Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Lietuva.Pasaulis
Nuomonės
Parodos
Portretas
Švietimas
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Kodėl Lietuvoje nėra streikų ir protesto mitingų?

Gintaras VISOCKAS

Socialdemokratų sąjungos vadovai Arvydas Akstinavičius ir Violeta Linkienė neatmeta galimybės, jog visuomeninis – politinis judėjimas „Kitas pasirinkimas“ buvo suskaldytas specialiai, bijant jo įtakos. Autoriaus nuotraukos

2007 metai – išskirtiniai. Dabar jau akivaizdu, kad šiemet kainos aukštyn šoktelėjo mažiausiai du sykius. Pirmą kartą kai kurie maisto produktai (mėsa, pienas, duona) pabrango šį pavasarį, o dabar, rudenį, brangsta dar sykį. Jei 2007-ųjų pradžioje pakilo mėsos, pieno, duonos kainos, tai dabar labiausiai brangsta pieno produktai. Ir vienu, ir antru sykiu šoktelėjo kainos tų produktų, be kurių labai sunku išsiversti. Beje, ir pirmuoju, ir antruoju atveju kainos pakilo ženkliai, tikrai ne keliais centais. Oficialioji Lietuvos valdžia teisinasi, esą pieno produktų brangimas – neišvengiamas: mat pienas brangsta visoje Europos Sąjungoje. Ar tikrai brangsta? Belgijos Karalystėje reziduojantis mūsų žurnalistas Linas Balsys keletą dienų specialiai vaikščiojo po Briuselio parduotuves ir, jo paties tvirtinimu, nepastebėjo jokio kainų šuolio. Pieno produktai viename iš brangiausių Europos miestų pirkėjams kaštavo lygiai tiek pat, kiek ir prieš pusmetį ar metus. Vadinasi, mūsų valdininkai begėdiškai meluoja? Šiandien aišku ir tai, kas dėl kainų augimo labiausiai išlošia – ogi stambiųjų prekybos tinklų savininkai bei pieno, mėsos supirkėjai. Štai tik vienas pavyzdys. Pienas Lietuvoje iš gamintojų superkamas po 40–80 centų už litrą. O parduotuvėje litras pieno jau kainuoja apie pustrečio lito. Kur keliauja skirtumas – beveik du litai? Tikrai ne į ūkininkų kišenes subyra. Ir ne vartotojai pasiima tuos du litus. Lietuvoje nūnai labiausiai skriaudžiami gamintojai ir vartotojai – gausiausia visuomenės dalis. Tačiau kodėl jie leidžiasi mulkinami?

Valdžioje – apsišaukėliai socialdemokratai

Iš tiesų – kodėl Vilniuje, prie Vyriausybės rūmų, stambiųjų prekybos centrų bei stambiausių pieno supirkimo įmonių nėra gausių protesto akcijų? Kodėl visuomenė nesugeba organizuotai paskelbti, pavyzdžiui, pabrangusių maisto produktų boikoto? Na, bent jau keletą dienų nepirkime 20 – 30 proc. pabrangusio pieno, varškės, sūrio. Jei maksimos, iki ar norfos nenori dalytis su visuomene ekonominiais sunkumais – priverskime. Mūsų rankose – gausybė civilizuotų priemonių. Tai ir protesto mitingai, ir streikai, ir visuotinis pabrangusių maisto produktų boikotas. Galima pasielgti ir taip, kaip visai neseniai pasielgė Lenkijos ūkininkai. Kai supirkimo įmonės atsisakė pakelti pieno supirkimo kainas, ūkininkai pieną išpylė į kanalizaciją. Kaip teigia Socialdemokratų sąjungos pirmininkas Arvydas Akstinavičius bei jo pirmoji pavaduotoja Violeta Linkienė, 2007-ųjų kainų šuoliai – nepagrįsti, nemotyvuoti. Gedimino Kirkilo vadovaujamas ministrų kabinetas visuomenei nepateikė svarbiausio paaiškinimo, kodėl neva negalima išvengti tokio spartaus kainų augimo. Ogi negalima išvengti tik todėl, kad tiek Seimo dauguma, tiek Seimo opozicija, tiek Vyriausybė atstovauja tik stambiojo kaiptalo interesams. Pasak Socialdemokratų sąjungos vadovo A.Akstinavičiaus, šiandien valdžioje nėra tikrų socialdemokratų, kurie gintų ne tik turtingųjų, bet ir sunkiau besiverčiančiųjų interesus. Vaizdžiai tariant, apsišaukėliai. Socialdemokratų sąjunga rugpjūčio 28-ąją priėmė specialų pareiškimą, kuriame, be kita ko, sakoma: jei Vyriausybė dar sykį nusisuks nuo gamintojų ir vartotojų, perdirbėjų bei prekybos tinklų savivalei pažaboti liks vienintelis kelias – pilietinės protesto akcijos.

