|
Naivios skaitytojų mintys
Laima PETRAUSKIENĖ
Su tuo naivumu, tai kaip ir su kvailumu. Jei gimei naivus, tai ir mirsi naivus, visąlaik ko nors neįtikėtino naiviai trokšdamas. Pavyzdžiui, galbūt vaikystėje kažkodėl ėmei ir taip gražiai susigalvojai, kad visi rašytojai yra aristokratai. Tai, ko gero, ir suaugęs, ir netgi peraugęs toliau laikaisi tos naivybės įsitvėręs naiviausiu būdu, ir nė kiek nenori matyti pasaulio protingomis akimis. Nors visos biografinės knygos vaizdžiai liudija priešingai, bet vis vien norisi to aristokratiškumo, ir tiek. Visa laimė tokiam varganai naiviam kad tokių naivuolių kažkaip keistai vis dar pasitaiko; jie palengvina vienas kitam gyvenimą vadindami vieni kitus protingais ir teisingų dalykų trokštančiais. Suprantama, tokių naiviai protingų yra labai nedaug. Čia jau matematikai galėtų paporinti literatams, kokiu dėsniu aprašomas toks procesas, kai skaičiai artėja artėja prie nulio, bet taip niekaip ir nepavirsta nuliu. O jei nepavirsta, tai, matyt, turi teisę egzistuoti ir apie savo egzistenciją pranešti ir kitiems, ne naiviems.
Pirma, naivuoliai kažkodėl mano, kad tas pranešimas gali būti įdomus ir rašantiems, ir spausdinantiems žmonėms. Ir netgi skaitantiems. Nors skaitytojų nuomonių prigrūsta ir pergrūsta internetinė erdvė, bet jie ten kažkaip fragmentiškai ir chaotiškai išmėtyti. O čia bus šiek tiek suklasifikuoti. Žinoma, pirmiausia pagal naivumą. Juk reikia laikytis nuoseklumo ir nenukrypti nuo pavadinimo, neapviliant naivių ir nenaivių šio straipsnio skaitytojų. Antra, jie atspindės tam tikro socialinio sluoksnio nuomonę (sluoksnio, naiviai daug dirbančio ir tiesiog neįtikėtinai naiviai mažai uždirbančio ir tuo požiūriu artimo rašytojams ir kritikams). Sluoksnio, kuris, nepaisant visko, dar ima ir kažką paskaito. Kažką, ne vien internete įdėtą.
Taigi, kaip minėjome, yra labai didelė laimė, kai naivuoliai sutinka kuo daugiau į save panašių ir, supranta, jų ne tiek jau mažai. Palaima, kai apsistatai iš visų pusių naivuoliais, tave suprantančiais ir sudarančiais draugišką, vieningą naivuoliškų draugų ratą (NDR). Kiekvienas naujas paliudijimas apie vis dar kažkur pasirodančius naivuolius sukelia tame rate didžiulę džiaugsmo bangą.
Džiaugsmingų džiaugsmingiausia banga pasiekė mūsų NDR gegužės 31 dieną kartu su Nemuno savaitraščiu ir jame publikuotu Grytės Pintukaitės-Valečkienės esė Naktį ieškoti aušros. Įsivaizduokite, yra tokių gražių naivuolių kaip p. Grytė, kuri tiki, jog iš tiesų yra dorų ir šviesių kūrėjų, kurie
savo tyliu pavyzdžiu gali įkvėpti ir kitus. P. Grytė ne tik naivi, bet ir labai drąsi, ji išdrįsta tiesiai šviesiai pasakyti apie kai kuriuos populiariuosius menininkus, kad vadinamieji didieji menininkai skleidžia savo meną lyg nemalonų ir ilgai neišnykstantį kvapą. Tokioje aplinkoje niekas nemato ir negirdi, nes visais kanalais sklinda kvapas, po truputėlį nuslopinantis protą. Gerumas tarsi mažas avinėlis lieka be ganyklų. Visai natūralu, kad gerb. Grytę apima susirūpinimas ir baimė, ta pati baimė, kuri dažnai sklando ir mūsų NDR, kad paties gėrio sąvoka bus išstumta iš meno pasaulio, ir, atrodo, ateinanti karta jos net nebestokos. Nes kaip galima stokoti to, ko nėra?
