Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Mums rašo
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Išvengus Bulbalandijos likimo

Algimanto Lisausko knygos „Iš pragaro angos“ sutiktuvės

Edmundas SIMANAITIS

Buvusi politinė kalinė Laima Lisauskienė surinko vyro paskelbtus straipsnius, kalbų tekstus, rankraščius ir viską sudėjo į knygą

Liepos 12 dieną Vilniaus įgulos karininkų ramovėje buvo pristatyta Vyčio kryžiaus kavalieriaus (po mirties) Algimanto Lisausko knyga „Iš pragaro angos“. Autorius 1944 metais buvo įstojęs į Vietinės rinktinės karo mokyklą Marijampolėje. Vokiečiams likvidavus rinktinę, pasitraukė ir įstojo į Lietuvos laisvės armiją. Vėliau tapo Didžiosios kovos apygardos partizanu, leido pogrindžio laikraštį „Laisvei bundant“. 1948 metais buvo suimtas ir okupacinio karinio tribunolo nuteistas mirties bausme, vėliau pakeista 25 metais lagerio ir penkeriais metais tremties. Atkūrus Nepriklausomybę, aktyviai dalyvavo Vietinės rinktinės karių klubo veikloje, ėjo partizanų Didžiosios kovos apygardos vado pareigas, redagavo laikraštį „Kovo 11-oji“, buvo išrinktas į Trakų rajono savivaldybės tarybą. Mirė pradėjęs eiti 74-uosius metus.

Žmona, buvusi politinė kalinė Laima Lisauskienė, surinko vyro paskelbtus straipsnius, kalbų tekstus, rankraščius, atsiminimų užrašus ir viską sudėjo į knygą „Iš pragaro angos“. Knygoje – keturi skyriai. I ir II skyriuose rašoma apie pasipriešinimo metą ir gulage patirtus išgyvenimus. III ir IV skyriuose aptariamos Trečiosios Respublikos sėkmės, pralaimėjimai ir vizijos.

Autorius blaiviai analizuoja visuomeninio ir politinio gyvenimo aktualijas, labai aiškiai suvokdamas viešojo intereso poreikį. Jį tardė ir pagarsėjęs žiaurusis čekistas Nachmanas Dušanskis. A.Lisauskas, bendravęs su poetu Antanu Miškiniu MGB kalėjime, stebisi: „Psalmių, šio lietuvių poezijos unikumo sukūrimas komunistų kalėjime ir šiandien nėra visiškai suvokta galingos dvasios pergalė“ (p. 19). Jau kitoje kalėjimo kameroje autorius mintinai mokė įžymųjį dainininką Antaną Kučingį psalmių.

Ne blogiau už Nobelio premijos laureatą Aleksandrą Solženicyną buvęs zekas (lagerio žargonu – kalinys) pateikia komunizmo produkto – nusikaltėlių pasaulio urkų ir kalių („suka“, rus. kalė – vagis, pažeidęs vagių įstatymą), siautėjusių Gulage, veiklos charakteristiką: „Mes negalėjome įsivaizduoti, koks nusikaltėlių pasaulio koncentratas yra sovietiniuose lageriuose. Plėšikai ir žmogžudžiai čia jautėsi savo stichijoje. Jie nebaudžiami plėšė nepriklausančius jų ordinams kalinius. Tyčiojosi, žalojo, ir žudė vien tik savo pasitenkinimui, atimdavo ne tik kiek vertingesnius daiktus, bet ir duonos davinį. Lošdami kortomis, prasilošdavo iki nuogumo, tada statydavo pirštą, ausį ar akį. Kartais savo, o kartais pašalinio, nieko nenujaučiančio žmogaus gyvybę“ (p. 29). Komunizmo „statyboje“ kriminalinis elementas buvo efektyviai panaudojamas „liaudies priešams“ perauklėti. A.Lisauskas aprašo ir politinių kalinių pergale pasibaigusį susirėmimą.

„Mirtis aukai galėjo suteikti didvyrio aureolę, o šito leisti negalima. Totalitarinė sistema savo priešus naikino totaliai. Pokario istorijoje panašių bylų ne viena. Moralinis sužlugdymas ir pažeminimas draugų ir artimųjų akyse buvo neišvengiama areštuotųjų partizanų ir pogrindžio vadovų dalia“, – daro išvadą knygos autorius iš gulago patirties. Jis galėjo pridurti, kad toji praktika nėra pamiršta ir nūdienos Lietuvoje. Okupanto baudėjų sufabrikuotų bylų duomenys ir nepriklausomoje Lietuvoje dažnai panaudojami provokacijose prieš laisvės kovų veteranus – karius savanorius.

Algimantas taikliai apibūdino prosovietinių „istorikų“ ir šiandien noriai gromuliuojamą temą apie „fašistinį perversmą“ Lietuvoje: „Tikrosios demokratijos principų diegimas visuomenėje, iš vidaus tam nepasiruošusioje, duoda pasibaisėtinus rezultatus, valdžią užgrobia ir demokratiją sunaikina brutalios ir agresyvios jėgos. Pavyzdžiui, bandymai įgyvendinti demokratiją po Pirmojo pasaulinio karo Vokietijoje ir Rusijoje. Tas pats grėsė ir Lietuvai. Tačiau po 1926 m. Lietuvą pradėję valdyti žmonės su savo pakankamai griežta, bet ir nuosaikia politika, buvo tai, ko reikėjo. (...) Tvirtas tautos ūkis ir sąmoninga visuomenė, paruošta tiek demokratiniam, tiek valstybės gyvenimui. Palikimas ateinančioms kartoms yra švenčiausias kiekvieno darbo rodiklis. Be tarpukario metų Lietuvos gyvenimas galėjo nueiti kitokiais keliais ir labai galimas daiktas, kad šiandien vietoj Lietuvos turėtume kažkokią bestuburę Bulbalandiją be savo kalbos, be religijos, be valstybinės sąmonės, beieškančios, prie ko prisišlieti“ (p. 79). Autoritarinis režimas – ne saldainis, tačiau Lietuva, būdama agresyviai prašieptų nasrų apsuptyje, kaip ir Latvija bei Estija, kitaip atsikurti ir suklestėti vargu ar galėjo.

Šios kelios ištraukėlės pakankamai aiškiai parodo knygos autoriaus pilietinę poziciją.

Po knygos sudarytojos L.Lisauskienės žodžio susirinkusiems klausytojams trumpą, įdomų pranešimą perskaitė prof. Ona Voverienė, kalbėjo šio straipsnio autorius ir kt. Labai maloniai publikos sutikti, autoriaus sūnus Žygimantas ir jo mokinė Simona sudainavo keletą dainų.

Knyga vertinga keliais požiūriais. Pirmiausia tai autentiškų autoriaus išgyvenimų atspindžiai tėvynės kataklizmų epochoje. Antra, pateikta atsikūrusios Trečiosios Respublikos pilietinės visuomenės brendimo reiškinių mozaikinė analizė, verta platesnės diskusijos. Spėju, kad staigi mirtis neleido autoriui parengti iki galo išsamesnės studijos. Trečia, manau, kad knyga yra sektinas realus pavyzdys, kaip turėtume pasitikti Lietuvos tūkstantmetį.

© 2007 „XXI amžius“