Ar protesto akcijos – vienintelė išeitis?

Remiantis Europos Sąjungos patirtimi, Lietuvoje jau seniai turėjo būti surengta gausių protesto mitingų, streikų, kurių organizatoriai ir dalyviai smerktų išaugusias kainas. Belgijoje, Danijoje, Didžiojoje Britanijoje, kitose ES šalyse nuolat streikuojama. Streikuoja visi: oro uostų darbuotojai, mokytojai, šiukšlių išvežiotojai, paštininkai, ūkininkai. Streikuoja net dėl smulkmenų. Pakilo šiek tiek kainos, ir še tau – kelias savaites trunkantis streikas. Beje, piketuotojams Danijoje ar Belgijoje visai nesvarbu, kodėl kyla kainos. Net jeigu kainų pakilimas iš tiesų neišvengiamas, ekonomiškai pagrįstas, jie vis tiek gina savo interesus. Ir jie teisūs: jeigu sunki ekonominė padėtis, tegul savo atlyginimus pirmiausia susimažina premjerai, parlamentarai, firmų savininkai. Lietuvoje – viskas atvirkščiai. Pasakyk, tarkim, „Rokiškio sūrio“ ar „Maxima“ savininkams, kad šie, užuot kėlę kainas, pirmiausia susimažintų savo uždarbius. Jokiu būdu! Tai – nesąmonė! Tai – šventvagystė! Taigi jie negali patirti nuostolių, o mes – galime? Socialinė atskirtis Lietuvoje – viena didžiausių visoje ES. Didžiausias atlyginimas nuo mažiausio uždarbio skiriasi 14 kartų. Kai tokių skaičių išsigandusi Lietuvos valdžia sumaniai pakoregavo skaičiavimo būdus, skirtumas tarp didžiausio ir mažiausio atlyginimo sumažėjo iki 8,5 karto. Tačiau ir šis rodiklis – iškalbingas. Be to, socialinė nelygybė ir vėl nenumaldomai auga. Paskutiniais duomenimis, šiandien didžiausias atlyginimas 10 kartų viršija mažiausią. Jei pardavėja per mėnesį uždirba vos tūkstantį litų, tai parduotuvės savininkas – 10 tūkst. litų. Šiuos pavyzdžius pateikiu ne todėl, kad pavydėčiau parduotuvės savininkui ar manyčiau, kad parduotuvės savininko triūsas – nieko vertas. Vadovo rūpesčiai – kur kas didesni nei paprasto darbuotojo. Tačiau per didelis atotrūkis tarp didžiausio ir mažiausio atlyginimo – nesveikos, išsigimusios ekonomikos atributas. Jeigu pardavėja uždirba tūkstantį, savininkas turėtų uždirbti ne daugiau 6 tūkst. litų. Toks skirtumas dar būtų sveiku protu pateisinamas.

