Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Mums rašo
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Atgaivinkime liaudies vaidinimus

Dr. Egidijus Mažintas

Akimirka iš Telšių Žemaitės dramos teatro spektaklio – Žemaitės komedijos „Piršlybos“ (rež. L.Pocevičienė)

Jaunieji vaidintojai Telšių klojimo teatre

Siekiant palaikyti ir atgaivinti liaudies vaidinimų tradicijas, atkreipti visuomenės dėmesį į mėgėjų meninę teatrinę kūrybą, Telšiuose rugpjūčio 3-4 dienomis vyko teatrinis festivalis „Iš šimtmečio sėklų išaugom“.

Festivalio dienomis Kultūros centre parodyti Panevėžio lėlės vežimo teatro spektaklis vaikams pagal Kostą Kubilinską „Uodega vedega“ (rež. R.Driežis), Telšių Žemaitės dramos teatro spektaklis – Žemaitės komedija „Piršlybos“ (rež. L.Pocevičienė), Kalvarijos „Titnago“ teatro S.Žemaičio komedija „Mirta Činčibiraitė, arba 15 000 litų“ (rež. K.Krasnickas), Telšių Žemaitės dramos teatro vaikų ir jaunimo studijos „Savi“ laiškų spektaklis „Telšiai – Dovanų Kalva“ (rež. L.Pocevičienė), Pasvalio krašto muziejaus teatro spektaklis – Ingmaro Vilkvisto „Helverio naktis“ (rež. G.Kutkauskas), Rygos jaunimo dramos teatro spektaklis „Mūsų bendras butas“ (rež. I.Gremzė). Koncertavo Saldūnų šeimos kaimo kapela.

Lietuviško organizuoto teatro reiškiniai, vadinami lietuviškų vakarų teatrais, atgijo XIX-XX a. Vilniuje, Rygoje, Raseiniuose, Peterburge, Maskvoje, Telšiuose ir kt. Lietuviški vaidinimai – tai specifiška ir archajiška lietuvių liaudies tautinio paveldo skrynia, dar mažai pradaryta. Apie tai byloja senosios Žemaitijos sostinės kultūrininkai.

Anksčiau vaidinimuose ne tik pasireikšdavo tam tikros pasaulėjautos, specifinio mąstymo, geografinės platumos ir multikultūrinės etnosistemos fragmentai. Senieji vaidinimų akordai nuskambėdavę per visą įvairiais dialektais burbuliuojančią Lietuvą. Jie ne tik sutvirtindavo tautines apeigas ir jauną krikščionišką kultūrą, bet ir demonstruodavo atgimstantį valstybingumą ir tautiškumą.

Baltų mitologiniuose vaidinimuose pabrėžiamas moters ir vyro santykių grožis, mėnuo ir saulė apibūdinami kaip tvirta sutuoktinių pora. Šeimos nariai vaidinimuose būdavo išdėstomi pagal hierarchiją, kuri atitinka tradicinę lietuvių tautosakos dangaus kūnų gradaciją: tėvelis kaip mėnulis, močiutė kaip saulė, brolis kaip sietynas, o sesuo kaip žvaigždė. Vaidinimuose išryškėja ypatumai, leidžiantys juos sieti su kosmogoniniais mitais ir vaizdiniais.

Stebėdamas festivalį, mėginau atskirti archajiškus ir vėlesnės kilmės teatrinius elementus. Ir stebėjausi, kad tiek daug galima nuveikti šiuose teatrinio paveldo plotuose. Gaila, kad spektakliuose nebandoma įminti ar rasti baltų mito kodų ir semantikos rakto. Todėl sunkiai suprantama skurdžių įvaizdžių prasmė, paskęstanti tarp dekoratyvinių buitinių detalių. Bet juk vaidinimai natūraliai kito per savo ilgą egzistavimo laikotarpį. Keitėsi jos kompozicinės ir vaidybos, teksto pateikimo priemonės. Kur yra tie režisieriai, bent truputį nusimanantys apie teatrinės magijos poveikį, kokie prieš trisdešimt metų buvo Jonas Vaitkus ir Eimuntas Nekrošius?

