtinių proveržių.

Siekiantiems ramiai ir saugiai gyventi savo privačioje erdvėje šios teisės – jau seniai užtikrintos. 1993 metais Lietuvoje panaikintas Baudžiamojo kodekso straipsnis, apibrėžiantis teisinę atsakomybę už homoseksualius santykius. Niekas už tai nešaudo, į kalėjimus nekiša, represijų nevykdo. Bet vis tiek atskiros interesų grupės toliau skalambija apie homofobiją ir lygių teisių pažeidinėjimą. Kam tai naudinga ir ko tuo siekiama?

Homofobiją eskaluoja iš to gyvenančios grupės ir organizacijos. Lietuvos gėjų lyga iš tarptautinių fondų gauna milžiniškas lėšas. Kai kuriems žmonėms tai – pragyvenimo būdas. Dirbtinai išpučiant homofobijos grėsmę, rieškučiomis semiamos investicijos tariamai šios grėsmės prevencijai.

Įvairios lobistinės organizacijos homofobijos problema dangsto savų privilegijų siekius. Užgniaužiama bet kokia laisva mintis ir idėjinė alternatyva. Kritika homoseksualisto atžvilgiu – nesvarbu, kokiu pagrindu – iš karto priskiriama homofobijai, susikuriant neliečiamos kastos statusą. Puiki prancūzų komedija su Žeraru Depardjė gana išsamiai atskleidžia šią absurdišką situaciją. Mažinant etatus, homoseksualus darbuotojas gali būti ramus, tačiau kaipgi visi kiti? Ką jau kalbėti apie laisvą požiūrį į patį homoseksualizmą kaip reiškinį – sankcijų už viešai išsakytą nuomonę neišvengė nei kuklus švedų pastorius Okė Grynas, nei aukštas europinės institucijos pareigūnas Rokas Butiljonė. Formuojasi nauja homoseksualistų diskriminacija, šįsyk – pozityvi, kuri virsta negatyvia visų likusių piliečių diskriminacija. Faktiškai – homoseksualistų diktatūra.

Susiklosčiusi padėtis neša gausų pelną ir plačiai besisteigiančioms „lygių teisių“ apsaugos institucijoms. Apie tai, kiek šios teisės – lygios, neverta kartoti, tačiau svarbiausia, jog viena pagrindinių temų žmogaus teisių apsaugoje tampa vis ta pati homofobija. Tarsi nebūtų pažeidžiamos darbininkų, moterų, religinių ar politinių disidentų teisės. Visos šios problemos lieka kažkur fone, kartkartėmis apie jas užsimenant, bet nesiimant jokių realių žingsnių. Galiausiai „lygių galimybių“ organizacijos pačios dažnai tampa idėjinės alternatyvos diskriminavimo ir persekiojimo šaltiniu. Užtenka prisiminti kad ir Kanados „Žmogaus teisių tribunolus“, užsiimančius homoseksualistų protekcija visos likusios visuomenės sąskaita.

Atskirties iškėlimas didžiai naudingas ir įvairiems specifikuotiems klubams – tai padeda prisitraukti ir išlaikyti savus klientus. Kuo daugiau žmonių save identifikuoja „lytinės orientacijos“ pagrindu – užuot suvokę save kitų gyvenimo kriterijų kontekste, kuo labiau ši sritis išsiveržia už privatumo ribų, kuo stipriau ryškėja atskirtis, tuo daugiau atsiranda specifikuotos klientūros atitinkamiems klubams. Tiesą sakant, šių klubų savininkai mažiausiai suinteresuoti privataus gyvenimo laisve ar išties lygiomis teisėmis, veikiau atvirkščiai. Lygybė ir privatumas daugelį sugrąžintų į bendrą visuomenės kontekstą, o iš ko tada verstis, kai daugiau nieko nesugebi, kai vienintelis „privalumas“ – išskirtinė specifika?