Valdžia keičia taktiką

Socialdemokratų sąjungos vadovai A.Akstinavičius ir V.Linkienė įsitikinę, jog valdžia, anksčiau sumaniai nutylėdavusi, nuslėpdavusi kainų kilimus, šiandien pakeitė taktiką. Jei prieš keletą metų apie kainų kilimus niekas daug nekalbėdavo, net stambioji žiniasklaida apsimesdavo jų nepastebinti, tai dabar, artėjant kainų šuoliui, valdžia ima viešai įrodinėti, kad toks žingsnis neišvengiamas. Šitaip bandoma morališkai parengti visuomenę, kad ši nesipiktintų, neprotestuotų. Suprask, kainos auga visur – ir Europoje, ir Amerikoje. Be to, kyla benzino, dujų kainos. Suprask, tokios pasaulinės tendencijos. Į pagalbą demagogiškoms kalboms pasitelkiamas kad ir Lietuvos laisvosios rinkos institutas – privati, pelno nesiekianti, nepolitinė organizacija, vadovaujama ekonomikos žinovės Elenos Leontjevos. Niekas nesiginčija, išmano ar neišmano ekonomikos dėsnius šios įstaigos savininkai ir ekspertai. Tikriausiai išmano. Tačiau ekonomikos žinovai iš Laisvosios rinkos instituto meluoja, kai skelbia teorijas, akivaizdžiai neigiančias, jog ekonominiai sunkumai privalo gulti ir ant stambiojo kapitalo pečių. Beje, kainos Lietuvoje kyla nuolat. Kyla po truputį, po keletą centų. Jei litras pieno kadaise kainavo 1,95 Lt, o paskui – 2,05 lito, ar tokį padidėjimą galima laikyti kainų kilimu? Toks kilimas – sunkiai apčiuopiamas, pastebimas. Dėl tokių kilimų niekas streikų neorganizuoja ir į protesto akcijas nekviečia. Bet tai vis dėlto – ne kainų mažėjimas. Brandi, save gerbianti visuomenė taip lengvai neturėtų atiduoti ir kelių centų. Remiantis žymių pasaulio milijonierių bei milijardierių filosofija, turtingas būsi tik tada, kai taupysi ne tik litus, bet ir centus.

Kodėl buvo įkurtas „Kitas pasirinkimas“

Socialdemokratų sąjungos vadovų A.Akstinavičiaus ir V.Linkienės manymu, visuomenė mulkinama ne tik todėl, kad Seime nėra realios, principingos opozicijos. Juk konservatoriai, kaip ir G.Kirkilo partija, dažnusyk eina išvien – gina stambiojo kapitalo interesus. Lietuvos persitvarkymo sąjūdis kadaise nuvertė senąją nomenklatūrą, tačiau nesugebėjo sutrukdyti į valdžią ateiti naujosios nomenklatūros atstovams. O naujoji nomenklatūra sugebėjo ne tik įsitvirtinti valdžioje, bet ir pajungti savo reikmėms opoziciją. Tačiau tai būtų tik pusė bėdos. Naujoji nomenklatūra tiesiogiai ir netiesiogiai sugeba kontroliuoti ir opozicijoje esančius visuomeninius, politinius judėjimus. Posakis „sugeba kontroliuoti“ gal ir nėra labai tikslus. Svarstant, kas kam daro įtaką, ar sąmoningai veikia, ar sąmoningai skaldo – galimi įvairiausi niuansai, atspalviai. Tokiuose svarstymuose neatmestinos net pačios neįtikinamiausios versijos. Ir vis dėlto galima drąsiai teigti, jog valdžia Lietuvoje šiandien nebijo nieko: nei opozicijos, nei visuomeninių judėjimų. Opozicija valdžiai nepavojinga dėl to, kad pagrindinis opozicijos tikslas – ne realios reformos, o siekis bet kokia kaina išsaugoti savo kėdes parlamente. Visuomeniniai judėjimai didelio galvos skausmo valdžiai nekelia dėl to, kad yra bedančiai – vien pareiškimus, deklaracijas, viešus laiškus rašantys žmonių sambūriai. Pasak Socialdemokratų sąjungos lyderio A.Akstinavičiaus, prieš keletą metų būta bandymų sukurti rimtą, veiklią, principingą visuomeninę organizaciją. Tos organizacijos pavadinimas – „Kitas pasirinkimas“. Mintis įsteigti „Kitą pasirinkimą“ subrendo 2003-iųjų pabaigoje. O 2004-ųjų pradžioje „Kitas pasirinkimas“ jau surengė pirmąsias savo išvykas į provinciją.