XIX a. lietuviškųjų vakarų epidemija plito po Rusijos didmiesčius, kur gausiai gyventa ištremtų iš gimtinės lietuvių. Prie lietuviškų organizacijų ėmė spiestis artistų būreliai, kai kur susibūrė net draugijos, kurių pagrindinis tikslas buvo lietuviškų vakarų organizavimas. Tai buvo sąmoninga pastanga atstatyti, o ne kurti profesionalųjį teatrą. Teatras nuolat veikė dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje, kunigaikščių ir didikų rūmuose, su dramos ir baleto, dainavimo studijomis.

Aušrininkai juto Lietuvos dvasią, glūdėjusią mūsų senovėje. Taigi 1907 metais Telšiuose, Plungės gatvėje, keli inteligentai lietuvininkai užžiebė ugnelę norėdami atgaivinti viešus lietuviškus vakarus. Taip prieš 100 metų atsikūrė dainininkų ir vaidintojų būrelis prie Masčio ežero. Telšių kultūrinio gyvenimo įkvėpėjas Feliksas Milevičius ėmė burti savo tautiečius, jaunimą, kad parodytų žemaičiams teatralizuotas gamtadievystės apeigas, liaudišku sąmoju ir buitine kaimo magija alsuojantį nuotaikingą vaidinimą, atspindintį to laiko kaimo ir miestelio gyvenimo aktualijas. Režisieriumi sutiko būti medicinos mokslus Kijeve studijuojantis ir Kijevo dramos teatro studijos auklėtinis Povilas Veseris, atostogavęs Telšiuose.

P.Veseris vakarais repetavo su vaidintojų grupe nuošalioje Telšių kaimo sodyboje. Iš caro savivaldos pareigūno, davus dosnų kyšį – kubilą samanės ir keptą paršelį su statinaite raugintų agurkų, buvo gautas leidimas vaidinimą parodyti viešumoje, tuščiose rusų kareivinėse. Nacionaliniam vakarui pasirinktos dvi lietuviškos komedijos: Miko Palionio „Žilė galvon – velnias uodegon“ ir Dviejų Moterų „Velnias spąstuose“. Žmonės, norintys pamatyti žemaitišką spektaklį, netilpo kareivinėse, tad stovėjo prie Masčio ežero kranto.

Taip, anot F.Milevičiaus, tada, prieš 100 metų, rugpjūčio 2 dieną Telšiuose buvo suvaidintas viešas vaidinimas. Bet iš tikrųjų pirmieji lietuviški vaidinimai buvo vaidinami jau XVI-XVII a. sankirtoje, ypač tų studentų pastangomis, kurie grįždavo į sodžius po įtemptų mokslų Varnių ir Vilniaus kolegijose.

Respublikos gatvėje, priešais Masčio ežerą, įsikūręs Telšių Žemaitės dramos teatras išaugo Žemaitijos miestelio viduryje nutūpusio vaizdingo ežero pakrantėje. Vienas seniausių Žemaitijoje, turintis turtingą, daugiau kaip 300 metų istoriją, tačiau švenčiantis... 100 metų jubiliejų.

Šiemet, rugpjūčio 3 dieną, telšiškiai iškilmingai atidengė paminklą savo pirmtakams, kurie 1907-ųjų rugpjūtį prie Masčio ežero suvaidino spektaklius „Žilė galvon...“ ir „Velnias spąstuose“. Karo metais Telšiuose, Žemaičių dramos teatre, dirbo XX a. teatro teoretiko V.Mejerholdo mokinys, aktorius, režisierius ir pedagogas Romualdas Juknevičius. Telšiuose kūrė dailininkas Telesforas Valius. Provincijos teatras, sudarydamas repertuarą, žinojo ir puoselėjo su tautos dvasinėmis aspiracijomis susijusias nuostatas, akcentuodamas poetinio, filosofinio, intelektualaus psichologinio teatro kryptį.

