|
Ar sveika siela abejingame kūne?
Jau pusę metų slaugau sunkų ligonį po insulto. Įvairiose Lietuvos ligoninėse ir reabilitacijos centruose sutikau daug nuostabių medicinos darbuotojų: atidžių, pareigingų, jautrių, labai žmogiškų, šiltų, siekiančių padėti visomis įmanomomis išgalėmis. Esu dėkinga jiems visiems už jų nuoširdų pasiaukojamą darbą negailint laiko ir jėgų. Tik šis pasakojimas ne apie tai, nors pagiriamuosius žodžius apie nuoširdžiai dirbančius medikus gydytojus, slauges, medicinos seseris ir broliukus galėčiau dar vis tęsti.
Po reabilitacijos įvairiose Lietuvos ligoninėse prakutęs mano ligonis labai ilgėjosi savo namų, nesuvokdamas, kad negalės pats vienas juose gyventi. Bet nuolat į juos prašėsi ir veržėsi
Atsitiko taip, kad, likęs keliom minutėms vienas lauke, jis nusprendė tuos savo namus pamatyti. Ir išėjo jų ieškoti. Kaip jis juos surado, nežinau, bet daug kas matė jį važiuojantį keliais autobusais iki savo gatvės vieną sekmadienio pavakarę. Kol aplėkiau aplinkinius kiemus, kol susiskambinau su giminėmis, praėjo nemažai laiko.
Kai, sėdusi prie automobilio vairo, nuvažiavau iki mano slaugomojo namų, kaimynai jau buvo iškvietę Greitąją pagalbą, nes bėglys neturėjo savo buto raktų, o kaimynai jo priglausti neketino. O ir greitoji atvažiavo gal po penkių minučių man pasirodžius. Kaimynų primygtinai prašoma, likau pašaline stebėtoja, supratusi, kad prisiimti atsakomybę už tokį neprognozuojamą ligonį yra labai sunku, nes galėjo viskas baigtis ir blogiau.
Atvažiavęs greitosios gydytojas vos ne vos sutiko vežti į ligoninę sunkiai vaikštantį, nevaldantį dešinės rankos ir nekalbantį žmogų, visaip atsikalbinėdamas ir minėdamas gerą jo būklę, nors ji visiems kaimynams tikrai neatrodė normali ir dėl žmogaus išvaizdos, ir dėl elgesio.
Atvežus ligonį į ligoninę, ir prasidėjo
Tą vakarą budintis ligoninės gydytojas ėmė teirautis atvežto ligonio pavardės, šeimyninės padėties, gyvenamosios vietos ir kitų reikalingų dalykų. Sužinojęs, kad solidoko amžiaus žmogus yra vienišas, išdrožė moralą, jog jis iki šiol linksmai gyveno, apie senatvę negalvojo, todėl taip ir atsitiko
Žiūrėjau į sarkastiškus juokelius laidantį gydytoją ir galvojau, kokioje šeimoje jis augo ir kokia mokykla jį auklėjo, kad šiam nebejauno amžiaus medikui taip lengva spręsti apie kito gyvenimą ir nepagrįstai smerkti visai nepažįstamą žmogų.
O jis, beje, yra žinomas Lietuvoje fotomenininkas, kuris ne tik sukaupė didžiulę unikalią kultūros, meno ir mokslo žmonių portretų kolekciją su jų ranka užrašytomis mintimis, moto, kredo apie gyvenimą, kūrybą, darbą, bet ir kasdien plušėjo, kad prisidurtų pragyvenimui prie savo kuklios socialinės išmokos (taip taip, šis nemažai Lietuvai nusipelnęs žmogus yra vertas tik socialinės išmokos, o ne pensijos) ir sudurtų galą su galu. Toks jau pas mus meno žmogaus likimas: jokių socialinių garantijų, minimali pagalba susirgus, minimali slauga ir reabilitacija. O toliau plauk pagal savo išgales mokėk pats už visą, o jei neturi, vegetuok arba mirk, nes mūsų visuomenėje esi suvokiamas tik kaip tipiškas vartotojas.