Taigi, ponai didieji cinikai, jūsų dideliam juokui, tikriausiai, ir dideliam pasipiktinimui, naivuoliai, trokštantys kažko gražaus ir gero, dar kol kas neišnyko nuo Žemės rutulio su daugybe kasdien išnykstančių rūšių. Tik toms kitoms rūšims kuriamos visokios Berno konvencijos ir skiriami pinigai jų apsaugai. O naivuoliams, žinoma, nieko. Jeigu išgyvens, laistomi pamazgomis ir daugybe kitų dalykų, kurių aristokratiškieji naivuoliai nevardys (ir taip jau vargšė lietuvių literatūra jais aptekusi), tai tegul sau tyliai egzistuoja, o jei neišgyvens, tai taip jiems ir reikia. Neprisitaikė prie aplinkos, tai ir išnyko. Kaip ir visi neprisitaikėliai, tikriausiai kokie nevykėliai.
Ponai cinikai, sako viena iš mūsų NDR, nežinote istorijos. Istoriją visuomet keisdavo ir perkeisdavo tik neprisitaikėliai. O prisitaikėliai tik jaukiai įsikurdavo nevykėlių atkovotose zonose. Taip jaukiai, kad kovotojams staiga nieko nelikdavo.
Bet prašau grįžti prie temos, sako kitas, logiškai mąstantis, iš mūsų NDR. Tarėmės, kad kalbėsime apie lietuvių literatūrą, o ne apie istoriją. Apie literatūrą rašo daug kas (bet, žinoma, ne naiviai): rašytojai, kritikai ir pretenduojantys į kritikus. Mes esam naivuoliai skaitytojai, todėl turime teisę parašyti kai ką naivuoliška. Visokios mažumos dabar labai gerbiamos, ir, jei neleisite pareikšti savo nuomonės, imsim ir pasiskųsim. Be to, visai naiviai manome, kad tokia nuomonė gali būti įdomi ne tik mums patiems.
Aš noriu pacituoti vieną smarkią ir protingą moterį, kuri įrodinėja, kad cinizmas yra maištas, sako antroji naivuolė iš NDR. Ji, ta smarki moteris, mano, kad tik maištininkai keičia pasaulį, žinoma, ir lietuvių literatūrą. Bet, mano nuomone, gerai apsidairius aplink vieni maištininkai, jų tiek daug ir jie tokie vienodi, jie jau taip vieningai maištingai pakeitė tą lietuvių literatūrą, kad viskas išvirto į priešingą pusę ji labai spėriai spėjo siaubingai suvienodėti ir įgyti anksčiau minėtą perdėm stiprų kvapą. Man atrodo, dabar maištas ne būti tokiu madingu maištininku, o atvirkščiai užsispyrusiai juo nebūti. Nebijoti kuo aristokratiškiausiu būdu būti senamadiškam, mėgstančiam grožį ir gražius žodžius, kad ir kokiais naftalinais tave barstytų gabūs, save laikantys jaunais, bet, bet
labai sparčiai į naftalininį amžių artėjantys rašytojai. Įdomu, kokiais epitetais neilgai trukus bus barstomos jų pačių galvos?
Visiškai neklaususi leidimo, į NDR pokalbį įsibrauna jau nebe NDR atstovė. Na, gal šiokią tokią teisę įsibrauti ji turi, nes kadaise buvo toje naivuolių draugijoje. Bet dabar jau lyg ir emigrantė pabėgo iš mūsų ratelio. Aš jau beveik neskaitau lietuvių rašytojų, sako ji. Man skaitymas turi būti didelis malonumas, o ne maknojimas po š
O ko ten maknoti? Ar nėra malonesnių užsiėmimų? Labai mažai garantijų, kad, pasiėmus nežinomo lietuvių rašytojo knygą, į tą š... neįsilipsiu. Na, nebent ką nors iš senų, mano mylimų pažįstamų dar ir paskaitau.
