Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Lietuva.Pasaulis
Nuomonės
Parodos
Portretas
Švietimas
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Lėlių animacijos burtininkas

Benjaminas ŽULYS

Vladislavas Starevičius

Filmas apie filmų kūrėją

Šiemet sukanka 125 metai, kai gimė Vladislavas Starevičius. Daug kam ši pavardė mažai ką sako ar visai nieko nesako. O šis žmogus – lietuviško kinematografo pradininkas, išgarsėjęs visame pasaulyje kaip savitos lėlių animacijos pionierius, vadintas šios meno krypties stebukladariu, dar tituluotas Europos Voltu Disnėjumi.

Pirmąjį animacinį filmuką jis sukūrė gyvendamas ir dirbdamas Kaune (dabartiniame Kęstučio g. 43-iame name), kūrė ir dabartinio Ryšių muziejaus patalpose.Vėliau savo unikalius darbus tęsė Rusijoje, Prancūzijoje. Būdamas Lietuvos lenkas, jis savo šaknis vis dėlto siejo su Lietuva. Dienoraštyje Vladislavas rašė, kad, gyvenant Kaune, tėvas jį dažnai veždavosi į gimtinę Kėdainių krašte. Ten tėvas su aplinkiniais kalbėdavęs vokiškai, rusiškai ir lietuviškai. O susirinkę į vakarones, visi, taip pat ir tėvas, dainuodavę tik lietuviškai.

Reikia stebėtis, kad žymus mūsų tautietis buvo ir tebėra žinomesnis Maskvoje, Paryžiuje, negu Lietuvoje. Apie V.Starevičių sukūrė filmus lenkai, anglai, užsienyje rengiamas leidinukas apie šį mūsų tautietį. Tačiau tiek filmuose, tiek leidinyje lietuviškasis kūrybos periodas beveik nutylimas, nes nėra gerai žinomas.

Šią spragą ketinama užpildyti ir dar išsamiau papasakoti apie šio kūrėjo veiklą lėlių animacijoje – Lietuvoje kuriamas filmas apie V.Starevičių. Jis turėtų pagal galimybes apimti visą šio menininko gyvenimo kelią. Filmas vadinsis „Vabzdžių dresuotojas“. Jį kuria bendrovė „Filmų era“, bendradarbiaudama su koprodiuseriais Lenkijoje ir Vokietijoje. Filmo prodiuserė – Rasa Miškinytė. Ji baigė Kauno politechnikos instituto (dabar – Kauno technologijos universiteto) Statybos fakultetą, vėliau – Danijos Europos filmų koledžą, po to – magistrantūrą Lietuvos muzikos akademijos Teatro ir kino fakultete. Studijuodama Danijoje R.Miškinytė sukūrė septynis trumpo metražo dokumentinius ir vaidybinius filmus. Tad kino menas, jo istorija jai yra gerai žinomos kultūros sferos.

Filmą „Vabzdžių dresuotojas“ režisuoja Linas Augutis ir Donatas Ulvydas, operatorius – Ramūnas Greičius, dirba kiti kūrėjai. R. Miškinytė sakė, kad tai bus ne reportažinė, o kūrybinė dokumentika, filme bus jungiami įvairūs elementai – faktinė, dokumentinė, dramaturginė, animacinė dalys. Į filmą bus įkomponuoti autentiški archyviniai kadrai, fotografijos, dokumentika, paties V.Starevičiaus filmų ištraukos – tai juostos kūrėjai nelengvai surinko iš Rusijos, Nyderlandų, Didžiosios Britanijos, Lenkijos ir Prancūzijos nacionalinių archyvų.

Prodiuserės nuomone, filmą ketinama baigti kitais metais. Premjera turėtų įvykti viename iš pasaulinio garso dokumentinių filmų festivalių – gal Amsterdame, Leipcige ar Karlovy Varuose. Tai būtų tarsi tramplinas tolesnei filmo kelionei po pasaulį. Įdomu ir reikšminga, kad teises transliuoti filmą jau įsigijo vienuolika pasaulio šalių televizijų.

Kūrybos kelias

Vladislavo tėvas Aleksandras Starevičius gimė Kėdainių krašte, Surviliškyje, tad galima teigti, kaip jau sakyta, kad Vladislavo šaknys yra lietuviškos. Aleksandras aktyviai dalyvavo 1863 metų sukilime, todėl slapstydamasis nuo caro žandarų persekiojimų persikėlė į Maskvą, kur to meto didmiestyje susekti sukilimo dalyvį buvo sunku. Maskvoje ir gimė Vladislavas, pasaulinio lygio asmenybė.