Žemaitės vardas Telšių teatrui suteiktas 1964 metais po Žemaitės „Petro Kurmelio“ premjeros (rež. E.Radžius). Teatre spektaklius kūrė N.Bodokaitė, K.Simonaitis, R.Ročiutė, A.Vilimas, S.Kovaliukas, A.Milinis, A.Nekrašius, A.Pocevičius, G.Norkus, K.Brazauskas, L.Adomaitienė, L.Pocevičienė. Šiuo metu teatre kuriama moderniojo šokio, poezijos teatro, nacionalinės-realistinės, komedijinės dramaturgijos kryptimis, rengiami festivaliai buities muziejuje ir klojimo teatre, nominacijų vakarai, teatralizuotos šventės, dalyvaujama kūrybiniuose projektuose, įvairiuose konkursuose ir festivaliuose.

Teatre vaidina trys trupės: suaugusiųjų trupė, jaunimo studija „Anglija“ (vadovė Laima Adomaitienė), vaikų ir jaunimo studija „Savi“ (vadovė Laima Pocevičienė). Jaunieji aktoriai tobulina meninį žodį, yra kūrybiškai aktyvūs ir sėkmingai tampa poetinių spektaklių ašimi, rengia labdaringus spektaklius remtiniems vaikams, teatrines vasaros stovyklas, bendradarbiauja kūrybiniuose projektuose. „Pataikauti žiūrovų skoniui nesame linkę. Eksperimentuodami vedame paskui save kitus. Teatras – tai miesto veidrodis, todėl edukaciniai tikslai yra vieni iš mūsų studijų vystymosi krypčių“, – įsitikinusios energingos mėgėjiškų teatrų veteranės, jau antrą dešimtmetį režisuojančios dvi Laimos – Pocevičienė ir Adomaitienė.

Didžiulė klaida yra nurašyti ir menkinti vienuolynų mokyklų vaidmenį ugdant lietuvišką teatrą. Be to, mums gali būti pavyzdžiu lenkai, gudai ir rusai, beje, mėgstantys pasišaipyti iš Lietuvos tokios „jaunos teatrinės kultūros“.

Sankt Peterburgo teatrinio meno akademija 1988 metais šventė 70-metį nuo 1918 metų dekreto įkurti teatrinio mokslo akademiją, mokyti jaunimą vaidybos ir teatro ir muzikos meno pagrindų. Akademijos profesoriai po pučo neleido veltui laiko ir gerokai „pasendino“ savo alma mater iki 225 metų jubiliejaus. Mat rado imperatorienės Jekaterinos II dekretą, kuriame skelbiama, kad Ivanas Vasiljevičius Bybikovas skiriamas 1779 metų freilinų mokyklos direktoriumi ruošiant jaunas merginas ir vaikinus aptarnauti svečius ir rengti iškilmingus priėmimus imperatoriškuosiuose rūmuose.

2004 metais po jubiliejinių iškilmių, pasendinusių šią akademiją visu 130 metelių, rusai teatralai bankete apspito mane. „Matote, kokia Rusija sena teatro valstybė. Jūs, lietuviai, esate agrokultūros šalis, – porino maskvietė Valstybinio teatro instituto profesorė. – Pas jus kultūros padėtis prasta, rodos, tik vos prieš 100 buvo įkurti pirmieji lietuviški teatrai? Mes dėl to ir nešėme jums kultūrą, dėl to jūs mums pavydite ir mūsų neįvertinate.“

Nepasimečiau ir pasakiau, kad mūsų teatrui jau daugiau kaip 370 metų. Vilniaus Žemutinėje pilyje jau nuo 1633 metų buvo rengiami iškilūs dramos spektakliai ir drama musicale (operos) vaidinimai. Europiečiai pagrindinius vaidmenis atliekančius aktorius savo tėvynėje laikė profesionalais, tai kodėl jie, dirbdami Lietuvoje, buvo tik mėgėjai? Kolegoms rusams paaiškinau: „Teatrinio meno mes mokėm jus, nes pas mus teatro sąjūdis dar XVII a. prasidėjo, 80 metų anksčiau nei Rusijoje“. Deja, Lietuva tarsi atmeta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūrą. Gal iš tiesų mes ir likome politizuoti amžiams, jei teatrologai patys, niekieno neverčiami, stumdo šalies teatro jubiliejus po XX a. erdvę?