Provincijoje – didelis susidomėjimas

Pirmieji „Kito pasirinkimo“ steigėjai buvo Socialdemokratų sąjungos vadovybė (A.Akstinavičius, V.Linkienė) ir filosofas Vytautas Radžvilas. Iš pradžių viskas klostėsi kuo puikiausiai. „Kito pasirinkimo“ įkūrėjus žmonės sutikdavo palankiai: Marijampolėje, Kaune, Klaipėdoje mokyklų, bibliotekų, savivaldybių salės lūždavo nuo klausytojų gausos arba būdavo bent jau apypilnės. Net Kėdainiuose, kur tuomet vienvaldžiu lyderiu buvo Viktoras Uspaskichas, „Kito pasirinkimo“ atstovų kalbų pasiklausyti į savivaldybės salę sugužėjo apie 100 žmonių. Pasak Socialdemokratų sąjungos vadovo A.Akstinavičiaus, buvo akivaizdu, kad visuomenė ištroškusi realių permainų ir reformų. Taip pat buvo akivaizdu, kad žmonės nori burtis į visuomeninius – politinius judėjimus, nori dalyvauti politikoje, nori susigaudyti, už ką derėtų balsuoti 2004-ųjų pabaigoje įvyksiančiuose Seimo rinkimuose. „Kito pasirinkimo“ įkurtas laikraštis „Baltijos kelias“ pirmaisiais leidimo metais ėjo 50 tūkst. egzempliorių tiražu. Provincijoje jis būdavo graibstyte išgraibstomas. Ir ne tik todėl, kad buvo dalijamas nemokamai. Laikraštyje buvo keliamos aktualios problemos, nebijoma kritikuoti remiantis konkrečiais pavyzdžiais. Galų gale laikraštyje „Baltijos kelias“ buvo rašoma apie tai, ko tyčia ar netyčia nepastebėdavo didžioji žiniasklaida, imanti reklamai skirtus pinigus iš valdžios netiesiogiai kontroliuojamų įmonių. Bet svarbiausia, kad žmonės tarsi patikėjo, jog ir jie, ne tik milijonieriai, ne tik ministrai, ne tik partijos, gali paveikti politinius procesus šalyje.

Išmetė, bet nepaaiškino, kodėl

Tačiau ši idilė truko labai trumpai. 2004-ųjų liepą „Kito pasirinkimo“ valdyba, susidedanti iš dešimties žmonių, parašė laišką Socialdemokratų sąjungos vadovybei, kad ją išmeta iš savo gretų. Pretekstas itin keistas. Esą A.Akstinavičius ir V.Linkienė pradėjo bičiuliautis su krikščionimis demokratais, tautininkais, centro jėgomis, o tai – nesuderinama su „Kito pasirinkimo“ įstatais, tikslais. Kaip tvirtina Socialdemokratų sąjungos pirmininkas A.Akstinavičius, būtent jie buvo „Kito pasirinkimo“ bent jau moraliniai įkvėpėjai. Be kita ko, „Kitas pasirinkimas“ pirmaisiais veiklos metais naudojosi ir Socialdemokratų sąjungos patalpomis, ir jų elektoratu. Galų gale Socialdemokratų sąjungos vadovybė priklausė tai pačiai „Kito pasirinkimo“ valdybai. Ar tikrai A.Akstinavičius ir V.Linkienė pažeidė visuomeninio – politinio judėjimo įstatus? Socialdemokratų sąjungos vadovai neneigia, kad prie „Kito pasirinkimo“ jie bandė pritraukti ir kai kurias kitas ne itin gausias, ne itin įtakingas politines jėgas. Pavyzdžiui, Gintaro Songailos tautininkus, Romualdo Ozolo centristus. Tačiau tai buvo tik ketinimai, apie kuriuos „Kitas pasirinkimas“, beje, buvo informuojamas. Kita vertus, o kas čia smerktina, jeigu ieškoma vienijančių elementų? Galų gale Socialdemokratų sąjunga net nespėjo pasirašyti konkrečių susitarimų nei su G.Songailos tautininkais, nei su R.Ozolo centristais. Ir vis tiek buvo išmesti.