Po motinos mirties tėvas atvežė sūnų į Kauną, pas jo senelius, kur vyravo nuolatinė kūrybinė dvasia, meno pajauta. Čia mokėsi tuometinėje vyrų (vėliau – berniukų) gimnazijoje. Iš jos buvo pašalintas su „vilko“ bilietu, nes vietoj stačiatikių pamaldų cerkvėje gimnazistas bastydavosi po miškelį stebėdamas žiogų, varlių, vabalų gyvenimą. Tad jau nuo jaunumės jam buvo įdomi gamta, jos gyvenimas. Persikėlęs į Dorpatą (Tartu), gimnazijos irgi nebaigė. Grįžęs į Kauną, susidomėjo fotografija, po to užsigeidė vykti į Maskvą ir pirkti kino kamerą, nes fotografija jo jau nepatenkino, turėjo ir savo kūrybinių sumanymų. Tačiau šie nė vienos kino studijos nesudomino. Tik į tai atkreipė dėmesį kino verslininkas Aleksandras Chanžakovas. Jis davė Vladislavui 46 kilogramų sveriančią kino kamerą ir liepė kurti. Grįžęs į Kauną, V.Starevičius sukūrė filmą „Prie Nemuno“. Kino istorikai mano, kad tai buvęs pirmas lietuviškas filmas, kuriame užfiksuotos istorinės Lietuvos vietovės. Jame būta ir pikantiškų vaizdelių (dviejų elgetų muštynės dėl išmaldos). Tai žiūrovus juokino.

Vis dėlto Vladislavas labiau linko prie vabalų, žiogų, lėlių. Netrukus jis sukūrė du entomologinius filmus – „Skarabėjai“ ir „Laumžirgių gyvenimas“. Filmai A.Chanžakovui paliko labai gerą įspūdį, jis pakvietė kūrėją į savo kino fabriką, pažadėjęs labai gerą atlyginimą. Net nupirko V.Starevičiaus žmonos skrybėlaičių parduotuvę. O V.Starevičius užsigeidė natūroje užfiksuoti didžiausių Lietuvoje vabalų – elniaragių kovą. Tačiau vabalai nepanoro filmuotis ir nesielgė natūraliai. Tada jis padarė elniaragių lėles, sukomponavo reikiamus judesius ir juos nufilmavo. Taip gimė pirmasis lėlių animacinis filmas „Elniaragių kova“. Maskvoje V.Starevičius sukūrė lėlių filmus „Gražioji Lukanidė“, „Vabalų aviacijos savaitė“. Pasaulinę šlovę pelnė jo filmai „Kino operatoriaus kerštas“, „Linksmos gyvūnų gyvenimo scenos“, „Miško gyventojų Kalėdos“, „Keturi velniai“, „Žiogas ir skruzdėlė“. Tuometinė spauda rašė: „Maskvoje gyvena stebukladarys, taip ištreniruojantis vabalus, kad jie gyvena žmonių gyvenimus“. O tie vabalai buvo autoriaus sukurtos lėlės – taip tikroviškai jos atrodė ir judėjo. V.Starevičiaus animaciniai filmai buvo pirmieji tokie filmai, kuriuos iš Rusijos pirko užsienio valstybės. Filmas „Žiogas ir skruzdėlė“ buvo parodytas caro Nikolajaus II sūnui, šiam filmas labai patikęs ir jo kūrėjas buvo apdovanotas aukso žiedu su deimantu. A.Chonžakovas ta proga padovanojo V.Starevičiui automobilį – tai buvo didelės prabangos ženklas, nes tuo metu Maskvos gatvėmis važinėjo tik septyni automobiliai.

Įvairiapusis kūrėjas

V.Starevičius – vėl Kaune. Tačiau XX a. pradžioje tai buvo apleistas carinės gubernijos miestas, gūdoka to meto provincija, tad nerasdamas ką čia veikti V.Starevičius išvyko į Paryžių.

Čia jis nors sunkiai, bet sukūrė animacinį filmą „Voro pinklėse“. Jį, net nepažiūrėję, kino teatrų savininkai atsisakė rodyti, nes autorius jiems nebuvo žinomas. Tik vienas savininkas prisiminė lyg girdėjęs apie tą autorių ir surizikavo savo salėje parodyti filmą. Ir ką gi – milžiniškas pasisekimas. Salė per kiekvieną seansą „lūžo“ nuo žiūrovų antplūdžio, jis buvo vis rodomas ir rodomas.

