|
Apie didvyrius ir apsimetėlius
Margarita ŠEVELIOVA
Gerbiamieji, ar kada nors esate sutikę savo gyvenimo kelyje didvyrį? Asmenį, kuris visą savo gyvenimą paskyrė žygdarbiui dėl kažko? Net nesvarbu, dėl ko. Svarbiausia pats žygdarbis. Įvykdytas aukojant visas jėgas, sveikatą, nervus, laiką... Rečiau pinigus ar kitokias materialines gėrybes.
Žygdarbis dėl šeimos, vaikų, artimo, kokios nors didžiosios visuomenei naudingos idėjos, kuri kažkada įsibrovė į smegenis ir įsiviešpatavo taip, kad dabar ir su žnyplėmis neišrautum. O jei bandysi išrauti, visuomenė nedelsdama prikabins tau egoisto etiketę. Ar, dar blogiau, būsi kaipmat apkaltintas, jog galvoji tik apie save ir esi piktas, savanaudiškas ir abejingas svetimai nelaimei.
Esu tvirtai įsitikinusi, jog tokie garsieji herojai neverti šio vardo. Jie iš tikrųjų ir yra tie garsieji egoistai. Todėl, kad, darydami savo garsiuosius žygdarbius, jie galvoja tik apie save. Apie tai, kaip gražiau ir efektingiau pateikti savo pasiaukojimą, kaip tai bus įvertinta iš šalies. Kokie jie stiprūs ir garsūs, geri ir pasiaukojantys. Jie tobuli. Geriausi iš visų. Kilniausi, išmintingiausi, protingiausi.
Ir šitokia pakyla, kurią jie patys savo personai kuria visą gyvenimą, išauga ligi dangaus. O jie tampa akivaizdžiai nepasiekiami ir neliečiami, tarsi dievai. Jiems daug kas atleidžiama, o aplinkinių vertinimai apima daug teigiamų jausmų, nuo ištikimybės iki pasiaukojimo. Jiems dedikuoja eilėraščius ir testamentus. O kartais, dar esant gyviems, stato paminklus.
Bet ne visąlaik ir ne visais atvejais. Yra išimčių, kurios nuvertina įdirbį. Ir prie jų paminklų gėlių dėti kažkodėl ne visi žmonės skuba. Ir padėkos raštus ne visi rašo. Galų gale net banalųjį ačiū sako ne visais, bet tik išskirtiniais atvejais. Arba atvejais, kai šitokie didvyriai su lengva panieka ir dideliu liūdesiu pagaliau nukreips savo žvilgsnį į mus, nedėkingas kiaules. Ir tingiai pradės skųstis mūsų žmogelių netobulumu.
Šitie didvyriai, žinoma, tam tikra prasme irgi geri žmogeliai. Nes juk jie tarsi ir padeda žmonėms. Juk pasiaukoja... Bet man jie visgi kažkodėl nėra patrauklūs. Man atrodo, kad iš prigimties geri ir kilnūs poelgiai yra negarsinami, atvirkščiai, gal net daromi aplinkiniams neafišuojant, slaptai. Juk čia ir slypi tokio poelgio esmė bei vertė.
Žmonių toks poelgis tarsi nepastebimas, neįvertinamas. Jis gimsta žmogaus sielos gilumoje, jo esybės pačiuose tolimiausiuose kampeliuose. Tai tarsi kažkoks sielos geismas, poreikis, kuris nėra nukreiptas į apdovanojimą ar atlygį. Kuris vertingas savaime, tik dėl to, kad yra daromas. Ten, aukštybėse, mano manymu, vertinami tik tokie poelgiai.
Labai dažnai žmogaus gyvenimą supa margos tokių vaizdžių poelgių, minčių, žodžių, santykių, judesių dekoracijos. Tarytum mes visą gyvenimą vaidintume scenoje, o ten, salės gilumoje, sėdi žiūrovai: vertintojai ir teisėjai, arbitrai, kurie sprendžia, kokia mūsų, kaip asmenybių, vertė. O, kaip mes norime jiems įtikti. Kaip stipriai esame veikiami jų nuotaikų. Kaip trokštame jiems įtikti, užkariauti jų širdis. Tarytum būtent jie, šie atsitiktiniai žiūrovai, pagal kažko nustatytą, nuo mūsų nepriklausantį scenarijų atsiradę mūsų gyvenimo kelyje ir toje teatro salėje, ir priima galutinį bei neskundžiamą nuosprendį apie mūsų vertę ir egzistavimo esmę. Na, žinoma, dėl šito reikia nertis iš kailio, kaip čia neapsikvailinus.
