Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Mums rašo
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Tarsi nieko neįvyko, – kaip buvo, taip ir liko. Ar ilgam?

Algimantas Zolubas

Eisena Vilniaus gatvėmis iš Šv. Mikalojaus bažnyčios A.Mickevičiaus paminklo link Jono ČESNAVIČIAUS nuotrauka

Mitingas prie A.Mickevičiaus paminklo, Baltijos kelias buvo tarsi vienkartiniai veiksmai, išreiškiantys susikaupusius siekius ir viltis, tačiau kokį tęstinumą jie įgijo!.. Vienkartinis veiksmas, jei jis iš tikrųjų reikalingas, paskatina kitų, labai reikšmingų ir prasmingų veiksmų seką – grandininę reakciją. Po tokių veiksmų grandinės Lietuva atgavo laisvę ir nepriklausomybę.

Buvo Molotovo-Ribentropo paktą smerkiantys mitingai prie A.Mickevičiaus paminklo 1987-aisiais ir Vingio parke 1988-aisiais, buvo laisvės siekį išreiškęs Baltijos kelias 1989-aisiais, buvo Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę paskelbusi Kovo 11-oji 1990-aisiais, buvo tragiška Sausio 13-oji 1991-aisiais, buvo pasikėsinimas atstatyti SSRS (Maskvos pučas) 1991-aisiais.

Ir tarsi Lietuvoje nieko neįvyko – kaip buvo, taip ir liko. Lietuva lyg mažoji Rusija gyvena pagal pastarosios priimtą teisių ir pareigų perėmimo nuostatą. Valdžioje liko tautos genocido bei represijų sumanytojai ir užsakovai komunistai, jų valdomi rezervo čekistai. Jiems netaikyta jokia liustracija, nors priklausė viskam vadovaujančiai, viską kontroliuojančiai nusikalstamai komunistinei organizacijai. Jiems išliko įvairios privilegijos ir išskirtinės socialinės garantijos, atviras kelias į visų lygių valdžias. Tęsiasi teroras, patriotų šalinimas iš valstybės tarnybos, akivaizdžiai įvykdyta iškilaus Lietuvos patrioto karininko Vytauto Pociūno žmogžudystė, patriotas Algirdas Petrusevičius sėdi už grotų, teismuose ir prokuratūroje tarpsta ir savivaliauja vakarykštis komunistinis klanas, Konstituciją aiškina komunistiniai „rašto aiškintojai“.

Ir koks paradoksas: apsivalymo nuo komunistinio paveldo regimybei sudaryti sukurptas Liustracijos įstatymas, kuris skirtas tik žemiausio rango represinių struktūrų parankiniams, komunistų partijos valdytos represinės organizacijos neetatiniams pagalbininkams – bildukams. O kur represijų užsakovai komunistai, genocido režisieriai ir tikrieji vykdytojai? – Jie ar jų palikuonys, keliskart pakeitę savo komunistinį vardą, užima aukščiausius postus visų lygių valdžioje.

V.Pociūno akivaizdi politinė žmogžudystė ir su ja susijusi skandalinga Valstybės saugumo departamento vadovų veikla, „pilkųjų kardinolų“ aukščiausiose valstybės institucijose išviešinimas, šunaujai prilygstančių žiniasklaidos atstovų šmeižtai parodė ant pasiligojusios tautos kūno iki šiol maskuotą pūlinį.

Šiemečiai rugpjūčio 23-iosios renginiai Daukanto aikštėje, Šv. Mikalojaus bažnyčioje, Filharmonijoje, Gedimino kalne ir prie laužų Baltijos kelyje išreiškė apsivalymo būtinybę, būtinybę pūlinį šalinti.

Nors kai kam pasirodė, kad šiųmečiai mitingo prie A.Mickevičiaus paminklo minėjimai dviejose skirtingose vietose (filharmonijoje ir prie A.Mickevičiaus paminklo) barikada atskyrė jo iniciatorius, iš tikrųjų atsiskyrė tik vieną iš jų. Teatleidžia disidentai Antanas Terleckas ir Vytautas Bogušis už jų palyginimą su plūdėmis eketėje: ne plaukia, o plūduriuoja politikoje, o meškeres laiko bet kas (dabar meškerę A.Terlecko plūdei valdyti iš kelių ankstesnių partijų ar judėjimų perėmė Rolandas Paksas). Į minėjimą prie A.Mickevičiaus paminklo susirinko gausybė žmonių. Iš miniai kalbėjusių Nijolės Sadūnaitės, kunigo Roberto Grigo, profesoriaus Vytauto Landsbergio žodžių visi jautė, kad Lietuvai reikia apsivalyti, atgimti dvasia. Visuomenė jau jaučia, kad apsivalymo priemonių reikmė tikrai yra pribrendusi, laukia prasmingų ir reikšmingų veiksmų sekos.

Rugpjūčio 23-iosios renginiai tegul ženklina apsivalymo paskatą ir ryžtingų bei prasmingų veiksmų sekos pradžią.

© 2007 „XXI amžius“