Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Mums rašo
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Tikėjimo ir vertybių krizė Europoje

Mindaugas BUIKA

Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Tarcizijus Bertonė iškelia krikščionybės visuomeninę reikšmę Europai

Demografinės savižudybės pavojus

Aptardami sudėtingą religijos ir moralės padėtį šių dienų Europoje, ekspertai pirmiausia atkreipia dėmesį į kontinento demografinius rodiklius. Gausėjančios skyrybos šeimose, nesantuokiniai vaikai, abortai ir menkas gimstamumas atspindi tą dramatizmą, kurį išgyvena Europos civilizacija XXI amžiaus pradžioje. Šiai padėčiai apibūdinti velionis Dievo tarnas popiežius Jonas Paulius II vartojo sąvoką „Europos demografinė savižudybė“, nes žemyno šalyse gimstančių vaikų skaičius yra žymiai mažesnis nei reikalingas tėvų natūraliai kartai pakeisti.

Šiemet tarptautinio Šeimos politikos instituto Europos Parlamento pateiktoje analitinėje ataskaitoje nurodoma, kad per pastaruosius 25 metus skyrybų skaičius žemyne išaugo 55 proc., ir dabar santuoka suyra maždaug kas 30 sekundžių. Nuo 1999-ųjų iki 2005 metų Europos Sąjungoje iširo beveik 14 milijonų šeimų, taip lemtingai pažeidžiant 21 milijono vaikų likimus. Jeigu 1980 metais subyrėdavo 1 iš 4,6 santuokos, tai 2005-aisiais jau 1 iš 2,3, o kai kuriose pokomunistinėse šalyse (Lietuvoje ir kitur) išyra beveik du trečdaliai šeimų. Per pastaruosius 11 metų skyrybų skaičius sparčiausiai augo katalikiškose Pietų Europos valstybėse (Italijoje – 62 proc., Portugalijoje – 82 proc., Ispanijoje net 326 proc., (!), kurios iki tol garsėjo šeimos institucijos stabilumu.

Kitas reiškinys, ženklinantis moralės ir tikėjimo smukimą Europoje, yra nesantuokinių vaikų dalis bendrame gimstančiųjų skaičiuje. Statistika teigia, kad 2005 metais buvo užregistruota beveik du milijonai (1,89 mln.) gimusių, tai, kas anglų kalboje apibūdinama kaip „neteisėti vaikai“ („illegitimate children“). Dabar Europos Sąjungoje vidutiniškai vienas iš trijų vaikų gimsta tėvams nesusituokus. Benkartizmas gajausias Švedijoje (55 proc. naujagimių yra nesantuokiniai), Bulgarijoje (45,4 proc.), Danijoje (45,4 proc.), Prancūzijoje (45,2 proc.), Didžiojoje Britanijoje (42,3 proc.). Šioje bendroje visai Europos Sąjungai tendencijoje išsiskiria tik graikų tauta, kurioje nesantuokinių vaikų skaičius yra gana nedidelis (Graikijoje – 4,9 proc., Kipre – 3,3 proc.).

Demografinei padėčiai Europoje, be abejonės, įtakos turi masinės negimusių kūdikių žudynės, kurios yra absoliučiai priešingos krikščioniškajai žemyno tradicijai. Dabar Europos Sąjungoje vidutiniškai kas 25 sekundės yra sunaikinamas kūdikis dar motinos įsčiose. Vien tik 2004 metais 27-iose ES priklausančiose šalyse buvo atlikta 1,24 mln. abortų (3385 per dieną, 141 per valandą). Tais pačiais metais buvo užregistruota 6,35 mln. nėštumą pajutusių moterų, taigi beveik penktadalis jų vaikų (19,4 proc.) neišvydo dienos šviesos. Daugiausia abortų kasmet atliekama Prancūzijoje – 211 tūkst. (šalis turi 62 mln. gyventojų), Didžiojoje Britanijoje – 194 tūkst. (60 mln.), Rumunijoje – 191 tūkst. (23 mln.), Italijoje – 136 tūkst. (58 mln.), Vokietijoje – 130 tūkst. (82 mln.) ir Ispanijoje – 85 tūkst. (40 mln.).