Homofobijos baubą kelia ir Naujosios kairės judėjimas, darantis iš to politiką. Visiškai neseniai šio judėjimo filialas implantuotas ir Lietuvoje. Šios srovės audrašauklių panieka ir neapykanta paprastam darbo žmogui kelia rimtą klausimą – ką tai išvis turi bendra su klasikine kaire? Visgi į šį klausimą iš dalies atsako pats pavadinimas – „naujoji“. Šitaip buriamas specifinis šalininkų sluoksnis – analogiškas atvejis kaip anksčiau minėti klubai. Vakaruose Naujoji kairė jau senokai virto agresyvia politine ir visuomenine jėga, nevengiančia ir teroristinių išpuolių. Užtenka prisiminti visame pasaulyje skandalingai pagarsėjusią šios pakraipos organizaciją „Rote Zora“, išgarsėjusią sprogdinimais ir žmogžudystėmis. Naujoji kairė priklauso radikaliam socialistinių, anarchistinių, feministinių ir homoseksualistinių judėjimų frontui. Lietuvoje dar matome tiktai daigelius, nors ir šie nieko gero nežada. Ši srovė atvirai skelbia karą didžiajai Lietuvos daliai, drįstančiai turėti kitokį požiūrį nei pati Naujoji kairė.

Homoseksualistų judėjimo sąsajas su radikaliais politiniais ir visuomeniniais judėjimais puikiai iliustruoja ir garsusis „Gėjų manifestas“, dar žinomas pavadinimu „Revoliucingieji gėjai“. Šis manifestas atvirai skelbia siekį primesti visam pasauliui savo diktatą, pertvarkant visuomenę pagal savo atvaizdą ir pavidalą.

Radikalus, demonstratyvus, ekspansyvus homoseksualizmo iškėlimas virsta vis rimtesne grėsme ne tiktai likusiai visuomenės daliai, bet ir santūresniems homoseksualistų atstovams. Dėl perversiškų manifestacijų visuomenės pyktis nukrypsta į visus homoseksualistus. Nieko keista, jog daugelis jų atvirai žeria apsišaukusiems pranašams ir vedliams: palikite mus ramybėje, leiskite mums ramiai gyventi! Įtraukdami savo pakraipos atstovus į savus žaidimus, revoliucingieji homoseksualistai paverčia juos savų interesų įkaitais.

Latvijoje homoseksualistai oficialiai skilo į dvi dalis – revoliucinguosius ir santūriuosius. Vieni jų nori tiesiog ramiai gyventi, kiti siekia revoliucinės diktatūros. Revoliucingieji čia nevengia nei šantažo, nei kitų spaudimo priemonių santūriesiems. Vedami savanaudiškų interesų, revoliucingieji homoseksualistai atsiskleidžia kaip didesni savo likimo brolių ir seserų priešai už bet kuriuos – esamus ar tariamus – homofobus.

Lietuvoje santūrieji sau atstovaujančios organizacijos kol kas neturi. Dėl to čia gyvenantys homoseksualistai iš karto tapatinami su V.Simonko ir A.Terentjevu, o kartu ir su jų „žygdarbiais“. Klubas „Men‘s Factory“ viešojoje erdvėje nekart pagarsėjo kaip narkotikų, prostitucijos, orgijų židinys. Šią informaciją absoliučiai patvirtina ir pačių homoseksualistų forumai. Bet vis tiek Lietuvos gėjų lyga savo „Vaivorykštės dienas“ susiejo su šiuo skandalingu klubu, taip tiesiogiai paremdama visa, kas jame vyksta. Komentarų čia vargiai reikia.

Liūdnai pagarsėjęs „Men‘s Factory“ nesigėdija reklamuoti savų kambarėlių vienai valandai – tikriausiai „dvasingam“ bendravimui apie lygias teises, nors forumuose šią naivią prielaidą paneigia patys klubo lankytojai. Po viso to keistai skamba apsišaukusių homoseksualistų vadovų kalbos, jog homoseksualistus jungia tyra meilė, jog ir jiems nesvetimos dorovinės vertybės.

