Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Lietuva.Pasaulis
Nuomonės
Parodos
Portretas
Švietimas
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Dailininko akvarelėse – sustingusi muzika

Rasa GRIŠKEVIČIENĖ,

Vlado Šlaito viešosios bibliotekos direktorė

Parodos autorius Albinas Purys džiaugėsi galėdamas savo kūrybą pristatyti gimtinės žmonėms Albino KULIEŠIO nuotrauka

Ukmergės Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje veikia kraštiečio dailininko architekto, Vilniaus dailės akademijos docento Albino Purio tapybos darbų paroda.

Daugiau kaip prieš 50 metų baigęs Antano Smetonos gimnaziją ir išvykęs studijuoti į Vilnių, išmaišęs daugiau kaip pusę pasaulio, didžiosiose parodų salėse pristatinėjęs Lietuvos meną ir kultūrą, rengęs žymiausių autorių parodas kitose šalyse, vadovavęs Maskvos olimpinių žaidynių parodos ekspozicijos įrengimui, tris kartus – mūsų šalies ekspozicijų Frankfurto knygų mugėje apipavidalinimui, Vilniaus dailės akademijos docentas A.Purys su savo darbais pagaliau užsuko ir į gimtąjį miestą. Jo akvarelių paroda Viešojoje bibliotekoje – pirmoji Ukmergėje per visą jo kūrybinės veiklos laikotarpį. O ir šie metai dailininkui ypatingi, jubiliejiniai – pavasarį jam sukako 75-eri.

„Mokykloje nebuvau pavyzdingas mokinys“, – šypsodamasis prisipažino parodos autorius ukmergiškiams, susirinkusiems į bibliotekos Mažojoje galerijoje surengtos ekspozicijos atidarymą. Susitikimas buvo nepaprastai šiltas ir mielas visiems – tarp žiūrovų buvo nemažas būrelis ir dailininko klasės draugų, kolegų, seniai neregėtų bičiulių ir pažįstamų. Pasidžiaugęs galimybe pabendrauti su gimtinės žmonėmis, pristatyti jiems bent mažytę dalelę savo kūrybos, A.Purys prisiminė, kaip atrodė Ukmergė prieš gerą pusšimtį metų – kiek čia buvo malūnų, pirčių, vilnos karšyklų, kalkių degyklų, odų ir batų dirbtuvių, kuo buvo garsūs Leimono kokliai ir Buršteino baldai. Kiek tuo metu Ukmergėje gyveno lietuvių ir žydų, rusų ir lenkų, kiek smalsuolių sutraukdavo mieste vykdavusios loterijos, kuriose buvo galima išlošti gyvą aviną, žąsį, kalakutą ar balandį.

Albino tėvas buvo nagingas medienos pjovimo įrangos specialistas, dirbęs K.Deveikio lentpjūvėje, todėl darbštumo mokė ir visus tris savo sūnus, iš kurių būsimasis dailininkas buvo vyriausias. Tačiau baigęs gimnaziją, tolesnėms studijoms tuometiniame Vilniaus valstybiniame dailės institute Albinas pasirinko Architektūros fakultetą. Susitikimo metu jis su šypsena pasakojo, jog mokykloje nebuvo didelis mėgėjas piešti, ir piešimo būrelis jo taip pat per daug nežavėjo. Gal dėl to, kad kartą, sumanęs išbandyti dažus, likusius po namo remonto, iš mamos gavo tiek pylos, jog praėjo bet koks noras piešti, dažyti, tapyti.

„Dar jaunytėje įsidėmėjau Einšteino žodžius, kad reikia siekti ne žinių, o ugdyti intuiciją. Nes žinios sensta, o turėdamas gerą intuiciją, mokėsi pasinaudoti ir naujomis žiniomis“, – sakė svečias. Architektūra, pasak jo – tai jausmo, išminties ir intuicijos produktas. O akvarelė – jo pamėgta forma fiksuoti prisiminimams, kai spalvomis gali išlieti tai, kas liko atmintyje, kas brangu širdžiai ar sielai, kas užkliuvo už žvilgsnio kelionių metu.