Filmas „Voro pinklėse“ nemažai skiriasi nuo ankstesnių V.Starevičiaus filmų. Mat vorai ir musės buvo su mimika, – jų snukučiai buvo filmuojami iš arti.

Siekti naujovių – V.Starevičiaus bruožas. Atrodo, jo kraujyje užkoduotas naujovių siekis. Menininkas drožė atskiras kaukes įvairioms scenoms. Ne tik drožė, bet ir naudojo kažkokią plastinę masę, niekam nežinomą, kuria buvo formuojama lėlių mimika, kitos formos. Visi žinojo, kad V.Starevičius gerai išmanė chemiją, kino juostų savybes, ryškinimo būdus, kitką. Bet jis buvo uždaro būdo ir savo profesinių paslapčių niekam neišdavė, niekuo nepasitikėjo, tik žmona Ana ir dukromis. Net savo mokinių oficialiai neturėjo, nors ne vienas iš vėlesnių animacijos kūrėjų netiesiogiai save laikė V.Starevičiaus mokiniais.

Po Spalio revoliucijos V.Starevičiaus talentas neatiteko bolševikams, netiko jis ir Holivudui. Holivudas jam žadėjo galybę pinigų, žmonių, kurie padėtų jam kurti, daug užsakymų. Bet kūrėjas sakė, kad jo sumanymams Holivudo darbo stilius netinka. Be to, jis negalėjo įsivaizduoti, kad jo sumanymams kas nors vadovautų. Be darbo pas A.Chonžakovą, V.Starevičius kai kuriose kino kompanijose kūrė ekraninius triukus, šiuolaikine kalba, specialiuosius efektus. Čia jis irgi parodė daug išradingumo, įgyvendino naujovių. Be to, ir pats kūrė vaidybinius filmus, juos režisavo ir juose vaidino. Ne veltui kai kas jį vadindavo žmogumi orkestru.

Ir iš tiesų reikia stebėtis šio žmogaus įvairiapuse talentų įvairove. Entomologas, animatorius, scenaristas, administratorius, režisierius, dailininkas, operatorius, aktorius, karnavalinių rūbų, specialiųjų efektų kūrėjas... Nors buvo savamokslis, nebaigęs jokių studijų, net – gimnazijos. Visa tai buvo Dievo dovana. Už karnavalinius rūbus, grimą jis yra pelnęs ne vieną apdovanojimą. Jo lėlės buvo tokios tikroviškos, kad žiūrovai buvo įsitikinę, jog regi ne lėles, o tikrus gyvūnus. Kai kas stebėdavosi, kaip galima išdresuoti vabalus ir dar aprengti juos rūbeliais...

V.Starevičiaus filmografijoje – apie 100 juostų. Kai kurie filmai apdovanoti Venecijos kino festivalyje. O kur dar aibė kitų darbų. Jo filmai saugojami Maskvos, kituose Europos, taip pat Amerikos archyvuose. Kūrėjo palikimu rūpinasi Paryžiuje gyvenanti jo vaikaitė Beatrice Leona Martin. Ji lankėsi Vilniuje, Rumšiškių liaudies buities muziejuje, žavėjosi mūsų gamta. „Aš dabar suprantu, kodėl senelis stengėsi savo kūryboje atskleisti savos vaikystės aplinką. Lietuvos gamta iš tiesų nuostabi“, – sakė kūrėjo vaikaitė.

Rotušėje – atminimo akcentas

Be jau minėto kuriamo filmo apie V.Starevičių, jo atminimui Kaune, Rotušės aikštėje, prie namo (dabar Ryšių istorijos muziejus), kuriame dirbo kūrėjas, neseniai buvo atidengta vaizdo atminimo lenta (autorė – dail. Jurgita Gerdvilaitė). Kažkada tai buvo Kauno miesto muziejus, kuriame V.Starevičius dirbo, paliko paukščių iškamšų kolekciją. Įdomus akcentas – atminimo lentos centre įmontuotas nedidelis ekranėlis, kuriame visą parą buvo rodomi V.Starevičiaus animacinai filmukai. Sakome – buvo rodomi, nes po vienos nakties ekranėlis rastas išdaužtas. Kažkieno pikta ranka paleido akmenį ir taip sunaikino grožį. Tikriausiai ekranėlis vėl bus atstatytas, ir filmukai vėl bus rodomi. Tik neramu – ar ilgai.

Bet šviesa ir grožis lieka amžiams.

Kaunas

© 2007 „XXI amžius“