Abortai yra viena iš svarbiųjų priežasčių, – jų yra ir daugiau, – kad Europoje gimsta vis mažiau vaikų. Štai 2006 metais Europoje gimė milijonu (1,024 mln.) kūdikių mažiau nei 1981-aisiais, nors bendras šeimų skaičius per tą ketvirtį amžiaus tapo žymiai didesnis. Tai atsispindi ir žemyno demografinėje stagnacijoje: nuo 1994-ųjų iki 2006 metų Europos Sąjungos gyventojų skaičius išaugo 19 milijonų, tačiau iš jų 15 milijonų (69 proc.) sudarė imigrantai. Kaip tik šalies pilietybę priėmusių buvusių imigrantų (ypač musulmonų) gausesnės ir stabilesnės šeimos didele dalimi nulemia ir natūralųjį vietos gimstamumą.

Štai Prancūzijoje šiuo metu fiksuojamas didžiausias gimstamumas Europos Sąjungos mastu (vidutiniškai 1,94 vaiko vienai moteriai). Tačiau šį neblogą rodiklį iš dalies apsprendžia tai, kad apie 15 proc. dabartinės Prancūzijos gyventojų yra buvę migrantai musulmonai. (Šiuo atžvilgiu taip pat aukščiausias rodiklis Europoje.) Tuo tarpu daugumoje Europos šalių gimstamumas yra labai žemas (1,3 vaiko vidutiniškai vienai moteriai ir mažiau), kas toli gražu nesiekia to gimstamumo (2,1 vaiko vidutiniškai vienai moteriai), kuris reikalingas tėvų kartai atstatyti. Dėl ištisų vidutinio amžiaus gyventojų grupių praradimo (taikos, o ne pasaulinių karų ar kitokių sukrėtimų sąlygomis), Europos visuomenė vis labiau senėja ir išmiršta tiesiogine to žodžio prasme.

Krikščioniškojo paveldo sąmoningas atmetimas

„Tai, kad vaikai negimsta, yra ne tik ekonominė, bet moralinė ir religinė problemos, kurios ženklina baisią vilties krizę, – teigia knygos „Europos be Kristaus drama. Europinis reliatyvizmas civilizacijų sankirtoje“ autorius italas katalikas ekspertas Masimas Introvinjis. Interviu, duotame katalikų žinių agentūrai „Zenit“, jis priminė istorijos patvirtintą tiesą, kad, praradusi viltį, civilizacija žūsta. M.Introvinjis, vadovaujantis Turine veikiančiam Naujųjų religijų studijų centrui, teigė, jog mūsų žemyne išgyvenama moralinė krizė, ir „Kristaus baimė“ yra patvirtinama įstatyminėje plotmėje, kai įteisinamos homoseksualų „santuokos“ – taip paneigiant prigimtinę šeimos sampratą – abortai, eksperimentai su žmogaus embrionais, kai kur netgi eutanazija.

Pažymėtina, kad Europos Sąjungos institucijose nesutarimų yra daug, tačiau kai kalbama apie primetimą moralės atžvilgiu, reliatyvistinių teisminių nuostatų Briuselis beveik visada yra vieningas. Tokį sąmoningą krikščioniškojo paveldo atmetimą ir ypač baimę moralinių įpareigojimų, kuriuos savyje neša krikščionybė, M.Introvinjo nuomone, galima įvardyti kaip kristofobiją. Todėl atsisakoma ryšio su Bažnyčia ir jos institucijomis, užmirštamos arba neišpažįstamos tikėjimo tiesos. Įsisvyravus reliatyvizmo atmosferai moralinio sumišimo ir palaido gyvenimo aplinkoje, koks nors Denas Braunas (spekuliatyvinės publikacijos „Da Vinčio kodas“ autorius) tampa didesnis autoritetas nei vyskupas ar tikra istorine analize besiremiantis universiteto profesorius.

Aptardamas šią situaciją Europoje, duotame interviu Lenkijos katalikų savairaščiui „Niedziela“ Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Tarcizijus Bertonė priminė prancūzų istoriko Aleksio de Tokvilio (1805-1859) perspėjantį pastebėjimą, kad „despotizmas gali veikti be tikėjimo, bet laisvė – ne“. Kad tautos galėtų kurti demokratiją ir bendrąjį gėrį, jos turi būti atviros fundamentalioms vertybėms. „Krikščionišku požiūriu šios vertybės eina iš Dievo. Tai nereiškia, kad netikintysis negali laikytis tų vertybių, tačiau be nuorodos į Dievą jos tampa silpnesnės“, – kalbėjo kardinolas T.Bertonė.