O tų kelionių, įvairiausių išvykų, įvykių, įspūdingų ir net egzotiškų nutikimų A.Purio gyvenime – nors vežimu vežk. Baigęs studijas, jis dirbo projektuotoju architektūros restauracinėse dirbtuvėse, Vilniaus „Dailės“ kombinato vyriausiuoju inžinieriumi, vėliau direktoriumi, Vilniaus dailės instituto Dizaino katedros dėstytoju, Vilniaus miesto vyriausiuoju dailininku, Lietuvos dailininkų sąjungos valdybos pirmininko pavaduotoju. Jam teko projektuoti ne tik individualius gyvenamuosius namus, vasarnamius ar kitus pastatus, bet rūpintis ir respublikinių dainų švenčių, įvairių konkursų, kitų šventinių renginių apipavidalinimu, dešimtis kartų būti vyriausiuoju dailininku rengiant Lietuvą ir Baltijos valstybes prezentuojančias meno ekspozicijas Maskvoje, įvairiuose Vokietijos miestuose ar pačioje Lietuvoje.

Susitikime dalyvavęs dailininko brolis ukmergiškis Medardas Purys, džiaugdamasis, jog jam labai smagu turėti savo šeimoje „privatdocentą“, prisiminė, kaip Maskvos manieže padėjo broliui įrengti Baltijos respublikų vaizduojamosios dailės ekspozicijąs, mat jo, statybos inžinieriaus, paslaugos labai pravertė užpildant pastato erdvę, įrengiant konstrukcijas. Lietuvių darbu sužavėta tuometinė SSRS kultūros ministrė Jekaterina Furceva asmeniškai pareiškė padėką A.Puriui ir pristatė jį šalies diplomatiniam korpusui. Su didžiuliu pasisekimu Maskvoje praėjo ir lietuviško vitražo paroda, kurią įrengiant, pasakojo A.Purys, buvo panaudota ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzika – jo simfoninės poemos „Miške“ ir „Jūra“. Vietoj numatyto vieno mėnesio ši paroda veikė tris mėnesius, į ją plūdo susižavėję maskviečiai bei miesto svečiai, o lietuviško vitražo ir jo kūrėjų prestižas nuo tada nepaprastai išaugo.

Kaip romantišką detalę savo kūrybinėje veikloje A.Purys prisimena kruizinio laivo „Lietuva“, plaukiojusio maršrutu Odesa–Marselis, rekonstrukciją. Jam buvo užsakyta įrengti vidaus paplūdimį šalia baseino, atnaujinti kavinės, baro, muzikos salono, kitų patalpų interjerą. Iš pradžių buvo ketinta rekonstruoti laivą Marselyje, tačiau vėliau valdžia pagailėjo pinigų, ir laivas buvo tvarkomas Odesoje. „Nebeliko pirminio sumanymo, kai kurių idėjų teko atsisakyti, ir dėl to labai siutau, laivas buvo suluošintas, jame liko nebent mano dvasia“, – ir šiandien nepamiršta nuoskaudos architektas.

O „iš to pasiutimo“, šypteli A.Purys, jis tapo šio laivo jūreiviu ir metus plaukiojo puikiu maršrutu – iš Odesos per Varną, Neapolį, Genują į Marselį. Oficialiai jis buvo įdarbintas laivo virėju. Šita patirtis jam labai pravertė gyvenime. Kaip, beje, ir kelionės jūromis, vandenynais ar upėmis, nes dar jaunystėje Albinas tapo profesionaliu buriuotoju, buvo pelnęs daugybę apdovanojimų, tapęs Lietuvos čempionu. Ir šio pomėgio neatsisakė iki šiol – tik dabar savo jachtą jis gena pavėjui vandenimis ne varžybose, o atostogų metu kartu su žmona Emilija, pats ir sužavėjęs ją šitokia laisvalaikio pramoga.

