| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Skambėjo dzūkų dainos Rūta AVERKIENĖ
Liepos 22-ąją, sekmadienį, iki vėlaus vakaro Marcinkonys aidėjo nuo dzūkiškų dainų į Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje esančių etnografinių ansamblių subuvimą Teka teka skaisti saulė..., kuris buvo švenčiamas Marcinkonių etnografijos muziejaus klojime, susirinko ne tik aplinkinių kaimų ansamblių dainininkai, bet ir liaudies dainų pasiilgę svečiai. Tądien Marcinkonių etnografinėje sodyboje apsilankę žmonės neabejotinai patyrė tikrą sielos šventę, nes čia susirinko beveik visas Dzūkijos krašto etnografinių ansamblių elitas. Tarsi užburti svečiai klausėsi po vieną ansamblį ir viename dideliame būryje dainavusių tikrųjų šilų giesmininkų Marcinkonių, Margionių, Merkinės, Musteikos, Lynežerio, Puvočių, Zervynų, Žiūrų ir Vilkiautinio etnografinių ansamblių. Tos garbaus amžiaus moterys, pasidabinusios baltomis skarelėmis ir dar baltesnėmis prijuostėmis, ir vyrai dzūkiškais apdarais spindėjo tarsi tikri Dzūkijos perlai. Šio renginio organizatorius ir vedėjas Jonas Bajoriūnas priminė, kad Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje yra per septyniasdešimt kaimų. Nepakartojamų, savitų ir labai skirtingų. Visuose juose nuo seno skambėjo dainos, ir jos buvo perduodamos iš kartos į kartą. Jų žmonės kantrūs grybautojai ir uogautojai, moterys išradingos audėjos, kurių namuose dar iki šiol dūzgia verpimo rateliai, bilda audimo stovai ir, žinoma, skamba dainos, girdėtos vaikystėje... Jautriausias sielos stygas virpino graudžios ir linksmos senovinės dzūkų melodijos! Kiekvienoje iš jų vis kiti gyvenimai, kurias dainoriai ne dainavo, o tarsi pasakojo apie savo protėvių, tėvų bei savo likimus, apie pagarbą juos užauginusiems tėvams ir meilę gamtai. Džiugu, kad jos dar iki šiol tvyro senose kaimo pirkiose, jas vakarais ir šventinėmis dienomis dainuoja vieni ir būrin suėję šių kaimų moterys ir vyrai. Žiemą ir vasarą, ankstų rytą ir vėlų vakarą kaimuose gali išgirsti tas dainas. Jų klausė ne tik Varėnos krašte ar Lietuvoje. Šių dainorėlių melodijos skambėjo ir svečiose šalyse, net ir už Atlanto. Dainoms šie žmonės paaukojo didžiąją dalį savo gyvenimo ir širdies. Dzūkijos nacionalinio parko direktoriaus pavaduotojas Eugenijus Drobelis, dėkodamas dainininkams, sakė: Į Dzūkiją atvažiuoja daug svečių, kurie klausia, kokios didžiausios jos vertybės. Kai kurie sako, kad tai didžiausi šilų plotai, kuriuose daug grybų ir uogų, ir sraunios upės. Tačiau iš tikrųjų didžiausia vertybė čia gyvenantys žmonės. Šviesūs jie ne tik savo baltais puošniais drabužiais, bet savo vidiniu pasauliu, savo dvasiniais turtais. Lenkiam galvas prieš šias moteris ir vieną kitą vyrą. Jūsų dainose skamba žodžiai, kad ištekėjot už girtuoklio bernelio. Deja, šiuose žodžiuose yra daug tiesos, todėl ir tų dainuojančių vyrų tiek nedaug. Ateis laikas, kai jūsų nebeliks. Tai kas gi taip nuoširdžiai dainuos, kas norės perimti jūsų papročius ir tradicijas? E.Drobelis didžiuodamasis sakė, jog nė vienas kitas nacionalinis parkas Lietuvoje neturi tiek daug dainuojančių, todėl tokių brangių žmonių. Renginyje dalyvavęs aplinkos viceministras Zdislovas Truskauskas pripažino, kad dažniausiai yra kalbama apie gamtinį paveldą, tačiau būtinai reikia kalbėti ir apie kultūrinį palikimą. Ansamblių vadovėms buvo įteikti Aplinkos ministerijos ir Dzūkijos nacionalinio parko padėkos raštai, atminimo dovanos, kurias renginio vedėjas Jonas Bajoriūnas dzūkiškai pavadino prinaskais, ir iš lauko gėlių surištos puokštelės. Aplinkos ministerijos padėkomis buvo apdovanoti ir renginį organizavę Jonas Bajoriūnas bei Ona Drobelienė. Rajono savivaldybės mero pavaduotojas Alvydas Valeiša sakė: Važiuoti į tokius koncertus visada labai malonu, nes žinai, ką išgirsi ir patirsi dzūkišką nuoširdumą. Dzūkų dainų puoselėtojams jis palinkėjo sveikatos ir stiprybės bei įteikė didelį šventinį pyragą. Iš tiesų kokia stiprybė ir meilės liaudies dainai galia slypi šiuose žmonėse, įrodė pabaigai visų drauge sudainuota liaudies daina Vai kano žali sodai. Po koncerto pasklidę po sodybos kiemą, subuvimo dalyviai šoko, dainavo, šnekučiavosi, juokavo, prisiminė jaunystę. Juk jaunystėje drauge į šokius ėjo, drauge grybavo, Čepkelių raiste spanguoliavo ir šieną grėbė. Net ir Marcinkonių etnografinio ansamblio suvaidinta scena, kaip jie ėjo šėko pjauc Gudų šalalėn, iš jų jaunystės patirties. Kokie vaišingi ir linksmi šilų dzūkai, buvo galima įsitikinti ir iki nakties trukusioje linksmoje vakaronėje. Marcinkonys, Varėnos rajonas Autorės nuotrauka
© 2007 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |