Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Mums rašo
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Signatarui atminti

Petras KATINAS

Sostinėje, Signatarų namuose, rugpjūčio 22 dieną atidarytas Nepriklausomybės Akto signataro Mykolo Biržiškos memorialinis kambarys. Šis politikos ir visuomenės veikėjas labai daug nusipelnė Lietuvos kultūrai ir istorijai. Jo publicistika ir šiandien yra gana aktuali.

Memorialinis M.Biržiškos kambarys atidarytas minint jo gimimo 125-ąsias metines. Kambaryje yra daug labai vertingų eksponatų: jo buto baldų, knygų, rankraščių, kitų asmeninių daiktų. Taip pat demonstruojamos politiko ir visuomenės veikėjo veido ir rankų bronzinės kaukės. Visa tai Signatarų namams padovanojo M.Biržiškos vaikaičiai, gyvenantys JAV.

Prof. Mykolas Biržiška gimė 1882 m. rugpjūčio 24 d. Mažeikių apskrityje, Viekšniuose. Baigęs Šiaulių gimnaziją, 1901 metais įstojo į Maskvos universiteto Teisės fakultetą, taip pat jame lankė istorijos ir filologijos paskaitas. Už lietuvišką veiklą buvo net du kartus šalintas iš universiteto, netgi metus sėdėjo Maskvos, Vilniaus ir Kauno kalėjimuose. Maskvos universitetą baigė 1907 metais. Grįžęs į Lietuvą aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime, buvo Lietuvių mokslo draugijos vicepirmininkas. Pirmojo pasaulinio karo metais ir vėliau (iki 1922 m.) – Vilniaus lietuvių gimnazijos direktorius, rengė vadovėlius, dėstė lietuvių pedagogikos kursuose. Buvo Lietuvių konferencijos (1917 m. rugsėjo 18–22 d.) dalyvis. Išrinktas į Lietuvos Tarybą, 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Mykolo Sleževičiaus ministrų kabinete (1918 12 26–1919 03 12) buvo švietimo ministru. Iki 1922-ųjų gyveno Vilniuje. Kolaboranto ir išdaviko V.Kapsuko „Litbelo“ vyriausybės buvo suimtas, bet po kelių dienų paleistas. Taip pat buvo areštuotas okupacinės Vilniaus lenkų valdžios. Tačiau įsikišus Tautų Sąjungai buvo paleistas. Atvykęs į Kauną aktyviai dirbo spaudoje, dėstė Lietuvos universitete, buvo jo profesorius, Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas. 1926–1927 metais – universiteto rektorius. Dešimt metų (1925–1935) ėjo Vilniaus vadavimo sąjungos centro komiteto pirmininko pareigas. Karo metais (1940–1941) buvo Vilniaus universiteto profesorius ir rektorius; 1944-aisiais pasitraukė į Vakarus, profesoriavo Vokietijos Pabaltijo universitete Hamburge, o 1949 metais apsigyveno JAV. Gyvendamas JAV parašė dviejų tomų kūrinį „Lietuvių tautos kelias“, atsiminimų knygą „Dėl mūsų sostinės“ ir kitus veikalus. O ką kalbėti apie daugybę straipsnių lietuvių išeivių spaudoje. Visuose juose atsispindi M.Biržiškos didžiulė meilė Tėvynei ir tikėjimas jos išsilaisvinimu iš komunistinės okupacinės priespaudos. Mirė 1962 m. rugpjūčio 24 d. Los Andžele per savo gimtadienį.

Galima priminti, kad 1946 metais „LTSR“ mokslų akademijos viceprezidentas aršus kolaborantas Juozas Žiugžda paskelbė „LTSR“ Liaudies komisarų tarybos nutarimą, kuriuo prof. M.Biržiška kartu su kitu profesoriumi Vincu Krėve-Mickevičiumi buvo pašalinti iš Mokslų akademijos narių.

Beje, Biržiškų šeimoje buvo trys broliai profesoriai – Mykolas,Viktoras ir Vaclovas. Visi jie savo jėgas skyrė Lietuvai ir jos laisvei. Verta pacituoti prof. M.Biržiškos mintis, dar 1953 metais paskelbtas JAV lietuvių išeivijos spaudoje. Rašydamas apie tautos ir valstybės atgimimą, kuriuo jis besąlygiškai tikėjo, M.Biržiška teigė: „Pagrindinį vaidmenį visuose reikaluose suvaidins žmonės, kurie liko Lietuvoje. Jų nuotaikos, jų gebėjimas ir galvojimas turės lemiamos reikšmės. Jie sukurs valstybines, kultūrines ir kitas institucijas savo nuožiūra ir iš savo dvasinės jėgos bei būdo. Klystų tas, kas manytų, jog tautinę dvasią teišnešios tik tie žmonės, kurie atsidūrė šiapus geležinės uždangos – laisvuose Vakaruose. Herojus liko namuose. Tauta gimdys ir duos kietai užgrūdintų, tautiškai susipratusių ir aštraus proto žmonių. Kaip ugnis nuvalo geležies rūdis, taip kančia ir pavojai tvirtina žmogaus dvasią, ją pagyvina ir suaktyvina“.

© 2007 „XXI amžius“