Į parodos atidarymo iškilmes iš Vilniaus atskubėjo ir buvęs A.Purio studentas, dailininkas Romanas Borisovas, gražiai prisipažinęs, jog jau 40 metų džiaugiasi pažintimi ir draugyste su savo vyresniuoju kolega. Likimas kadaise juos suvedė per stojamuosius egzaminus į Dailės institutą, kurių metu, didelei savo nuostabai, už akvarelės darbą komisijoje buvęs A.Purys parašė Romanui penketą, nors ši tapybos technika, sakė buvęs studentas, jam tada buvo pirmasis bandymas. Ir dar egzamino metu!

Turbūt taip buvo iš anksto nulemta, nes Romanas ir pats vėliau tapo akvarelistu, nepaprasto likimo dailininku vienišiumi, kaip gražiai jį apibūdina kritikai. Romano mama kilusi iš didingą krašto praeitį menančio Mozūrų krašto, tėvas – pusiau rusiško, pusiau suomiško kraujo. Jau 30 metų R.Borisovas keliauja po Rytų Prūsiją ir piešia, fotografuoja, tapo sugriautas pilis, bažnyčias, kitus nykstančius istorijos, kultūros, meno paminklus.

Pasakodamas apie draugystę su A.Puriu, Romanas sakė, jog jam lemta pakartoti savo dėstytojo žingsnius, eiti jo pėdomis, tik atsidurti ten gerokai vėliau. Jis taip pat lieja akvareles, taip pat buriuoja, dar 1979 metais gavęs jachtos kapitono diplomą. Komentuodamas savo bičiulio darbus parodoje, Romanas sakė nebijantis pripažinti ir pasakyti paprastai, jog A.Purio akvarelės yra labai gražios, nors meno pasaulyje toks pasakymas galbūt turėtų ir šiek tiek menkinančio, kūrinius supaprastinančio atspalvio. Tačiau šiais laikais, kalbėjo svečias, kai menas stipriai krypsta degradavimo linkme, kai jauniems menininkams neretai užtenka tik pakabinti ant sienos kokią nors lentelę su savo pavarde, ir jie jau tariasi esą labai išradingi ir gabūs, tokioje aplinkoje A.Purio akvarelės tikrai nepaprastai gražios – spalvingos, sodrios, jaukiai švytinčios, raminančios sielą, gaivinančios jausmus.

Šitas mintis gražiai pratęsė A.Purio klasės draugė Aldona Skudrienė, ekspozicijos akvareles apibūdinusi J.V.Gėtės žodžiais, jog meno, architektūros kūriniai, tapybos darbai, kuriais šiandien gėrisi parodos dalyviai, – tai sustingusi muzika. Muzika, kurią nesunku ir išgirsti, kai ją tarp spalvų paslepia talentingo dailininko rankos.

Prisiminimais renginio metu dalijosi ir kiti Albino klasės draugai – Mykolas Strioga, Janina Tiškevičienė, Birutė Juknevičiūtė, Onutė Sudeikienė, Algirdas Rimeisis. A.Purio viešnage Ukmergėje džiaugėsi poetė Leonora Jankeliūnienė, tautodailininkas Vytautas Mackevičius, fotomenininkas Albinas Kuliešis, Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos Ukmergės skyriaus vadovas Alfonsas Bernotas ir kiti vakaro svečiai. Literatė Monika Blauzdienė įteikė dailininkui didžiulę savo suskintą lauko gėlų puokštę sakydama, jog visas šitas spalvas ji šiandien atrado ir dailininko akvarelese.

A.Purys yra sukūręs ir šimtus teminių plakatų, medalių, todėl tikino, jog ši ekspozija – ne paskutinė Ukmergėje. Surengti čia savo kūrybos parodą pažadėjo ir buvęs jo studentas dailininkas R.Borisovas. Vakaro dalyviai įsitikino – muzika, poezija ir spalvos bibliotekos Mažojoje galerijoje skambės dar ilgai.

Ukmergė

© 2007 „XXI amžius“