Bet gyvenime nutinka visko. Suklupome, netyčia ištarėme ne tuos žodžius, kurie priklauso pagal scenarijų. Suvaidinome ne tą ištrauką, o salė jau nepatenkinta švilpia, dar neišklausiusi iki galo, jau taiso mūsų elgesį. Ir mes vėl neriamės iš kailio, kad galėtume ištaisyti klaidas, kad taptume žiūrovų, minios numylėtiniais. Mes stengiamės, verčiamės per galvą, elgiamės tik taip, kaip iš mūsų reikalaujama, darome tik tai, ko iš mūsų tikimasi ir laukiama. O už viską gauname šiek tiek aplodismentų. Į sceną metamos puokštės. O, kaip mes tuo patenkinti, mums atrodo, jog nėra saldesnio jausmo už šias triumfo minutes.
O tai, kad mes dėl šių akimirkų vaidiname svetimus gyvenimus, svetimus vaidmenis, ne tiek svarbu. Kaip ir nesvarbu tai, jog mūsų gyvenimas, suvaidintas ant scenos, paaukotas netinkamiems žmonėms, jau ritasi į pabaigą. O į sceną išeina nauji jauni numylėtiniai, kuriems ploja nauja minia. Mes savo ruožtu, nors ir visą gyvenimą vaidinę didįjį žygdarbį dėl žmonijos, tampame niekam nereikalingomis atliekomis, atitarnavusiais savo amžių. Ir daugiau mums nebeploja. Ir pamiršta apie mūsų kilnius nuopelnus.
Va taip ir įsiskverbia žingsnelis po žingsnelio nusivylimas gyvenimu. O kartu ir suvokimas, jog visas tavo pasiaukojimas buvo beprasmis. Ir niekam, išskyrus tave patį, nereikalingas. Nei tėvams, nei vaikams, nei tuo labiau valstybei.
Taigi mus iš už vandenyno užplūdusi naujojo pasaulio žmonių filosofijos banga, nepaisant jos dvasinio skurdo, turi vieną svarbią teigiamą savybę. Man atrodo, jog ji atskleidžia mums vieną labai paprastą, bet svarbią tiesą. Ogi tą, kad žmogus gyvena ne dėl kažko, o tik pats dėl savęs. Rūpinasi savo sielos tobulumu ir vystymusi. O jei šitame kelyje reikalinga kažką paaukoti taip, žmogus tai aukoja. Bet šios aukos reikalingos ne kažkam kitam, o pačiam aukotojui. Ir akivaizdu, jog plojimų tokiu atveju nesulauksi. Ir nelogiška tikėtis padėkos ar apdovanojimų.
Ir šitaip yra todėl, kad galimybė padėti kitam aukojant savo sielos išteklius ir yra ta unikali jos tobulinimo galimybė. O čia jau slypi didžiausia padėka ir apdovanojimas.
Didvyriai savo ruožtu labai dažnai į gyvenimo pabaigą lieka prie neįgyvendintų svajonių tuščio šulinio. Jie man kelia gailestį. Ir truputėlį panieką bei užuojautą. Juk jie praleido tiek reikšmingų savo gyvenimo akimirkų norėdami tik kaip nors įtikti griežtiems, išrankiems žiūrovams.
O taip atsitiko todėl, kad jie ne mylėjo, o tik vaidino meilę, ne dovanojo šilumą, o tik susirūpinę žvilgčiojo į visas puses laukdami pritarimo, norėdami, kad pamatytų ir įvertintų jų pasiaukojimą. Tokie žmonės troško, kad aplinkiniai suprastų, įvertintų, kokios jie žmogiškos sielos, kilnūs, drąsūs. Ir už tai turi būti ypač vertinami.
Tokie žmonės be galo mėgsta kalbėti apie nedėkingumą ir skųstis aplinkinių trūkumais. O kartu visiškai nesugeba įsigilinti, pažvelgti į savo sielos gelmes, suprasti savo elgesio tikrąjį motyvą. Todėl, kad visas jų gyvenimas ištisai yra žygdarbis. Nuolatinė kova už teigiamą savęs vertinimą ir artimųjų žeminimą.