Vieningosios Europos kūrėjai po Antrojo pasaulinio karo, tokie kaip Alčidė de Galeris, Konradas Adenaueris, Roberas Šumanas buvo praktikuojantys krikščionys ir norėjo, kad laisva bei taiki Europa remtųsi krikščioniškuoju humanizmu. Tuo tarpu dabar dauguma Europos politikų yra atitrūkę nuo krikščioniškojo paveldo ir bando visoms žemyno tautoms primesti ateistinį humanizmą. Ypač tai juntama iš Europos Parlamento veikimo, kuriame didelę įtaką turi antiklerikalinės grupės ir kuris lengvai pasiduoda tokiam pragaištingam spaudimui, koks yra, pavyzdžiui, homoseksualistų lobizmas. Daugelis žmonių yra nusivylę tokia iškreipta politika, kaip ir paplitusiu populizmu, naujosiomis plutokratijos formomis, kai politikai yra nusigręžę nuo tikrųjų piliečių poreikių.

Kardinolas T.Bertonė priminė istorijos patvirtinimą, – ypač tai buvo ryšku XX „ideologijų amžiuje“, – kad mesionizmai, be tikrojo Mesijo, yra pasmerkti nesėkmei. Jie bandė vertybes atskirti nuo krikščionybės, nustumti tikėjimą į privačią sferą ir padaryti moralę nepriklausomą nuo religijos. Žmonės buvo suvilioti ir apgauti, kad neva galima sukurti autentiškai laisvą ir taurią visuomenę be tikėjimo. Vatikano valstybės sekretorius pabrėžė popiežiaus Benedikto XVI išsakytą perspėjimą dėl „Europos apostazės“ šių metų pavasarį, minint Romos sutarties pasirašymo 50-ąsias metines. Šventasis Tėvas tuomet turėjo mintyse ne tik žemyno atsiribojimą nuo Dievo, bet ir nuo pačio savęs, tą „paradoksą, kad Europa nori būti vertybių bendruomene, bet kartu neigia visuotinių vertybių egzistenciją“.

Krikščionys – naujosios visuomenės avangardas

Sekuliarizmas, atsiribodamas nuo visuotinių vertybių, kartu atsiriboja nuo tiesos, bandydamas ją pakeisti ideologinėmis nuostatomis, o dabartinėmis postmodernizmo sąlygomis – tiesiog skepticizmu ir nihilizmu. „Visi šie dalykai nepalaiko intelekto, bet jį apnuodija; jie neapšviečia, bet veda į paklydimą; nepraturtina vidinio gyvenimo, bet jį apsunkina ir netgi slopina; nestiprina vertybių, bet jas daro netikromis ir beprasmėmis“, – aiškino kardinolas T.Bertonė. Šių iššūkių akivaizdoje ir ypač kada galingos jėgos siekia visiškai sekuliarizuoti Europą, padaryti krikščioniškosios civilizacijos lopšį nereligingą, o Bažnyčią pristatyti kaip neva praeities reliktą, kartu ištikimiems jos nariams įteigiant nevisavertiškumo kompleksą, sąmoningi krikščionys turi jaustis ne pasmerktomis išnykti atgyvenomis, ne kažkokiais atsilikėliais, bet naujosios Europos kūrimo avangardu. Tos Europos, kuri, kaip neseniai pabrėžė popiežius Benediktas XVI, gali būti realistinė, bet niekada ciniška, turtinga idealų ir laisva nuo naivių iliuzijų, nuolat randanti įkvėpimą amžinoje ir atsinaujinančioje Gerosios Naujienos tiesose.

Dabartiniame socialinio ir politinio gyvenimo nuosmukyje, kai žmonės vis labiau praranda pasitikėjimą korumpuota politikų klase, krikščionys turi pateikti pozityvų asmeninį liudijimą, drąsiai įsitraukti į bendruomeninį gyvenimą, atkurdami prarastas tradicijas ir papročius, kurių svarbiausias bruožas buvo pagarba įstatymui ir tiesai. Kardinolas T.Bertonė priminė, jog katalikai neturi eiti į kompromisus dėl tokių vertybių, kaip žmogiškosios gyvybės apsauga nuo jos prasidėjimo iki natūralios mirties bei dėl prigimtinės šeimos struktūros, suprastos kaip santuokinis ryšys tarp vyro ir moters. Tokia šeima turi ypatingą ir nepakeičiamą socialinį vaidmenį, o kitokio pobūdžio santykiai tik destabilizuoja visuomenę.