Jokių garantijų nėra net paėmus mylimų pažįstamų raštus, skubiai pertraukia ją pati nekantriausioji naivuolė. Va mano labai mylėtas, labai gražiais žodžiais apie labai aristokratiškus dalykus kalbėjęs rašytojas vis dažniau įpuola į visokias bjaurastis. Niekaip nesuprantu, kam jam to prisireikė? Ar trūks plyš nori būti madingas? Ar sugalvojo pasijauninti?
O gal jis visai nebuvo toks jau aristokratas, kaip tau pasivaideno? Kai buvo madinga būti padoriam, buvo padorus, o kai madinga būti nepadoriam bus nepadorus. Ir viską sugebės kuo nuoširdžiausiai aprašyti, nes yra didelis žodžio meistras, atrėžia nepatenkinta emigrantė, nepatenkinta tuo, kad kažkas nutraukė jos minties giją. Aš jums, naivuoliams, norėjau dar pasakyti, kad patys rašytojai yra naivuoliai. Prirašo dievažin ko, prisireklamuoja dievažin kiek, o po to naiviai stebisi, kad skaitytojai neturi skonio ir balsuoja velniaižin kaip rinkdami elitines knygas. Gal nesupranta, jog balsuoja dažniausiai tie, kuriems patinka maknoti? Tie, kuriuos patys rašytojai išmokė ir pripratino maknoti. O man gal nei maknoti, nei balsuoti nebesinori?
Aš iš naivuolio imsiu ir pavirsiu piktu burbekliu, sako logiškasis vyriškis iš NDR. Lengviau bus kai ką pasakyti. Nors tokius gandus dažniausiai nešioja moterys, bet mano vyriškos ambicijos buvo taip žiauriai įžeistos per naujos knygos pristatymą Rašytojų klube, kad negaliu tylėti. Žinoma, pats kaltas, nereikėjo ten eiti. Buvau draugui tvirtai pasakęs, kad tądien tikrai į knygos pristatymą neisiu. Protesto ženklan. Jei eisiu, tai lyg ir pagerbsiu tą pristatomą knygą. O aš jos visai negerbiu. Bet draugas įkalbėjo. Jis tai tikrų tikriausias naivuolis. Patikėjo radijo reklama, kurioje pati autorė aiškino, kad bus kalbama apie krikščioniškąsias vertybes. Apie jokias krikščioniškąsias vertybes ten tikrai nebus kalbama, garantuoju aš. O apie kai kurias draugystes tai jau tikrai bus prisigirta, jei domiesi, galėsi prisiklausyti. Dabar tokia mada išsinuoginimo. Ir kūno, ir sielos. Žinoma, jei ir tas, ir ta gražūs, tai dar pusė bėdos. O jei ne?
Betgi draugas neatstojo, einam, paklausysim, ką kalbės tikri aristokratai apie tą knygą, nes paskelbė, kad ten bus daug garbingų žmonių. Įdomu, kaip jie kalbės? Kažką jie ten kalbėjo, šiek kiek kepštelėdami maištingąją autorę, lyg ir anarchistę, lyg ir ne. Matyt, specialistai žiūri vienu kampu, o naivūs skaitytojai visai kitu. Naivūs skaitytojai jau norėjo pareikšti savo įdomią nuomonę, kai jiems už akių užbėgo pati autorė, paprašiusi savo idėjinės draugės, kitos smarkios rašytojos, iš salės pasakyti keletą žodžių. O jau tuomet prisiklausėm tiek ir tiek tokių švelnių žodžių apie Lietuvos vyrus, kad laikiausi iš paskutiniųjų nešvilpęs. Erdvė, žinoma, aristokratiška, joje švilpti nederėtų, nors dar aiškiau, kad šioje salėje tokių žodžių skambėjimas atrodo daug baisiau nei švilpimas. Trauk ją devynios, aišku, kad logikos toje kalboje nebuvo nė lašo, nes viską, ką ta smarkuolė pasakė žeminančio apie Lietuvos vyrus, viską, iki paskutinio žodelio, galima pritaikyti ir tam, į Anapilį išėjusiam, apie kurį pristatomoje knygoje rašoma. Ir nekalbėk po to apie moterišką logiką! Galės dar vieną romaną parašyti apie tai, kad vyrai niekaip jų logikos nesupranta. Ir pasiprašyti finansavimo iš feministinių fondų.