Taigi gydytojas po moralo paprašė, kad už lovadienį kas nors iš atlydėjusiųjų sumokėtų po 20 litų už tris paras. Lydėjusiems žmonėms nesukrapščius pinigų, atsirado ir nemokama lova. Keisti dalykai, kad su greitąja atvežtam ligoniui iš karto nebuvo tos lovos. Labai keista
Kitos keistenybės prasidėjo bendraujant su kitu, jau gydančiu gydytoju, kuris stebėjosi, kad slaugau žmogų, kurio numirusios smegenys. Užuominos buvo tiesios ir aiškios, kad teigiamų rezultatų nesitikėčiau, kad be reikalo dedu pastangas ir tikiuosi neįmanomų dalykų, kad be reikalo vargstu dėl ligonio, kuris nesuvokia aplinkos, turėdama kažkokių man vienai žinomų vilčių. Gaila, kad gydytojas nesugebėjo ar nerado laiko įsitikinti, jog ligonis ir suvokia, ir supranta savo būklę, tik negali viso to išreikšti žodžiais, bet tai nėra tariamo jo nesuvokimo priežastis. Supratau, kad tokiam medikui visai nerūpi ligoniai, jis dirba mechaninį darbą visai nesigilindamas, koks ligonio mąstymo lygis, kokie jo poreikiai, kaip jį reikėtų gydyti. Toks ligoninėje savo pacientus gydo tik dėl gydymo.
O kas tada dedasi slaugos ligoninėse? Ten jau tai vadinama palaikomuoju gydymu. Deja, kad ir labai apmaudu, bet reikia pripažinti, jog taip yra daugelyje slaugos ligoninėmis vadinamų įstaigų, kurios ne tik labai apleistos kaip pastatai, bet ir jose esančių žmonių palaikoma tik gyvybė, jie tik egzistuoja. (Kodėl nepanaudojamos ES skiriamos lėšos Subačiaus ir Tyzenhauzų gatvėse (Vilniuje) esančioms ligoninėms remontuoti? Kodėl ant savo kėdžių miega valdininkai? Gal todėl, kad ten daugiausia pagyvenusių ir neturtingų žmonių?)
Kyla klausimas, kodėl jie intensyviau negydomi. Ar valstybei apsimoka iki galo neišgydyti ligonio, tik ilgus mėnesius, su pertraukomis ir metus ar net keletą metų jį tiesiog marinti palikus palaikomąjį gydymą? Ar iš tikrųjų apsimoka? Nesvarbu, ar jis senas, ar pagyvenęs, ar dar gana palyginti jaunas? Kodėl nederinami visi įmanomi gydymo būdai: tradiciniai ir netradiciniai? Juk, pavyzdžiui, pratimai vandenyje arba akupunktūra labai tinka sergantiems galvos kraujagyslių ligomis, sunkiai valdantiems galūnes ar nepakankamai lankstantiems sąnarius žmonėms, kurie sudaro antrąją rizikos grupę pagal mūsų šalies susirgimų dinamiką. Šiuo metu daugelis ligonių palikti vegetuoti pagal nerašytą principą: tavo išgijimas yra tavo asmeninis reikalas.
Daugelis stebisi, kad žmonės ieško ekstrasensų, žiniuonių, būrėjų pagalbos. Aišku, toks žmonių elgesys stebina. Bet gal kaip tik nėra ko stebėtis, nes ligonio artimieji kartais griebiasi ir šiaudo ieškodami vilties, kai dažnai ligoninėse tvyro abejingumas ir rutina, kai iš medikų sulauksi tik būtinos pagalbos be didesnių pastangų.
Kad slaugomo žmogaus būklė gerėtų, reikia turėti nors minimalių medicinos srities žinių pačiam ligoniui arba jį slaugančiam artimam žmogui. Retas kuris gydytojas įsigilina, kokia tikroji ligonio būklė, kokio gydymo jam trūksta. Daugelis dar dirba sovietinio konvejerio principu, kai tik rašo ligos istoriją, o neturi laiko į ligonį pakelti akių. Popieriai už viską svarbiau, net ir už žmogų, kuris šiame pasaulyje turėtų būti pati didžiausia vertybė. Tik ar visada tai suvokia dėl skubėjimo ir konvejerinio principo ligoniui abejinga likusi kai kurių gydytojų siela? Taip ir peršasi klausimas, ar ji sveika abejingame kūne, atliekančiame tik būtiną priklausantį darbą ir nepažvelgiantį į sergančio žmogaus psichikos gelmes, neieškantį sielos ir kūno dermės, vienovės. Kai susiduri su abejingais ir skeptiškai į žmogų, ypač sergantį, žiūrinčiais medikais, nebesistebi, kad medaus statinę gali sugadinti ir lašas deguto.
Pranciška Regina LIUBERTAITĖ
Vilnius
© 2007 XXI amžius
|