Agresyviojo sekuliarizmo iššūkiai

Katalikai savo visuomeninėje veikloje taip pat turi vadovautis tokiomis žmogiškosiomis ir Evangelizacijos vertybėmis kaip laisvė, teisingumas, parama socialinei taikai ir jautrumas vargingųjų problemoms. „Politika, kuri negerbia visų minėtų vertybių, niekam negali būti gera“, – sakė kardinolas T.Bertonė. Jis pripažino, kad politikoje reikia rinktis tokius sprendimus, kurie gali būti realizuoti. Tačiau kiekvienam pragmatizmui turi būti ribos, nes kitaip minėtos vertybės bus užtemdytos ir jų, kaip raugo visuomenės gyvenime, reikšmė taps sumenkinta. Taip pat katalikai ir visi geros valios žmonės, įsitraukę į politinį gyvenimą, turi įveikti greitos naudos bei savų interesų prioriteto logiką, kuri gali pateisinti kompromisus vertybių atžvilgiu arba vadinamąjį „mažesniojo blogio“ kelią.

Tai nėra lengva, nes šių dienų sekuliarizuotoje Europoje stiprėja tendencija žiūrėti į katalikus, kurie savo politinėje veikloje nori būti ištikimi savo tikėjimo vertybėms ir principams, kaip į reakcingus demokratijos priešus, į „Vatikano penktąją koloną“ ar homofobus. Tuo tarpu tie liberalūs katalikai, kurie nesileidžia veikiami religinių nuostatų politinėje veikloje, priimami kaip tikrai demokratiški, kad jie neva vadovaujasi savo sąžine, o ne Bažnyčios nurodymais. „Gerai, kad į politiką įsitraukę katalikai vadovaujasi savo sąžine, tačiau sąžinė nėra kažkas absoliutaus ir negali būti aukščiau tiesos ir gėrio“, – atsakė į minėtus prieštaravimus Vatikano valstybės sekretorius. Pati sąžinės prigimtis reikalauja gerbti vertybes, dėl kurių negalima derėtis, nes jos atitinka visuotinę tiesą, bendrą visiems žmonėms.

Kalbant apie Bažnyčios vaidmenį, tai ji per Dievo žodžio skelbimą ir savo ganytojų mokymą apšviečia sąžinės viešųjų debatų procese. „Tikintieji į tai nežiūri kaip į neteisėtą kišimąsi, bet kaip į paramą sąžinei ugdyti ir tokiu būdu daryti ją dar laisvesnę“, – tvirtino kardinolas T.Bertonė. Tik taip suformuota krikščioniška ir laisva sąžinė gali išvengti „individo vergavimo tiems, kurie yra stipresni“. Kardinolas sakė, kad „tie stipresnieji“ galėtų būti įvardijami įvairiai: ekonominė galia, despotiškos politinės sistemos, mokslinė technokratija ar didžiosios žiniasklaidos išpuoliai.

Toks Bažnyčios dalyvavimas nekelia grėsmės pasaulietiniam valstybės pobūdžiui, kuriame „politinė sfera yra autonomiška religinės sferos atžvilgiu, bet ne moralei. Todėl tikėjimas nėra privatus aktas“, – patvirtino kardinolas T.Bertonė. Jis ragino neužmiršti Šarlio Pegy perspėjimo, kad „arba demokratija bus morali, arba nustos buvusi demokratija“.

Tik atliekant konkrečias ištikimybės amžinosioms vertybėms sąlygas, teisingumo ir santarvės siekiai, kurie yra kiekvieno žmogaus širdyje, taps realiai įgyvendinami, ir europiečiai, nustoję vergauti įvairiems galingiesiems, taps tikrais piliečiais.

Aktyvių ir sąmoningų krikščionių, popiežiaus Benedikto XVI žodžiais tariant, „kūrybinė mažuma“ yra pasirengusi Europos vertybinį identitetą ginti viešuose debatuose, įstatymų leidyboje bei kitose politikos sferose.

Tačiau reikia būti pasirengus ir sunkesniems išbandymams, nes įsivyraujantis agresyvusis sekuliarizmas neretai nenori net išklausyti argumentų dėl tradicijų, principų ir žmogiškosios prigimties nuostatų laikymosi. Prieš Bažnyčią ir jai ištikimus veikėjus nevengiama atviros neapykantos kalbų, o iš Europos Parlamento tribūnos – kartais netgi ir diskriminacinių teisinių aktų. Todėl nereikia stebėtis, jog dabartinėmis reliatyvizmo diktatūros sąlygomis už katalikiškojo mokymo gynimą teks patirti kalėjimo nelaisvę, kaip kad buvo ateistinio komunizmo epochoje. Visa Europos istorija yra kupina Bažnyčios ir valstybės santykių dramatizmo, ir XXI amžius gali nelikti išimtimi ginant tikrąjį žmoniškumą.

© 2007 „XXI amžius“