Filosofo Vytauto Radžvilo pamokslas

Kaip teigia Socialdemokratų sąjungos vadovai, pastangų suskaldyti visuomeninį – politinį judėjimą „Kitas pasirinkimas“ būta jau pačiomis pirmosiomis dienomis. Pirmasis jei ne skaldytojas, tai bent jau didelis skeptikas, nihilistas, arogantiškai, paniekinančiai žiūrėjęs į „Kitą pasirinkimą“, buvo ne kas kitas, o Tarptautinių santykių ir politikos instituto direktorius prof. Raimondas Lopata. Pirmieji „Kito pasirinkimo“ susibūrimai įvyko būtent prof. R.Lopatos vadovaujamame institute. Kitaip tikriausiai ir negalėjo būti, nes vienas iš steigėjų – filosofas V.Radžvilas – tuo metu ten dėstytojavo. Todėl pirmuosiuose susibūrimuose dalyvavo ir jis. Tačiau jau pirmosios akistatos su prof. R.Lopata nežadėjo nieko gero. Pavyzdžiui, jis sykį nei iš šio, nei iš to A.Akstinavičiui pasiūlė ... eiti pas susikompromitavusį prezidentą Rolandą Paksą, esą tada „socialdemokratai laimėsią rinkimus“. Beje, prof. R.Lopata taip ir nepaaiškino, kodėl Socialdemokratų sąjunga turėtų šlietis prie paksistų. Kai paaiškėjo, jog „Kito pasirinkimo“ nepavyks priglausti po savo sparneliu, prof. R.Lopata pasitraukė. Bet tada klystkeliais, pasak A.Akstinavičiaus, pradėjo žygiuoti filosofas V.Radžvilas. Kaip teigia Socialdemokratų sąjungos vadovai, filosofas V.Radžvilas – gilus, įžvalgus politologas. Tačiau tai dar nereiškia, kad jis – neklystantis. Didžiausi nesutarimai su V.Radžvlu ir su kai kuriais kitais „Kito pasirinkimo“ valdybos nariai kilo, kai A.Akstinavičius ėmė viešai teirautis apie tolesnę šio judėjimo strategiją. Atsakymo, kokia numatyta ateities strategija, jis nesulaukė. Bet sulaukė didelio nepasitenkinimo. Paties A.Akstinavičiaus žodžiais, filosofas V.Radžvilas jam tąsyk susakė „ne visai gražų ir ne visai korektišką pamokslą“, o apie strategiją nepasakė nė vieno konkretaus žodžio. Tą pamokslą, kurį visiems girdint išguldė V.Radžvilas, galima nesunkiai iššifruoti: esą tik jis vienas viską supranta, mato, įžvelgia. Ilgainiui iš „Kito pasirinkimo“ valdybos pasitraukti buvo pasiūlyta ir Socialdemokratų sąjungos pirmininko pavaduotojai V.Linkienei. Jai suteikta teisė dalyvauti „Kito pasirinkimo“ veikloje ne kaip Socialdemokratų sąjungos atstovei. Ji, žinoma, atsisakė.

Nepasiekė konkrečių pergalių

Socialdemokratų sąjungos vadovai A.Akstinavičius ir V.Linkienė jokiu būdu nenori pasakyti, kad jie niekad niekur neklydo. Tačiau šiandien akivaizdu, kad „Kitas pasirinkimas“ bei „Baltijos kelias“ išsikvėpė nepasiekę jokių konkretesnių veiksmų. Iš „Kito pasirinkimo“ išmesti A.Akstinavičius ir V.Linkienė mano, kad judėjimas, jei ne kelių lyderių asmeninės ambicijos, galėjo daug nuveikti dar per 2004-ųjų rudens rinkimus. Bet nespėjo, nes ėjo ne vienijimosi, o skaldymosi keliu. Socialdemokratų sąjungos vadovas A.Akstinavičius nemano, kad ši visuomeninė organizacija paversta bedante, neįtakinga jėga sąmoningai, specialiai. Tačiau jis neatmeta galimybės, jog „Kitas pasirinkimas“ turėjo priešų, kurie planavo jį sukompromituoti – paversti neįtakinga, tarpusavyje besiriejančia, vien pareiškimus ir viešus laiškus rašinėjančia organizacija. Jis mano, kad panašiai gali būti skaldomi ir kiti visuomeniniai – politiniai judėjimai. Sakykim, Piliečių santalka, Lietuvių bičiulių frontas... O toks skaldymas – labai pavojingas dalykas. Pavojingas ne tik konkrečiam judėjimui, bet ir visai Lietuvai. Po kiekvienos nesėkmės žmones suburti naujam judėjimui vis sunkiau ir sunkiau. Todėl ir nėra Lietuvoje streikų bei gausių protesto mitingų, smerkiančių maisto, dujų ar benzino kainų kėlimą.

Redakcijos prierašas.

„XXI amžius“ ir toliau tęs diskusijas, kaip iš valdžios išstumti naująją nomenklatūrą. „XXI amžius“ nepretenduoja į absoliučią tiesą. Kviečiame atsiliepti visus, kurie mano žiną, ką reikėtų daryti, jei norime į valdžią 2008-aisiais išsirinkti padorius, sąžiningus politikus. Taip pat kviečiame pareikšti savo nuomonę, kaip buvo žlugdomas „Kitas pasirinkimas“.

© 2007 „XXI amžius“