Homoseksualų gyvenimo būdą galima vertinti įvairiai. Doroviniu atžvilgiu tai – ištvirkimas, tautiniu ir šeimyniniu – iškrypimas, krikščionišku – nuodėmė. Vis dėlto galima ir dera skirti asmeninę žmogaus problemą ar net ydą – nuo piktavališkos niekšybės, kai ši yda bandoma primesti kitiems ar ji išnaudojama savanaudiškais tikslais.

Gydytoja Filomena Taunytė užduoda taiklų klausimą: kas dėtųsi, jei rankas ar kojas praradę žmonės imtų jas kapoti sveikiems žmonėms? Mokslo populiarinimo laidoje „Negali būti“ aukštos kvalifikacijos specialistai dr. Rytas Ostrauskas ir Saulius Grigonis atskleidžia, jog daugelis homoseksualistų tampa tokie dirbtinai – dėl reklamos, mados, propagandos. Gal įgimtas homoseksualizmas ir egzistuoja, bet tai – tik lašas jūroje. Kai kurie homoseksualistai suinteresuoti plėsti savo gretas, įtraukti jaunus žmones, bet ar to reikia visiems šios pakraipos atstovams? Atsakyti į šį klausimą gali tik jie patys. Ne tiek žodžiais, kiek darbais.

Vienoje iš gausių diskusijų šia tema iškeltas ganėtinai aktualus klausimas. „Ar savo teises pabrėžiantys homoseksualistai adekvačiai vertina įsipareigojimus? Ar buvo suorganizavę kokią labdaringą vakarienę neįgaliesiems arba našlaičiams paremti? O gal kokį koncertą, skirtą spręsti demografinėms problemoms? Ar kokį parką visų džiaugsmui įveisė, kuriuo didžiuodamiesi galėtų pakviesti naudotis visus? Reikalauti teisių – visi gudrūs, o jau įsipareigojimus tegu prisiima kiti“.

Siekti pripažinimo vien dėl to, jog esi gėjus ar lesbietė, – mažų mažiausiai įžūlu, o galiausiai – prieštarauja logikai. Pripažinimą reikia pelnyti. Niekas netrukdo lesbietei ar gėjui būti geru mokslininku ar menininku, tarnautoju ar darbininku, taip užsitarnaujant aukštesnį įvertinimą. Reprezentuodami save A.Terentjevo ar V.Simonko stiliumi, homoseksualistai gali sulaukti dėmesio, bet ne pagarbos.

Didžiausia homoseksualistų problema – net ne tai, ką jie vadina sava orientacija. Didžiausia problema – tai, kad kai kurie iš jų tai paverčia pagrindiniu savos tapatybės kriterijumi ir dar siekia priversti visuomenę juo domėtis, vertinti, pripažinti. Čia jau ne heteroseksualizmo ar homoseksualizmo klausimas, čia – atviras ekshibicionizmas, o tam tikra prasme – dar ir sadomazochizmas. Dirbtinai provokuojamas konfliktas su kitaip mąstančiais žmonėmis, o paskui savotiškai mėgaujamasi „nuskriaustojo“ būsena.

Normalūs žmonės neafišuoja, ką veikia savo lovoje. Gatvėje sutikto praeivio neklausiama, kokia jo lytinė orientacija. Padavėjo restorane nesiteiraujama, ar jis kartais ne gėjus. Privatus gyvenimas – privatus reikalas. Problemą sukelia dirbtinis ir pabrėžtinis afišavimas.

Homofobijos problema išsprendžiama labai paprastai. Užtenka atskirti privačią ir viešą erdvę. Kitas klausimas – ar iš kovos prieš homofobiją gyvenantys žmonės norės šią problemą spręsti?

Marius KUNDROTAS

Vilnius

© 2007 „XXI amžius“