Visgi keisti papročiai toje Lietuvoje, mąstė nusivylęs mano draugas, išėjęs iš Rašytojų klubo. Visai priešingi nei Europos Sąjungoje. Kai Anglijoje vienas vyrukas paviešino princesės Dianos laišką, visų aukštuomenės namų durys tam vyrukui užsitrenkė visiems laikams. O pas mus, jei sugalvoji ką nors labai paviešinti, tai atvirkščiai atsiveria ir radijo eteris, ir redakcijos, ir leidyklos, ir
O ir to rašytojo Anapilyje gaila, galėtų sau ramiai ilsėtis, o va, nėra ramybės, ir tiek
Nori konkuruoti su senos aristokratijos šalimi? Pagalvok, kas atsitiko mūsų aristokratijai didžioji dalis pražuvo Sibire, antroji didelė dalis pradingo užsieniuose, likusi mažoji dalis turėjo kuo kruopščiausiai slapstyti savo aristokratiškumą ir vaikams tą slapstymo meną perdavė. O dabar finansinis aristokratų genocidas. Jei uždirbi tiek, kiek valytoja, tai gal ir nesugalvok demonstruoti savo aristokratiškumo, juk atrodys pernelyg pretenzingai ir komiškai, tiesa?
Aha, gal todėl tiek daug plebėjų visur ir mene, ir literatūroje...
Žinai, tų nematomų aristokratų dar yra, atsiduso draugas. Rašytojų klube mūsų eilėje sėdėjusieji nė vienas nė vienai aprašomai herojei neplojo. Tikriausiai slaptieji aristokratai. Bet kaip jie taip mistiškai vieningai susėdo į vieną eilę? Nesusitarę
Ačiū jiems.
Nevirkaukite, aristokratiškieji vyrai, pakalbam apie ką nors linksmesnio, sako optimistiškasis naivuolės iš NDR balsas.
Palauk, tuoj pabaigsim šitą temą. Nes šioje temoje yra dar viena pati keisčiausia istorija. Užvis keisčiausias man tas interviu su minėta anarchiste katalikiškame internetiniame dienraštyje. Jeigu primaišai Dievo vardo, kuo tirščiau jo primaišai pačiuose nederamiausiuose kokteiliuose su gėrimu, su pagiriomis, su galingais rusiškais keiksmažodžiais, su
tiek to, nebesakysiu su dar kuo tai jau tokį kokteilį su smarkiu kvapeliu padaręs manaisi esąs labai didelis krikščionis ir propaguojantis krikščioniškąsias vertybes? Manaisi esąs labai garbinga kompanija ponui Dievui? Tokia garbinga, kad labai garbingai su tavim pasikalbės ir kuo plačiau išgarsins ir netgi tie, kurie turėtų labiausiai puoselėti katalikiškas vertybes? Ar jie skaitė tą knygą, ar tik pavartė ir, pamatę daug kartų pavartotą Dievo žodį, prarado amą? Ar jau kai kurie Dievo įsakymai nebegalioja?
Skaitytojai atsirinks, kas galioja, ir, sprendžiant pagal komentarus, jau ir atsirinko. Gal to katalikiško internetinio dienraščio interviu ėmėjas sugalvojo tokį lyg ir testą patikrino, ar kritiški jų skaitytojai ir ar dar sugeba jie atskirti krikščioniškąsias vertybes nuo velnienos?