Telšių Žemaitės dramos teatras sugeba savo vaidinimais pateikti alternatyvą miestelio gyventojams, negalintiems atsitraukti nuo televizorių. Šis teatras galėtų aktyviau kurti ir saugoti nacionalines kultūros vertybes, statydamas LDK dramaturgų K.Garšvilos, M.Juškevičiaus, G.Knapijaus ir kitų scenos veikalus. Lietuvos mėgėjų teatrai, norėdami priartėti prie profesionalių teatrų, privalo ugdyti toleranciją ir humanizmą, bendradarbiavimo, sceninio mąstymo ir kalbos kultūrą, stiprinti visuomenės moralę ir pilietiškumą iškiliais klasikos scenos kūriniais.

Su dabartiniais teatrų spektakliais šitie nūdienos reikalavimai neturi nieko bendra, nes juose vyrauja visiškai priešingi dalykai, dažnai pateikiami chamiška, gatvės žargono kalba. Visi teatrai, be mažų išimčių, tapo komerciniais kolektyvais. Dabartinėje profesionalaus ir mėgėjiško teatro padangėje dominuoja primityvi administracija, tikrovės neatitinkanti vadyba, vyrauja komerciniai tikslai ir apykvailiai spektakliai, ne tik ciniškai pažeidžiantys pagrindinius tautinio meno formavimo edukacinius principus, bet ir pačią teatrinės reformos esmę.

Mėgėjų teatrai galėtų paanalizuoti emigracijos problemą, rasti aliuzijų į praėjusį šimtmetį. „Juo labiau lietuviai plaukia į tą tariamą laisvę ir laimės šalį, – rašė kun. Juozas Tumas praėjusio šimtmečio pradžioje, – tuo ji man tolimesnė ir svetimesnė. Gal dėl to, kad tiek jaunuomenės iš nuvargusios mūsų tėvynės išvilioja, o gal ir dėl savo dvasios“. Argi nepanaši situacija šiandien Lietuvoje? Skirtumas tik tas, kad nepriklausomos Lietuvos valdžia nebėra solidari su savo liaudimi, sukūrė gerovę tik nomenklatūrai ir valdžioje sėdinčių klanų giminaičių dinastijoms. Mafijos struktūros susipynė su valstybininkų gaujomis. Todėl gabiausi ir jauni, talentingi žmonės, nematydami galimybės gauti darbo nedemokratiškoje Lietuvoje, tūkstančiais patraukė laimės ieškoti į Europą ir Ameriką.

Išlavinta gimtoji kalba, kaip ir lietuviško klasikinio scenos kūrinio studijavimas, skatina intelektualinę, socialinę ir emocinę ne tik suaugusiojo, bet ir studijos jaunojo artisto raidą. Ji ugdytiniams leidžia perimti kultūrines vertybes, tautos pasaulėjautą ir pasaulėvaizdį, jeigu vaidinama ir studijuojama liaudies dramaturgija persunkta tautinės išminties. Gerai išmokta gimtoji kalba ir dainavimas bei vaidyba su šokiais ir plastiniais judesio ir žodžio sąveikos etiudais lengviau padeda mokytis kitų kalbų, bendrauti ir tobulina asmenybės raišką bei gebėjimus. Teisingas laisvalaikio socializacijos procesas, vaikų teatrinių, kalbinių, vokalinių, plastinių gebėjimų ugdymas ne tik padeda atkurti senąją lietuvių kultūrą, bet ir įtraukia jaunimą, vaikus į šiuolaikinį tautinį procesą ir toliau jį socialiai plėtoja.

Įpėdinių teatre negali būti, nes pakartojimai mene nėra vertingi. Telšiai patvirtino seną tiesą: reikia visuomet kurti savitą teatrą.

© 2007 „XXI amžius“