O kartais jie tiesiog labai panašūs į niurzglius. Į žmones, neva viską žinančius, išmanančius ir mokančius, dalijančius patarimus ten ir šen, nesvarbu, prašo jų patarimų ar ne. Svarbu tik kita jie gailiai dūsauja, linksi galvomis ir be perstojo postringauja, kokie dabar sunkūs laikai atėjo. Kaip jiems yra sunku. Jie visur yra nuvertinami, jie medžiojami. Valstybė juos medžioja dėl savų tikslų, šeima dėl kitokių, vaikai ir tie stato pinkles norėdami pasipelnyti iš vargšelių. Vaikų pinkliukės ypač klastingos, nors ir nedidukės. Jos yra naujos kartos, todėl dar klastingesnės, dar labiau veikiančios didvyrių kilnią širdį.
Tik pažvelkit, kas darosi, kur ritasi pasaulis! garsiai rėkia jie visuomenei. O po uždanga jų smegenyse be atokvėpio sukasi visai kita mintis: Aš garsus. Aš toks nepanašus į juos. Aš išskirtinis. Kokia mano kilni širdis. Koks aš savitas, talentingas. Kokią nuostabią turiu įžvalgą, kaip nepasiekiamai aplenkiau juos, aplinkinius prasčiokus. Ir taip toliau. Vardijamos savybės gali skirtis priklausomai nuo gyvenimo prioritetų, bet tendencija juk išlieka.
Keisti pokyčiai kartais užklumpa tokius žmones, kuomet gyvenimas kažkaip sėkmingai padeda juos į ramią, apsaugotą gerovės nišą. Jie pasiekė rezultatą aukštuomenės žiūrovai ploja. Ten nėra problemų ir reikia tik tuo naudotis, dėkoti ir džiaugtis. Bet ne! Kažkas čia negerai, įtartina, galvoja toks didvyris, pripratęs gauti energijos iš savo įsivaizduojamų žygdarbių, kliūčių įveikimo ir išgalvotų problemų sprendimo. Nėra problemų? Ne, taip negali būti, o kaip tada su didvyriška kasdienybe ir energija, gaunama iš aplinkinių vertinimo?
Todėl vėl pradedamos kurti neegzistuojančios problemos. Laužtos iš piršto, išpūstos iki nepadoraus dydžio.
Bet iš tiesų ko aš vis kalbu apie kažkokį pasakų herojų, kuris jokiu būdu su jumis nesusijęs ir net į jus nepanašus. Juk jūs visai ne tokie. Manot? Na, čia kaip pažvelgsi.
Susimąstykite, ar jums niekados neteko spręsti už kitus jų kompetencijos klausimų? Argi nemėgstate imtis visų darbų iškart, viską spręsti patys, kišti nosį ten ir šen, nesidalydami nei darbu, nei informacija, šlove, dėkingumu, nuopelnais? Ar nenorite būti nepakeičiami? Prisipažinkime, juk mėgstate, juk pataikiau į dešimtuką. Ir norisi, kad šlovės akimirką pastebėtų kuo daugiau žiūrovų, kad plojimai pereitų į ovacijas. Juk norite to, argi netiesa? Aš ir pati nesu išimtis. Man irgi kartais taip nepakanka visuomenės pripažinimo. Ir aš tampu pusprote darboholike, kurios neišvarysi iš darbo, kol iš nuovargio pradės lietis raidės ir merktis akys. Be abejo, už tokį pasiaukojimą laukiama kažkokio atpildo, pastebėjimo, premijos.
Ar jūs norėtumėte būti savo nevykėlio vyro viltimi ir atrama, rodyti savo valdžią vaikams, vadovauti, reikalauti, gelbėti, viską išmanyti ir žinoti? Žinoma, tai jums patinka. Tad kuo jūs skiriatės nuo didvyrių? Leiskite paklausti, kokios pakylos norėtumėte marmurinės ar iš smėlio? Ir kurioje vietoje?
Man atrodo, kad tikrasis gyvenimo žygdarbis tai mokėti gyventi ne svetimą, bet savo gyvenimą. Ne dėl žygdarbio, o gyventi tam, kad mėgautumėtės pačiu procesu, gyvenimo pažinimu. Ir nuveikti gyvenime kuo daugiau gerų darbų dėl savęs ir dėl kitų. Tačiau šie darbai neturėtų būti afišuojami, vaidinami ant scenos. Jų vieta po uždanga. Kur nėra nei arbitrų, nei žiūrovų. O vienintelis vertintojas ir teisėjas jūs pats!
© 2007 XXI amžius
|