Atrodo, dar atskiria. Bet ar ilgai tai tęsis? Nes kai kas priims ir už gryną pinigą. Nes kai kas dar naiviai tiki žodžiais (yra naivesnių ir už mūsų NDR!), išdėstytais visokiuose interviu.
Mano vienas a. a. dėstytojas sakydavo didžiausias įdomumas ir smagiausias feljetonas yra senų laikraščių skaitymas. Ypač tuomet, kai santvarkos būna pasikeitusios. Aš pridursiu ir skaityti interviu apie žmones, kuriuos pažįstu.
Vyručiai, tai pagaliau leisite pertraukti jūsų filosofijas ar ne? Ar jūs aristokratai, ar ne, kad taip ilgai damai reikia laukti eilės? Duodu labai paprastą patarimą
O gal ne, jums, vyrams, bus ne toks jau paprastas. Reikia išsiugdyti intuiciją ir iš tolo jausti, kuri aristokratinė literatūra, kuri ne, kur verta kišti nosį, kur ne, kur verta eiti, kur neverta. Ir atminti, kad smalsumo patenkinimas ne visuomet baigiasi maloniai. Įkišot savo smalsią nosį į tą vakarą, į kurį nereikėjo eiti, tai dabar ir virkaujate.
O aš nebuvau Rašytojų klube nuo to vakaro, kai Venslovas ir Masiulytė skaitė Oskarą Milašių skambant nuostabiai muzikai. Buvau devintame danguje, ir visai nenoriu tų padangių palikti. Nuostabiausiai sėdžiu ant debesiuko ir plaukioju taip gražiai, kaip kažkada Marius Ivaškevičius yra leidęs su jo debesimis paplaukioti Istorijoje nuo debesies.
O jei bijote aukštumos, bijote nukristi nuo debesiukų, tai vaikščiokite su Valdu Papieviu ir jo Vienos vasaros emigrantais po Paryžiaus tiltus, gatveles ir skersgatvius. Teisybė, vienoje vietoje V.Papievis irgi užsiropščia ant stogo, bet jei bijote nukristi, tai su juo ten neikite. Nors, kita vertus, ten taip gražu, pati gražiausia Paryžiaus ir romano vieta, kad gal vis dėlto užlipkite. Jei nukrisite, tai bent jau būsite garbingai žuvęs iš meilės aristokratiškame Paryžiuje. O jei nežūsite, tai atsiversite šį romaną dar kartą, visai nesvarbu, kurioje vietoje, nes tai poetiškų poetiškiausia proza, kurią galima skaityti ir skaityti. Skaityti dabar, skaityti po 10 ar po 30 metų, kai jau visi smarkieji keiksmažodiniai ir fiziologiniai rašytojai bus seniausiai išėję iš mados.
V.Papievis iš mados niekada neišeis, labai kategoriškai ir unisonu sudainuoja visi naivuoliai iš mūsų NDR. Va, tik tas burbeklis po tokios gražios dainos ima ir vis dėlto paburba: Valdai Papievi, pamiršai tą tokį svarbų posakį: Kam daug duota, iš to daug bus ir pareikalauta. Mes esame pasipiktinę, kad gavai iš pono Dievo daug, o lietuvių literatūrai grąžinai kol kas dar nedaug. Gyvenimas trumpas
Kai supyksim už netesybas, tai prisiminsim senus represinius laikus ir pasigavę per prievartą parsivešim, įkišim į kokią drevę ar baublį ir ten uždarysim. Turėsi sėdėti ir rašyti. Šiame straipsnyje labai aiškiai įrodėme, kad rašytojai demokratija nemoka naudotis.
Na, o pabaigoje sąžiningai ir choru prisipažinsime, kad dėl vaizdumo šiek tiek sumelavome mūsų, naivuolių, nėra mažai, mūsų yra visai daug, prašome į tai atkreipti dėmesį rašytojus, redaktorius ir leidėjus.
© 2007 XXI amžius
|