|
Vis tie patys, bet su pakeleiviais
Petras KATINAS
Lietuva išvis unikali jau niekas nebekalba apie faktiškai taip ir nepradėtą desovietizaciją. Nei tokio reiškinio analizės, nei jos galimų pasekmių įvertinimo nebuvo išvis. O jeigu kas ir užsimindavo, tai buvo bemat apšaukiamas tautos ir visuomenės kiršintoju, geriausiu atveju V.Landsbergio megzta berete. Be to, ką čia desovietizuosi, jeigu praktiškai visa valdžia nuo pat nepriklausomybės atkūrimo atsidūrė partinės ir komjaunimo nomenklatūros rankose. Ir tebėra iki šiol. Dabar imta kalbėti, kad A.Brazauskui pasitraukus ir tapus memuarų rašytoju, kaip jis sėkmingai su grupe draugų statė išvystyto socializmo rūmą, netrukus išnyks ir ta nomenklatūra. Deja, deja. Niekur ji neišnyks, nes jau parengė tūkstančius savo jaunųjų perėmėjų. Tik dar kur kas gobšesnių ir ciniškesnių už senąją nomenklatūrą. Visada pasirengusių už pinigus parsiduoti bet kam, stoti į bet kokią partiją. Jiems tokie dalykai kaip partinė ideologija, principai, moralės normos paprasčiausiai neegzistuoja. Tokiems jokia desovietizacija nė motais. Jiems ir taip, prisiglaudus prie ekskomunistų, gyventi puiku. (Štai toks Albertas Šimėnas, vienos dienos premjeras, buvęs ar esamas krikščionis demokratas, su tos nomenklatūros parama įtaisytas vienu Lietuvos geležinkelių vadovų, kas mėnesį susikrapšto po 80 tūkstančių litų atlyginimą. Ar dar geriau reikia?) Todėl visiškai teisus politologas Marius Kundrotas, teigiantis, kad desovietizaciją būtina išplėtoti iki denomenklatūrizacijos. Jo nuomone, buvusių kompartijos ir komjaunimo aktyvistų pašalinimas iš partinių struktūrų vadovybės liudytų realius žingsnius. Aišku, taip kalbantys pirmiausia turi galvoje pasivadinusiuosius socialdemokratais. Deja, jie, švelniai kalbant, ne visiškai teisūs. Pakanka tiktai pažvelgti į valstiečius, darbiečius, socialdemokratus, netgi liberalcentristus ir ten išvysime tokią publiką, kuri savo gobšumu, naudos siekimu lenkia netgi senuosius komunistus. Ir jie nuolat traukiami į valdžios struktūras. Štai uolus Šiaulių komunistas, buvęs Seimo narys ir šio miesto meras V.Juškus paskirtas darbuotis premjero G.Kirkilo patarėju savivaldybių reikalais. Taigi be jaunojo A.Januškos, Premjero aplinkoje atsirado dar vienas išbandytas ir patikimas kadras. Beje, šiauliečiai kultūrininkai pasakojo, kad kažkada partijos kooptuotas į Šiaulių teatro direktorius stiprinti partinįideologinį darbą tarp nepatikimų aktorių ir neturėjęs jokio supratimo apie teatrą jau po nepriklausomybės atkūrimo savo kabinete laikė LTSR vėliavą tikėdamasis, kad laikui atėjus ją iškels. Apskritai Šiauliuose netrūksta ir daugiau tokių. Antai toks profesorius, atrodo, ir dabar tebedirbantis Šiaulių universitete, Mindaugas Stakvilevičius vis dar skelbia komunistinius šūkius jo ir kitų tikrųjų bolševikų įkurtoje Lietuvos socialistų partijoje. Aišku, dabar tik nedaugelis žino apie tokios partijėlės egzistavimą. Tačiau kas žino, jos paslaugomis kai kas gali ir pasinaudoti. Juk štai dar nenugramzdintas į marginalų pelkę ubagų karalius skelbia, kad vėl kepsiąs jautį Kauno Rotušės aikštėje. Vadinasi, kažkas davė pinigų šiam jaučiui nupirkti ir jam kepti. Nes pats V.Šustauskas deklaruoja esąs vos ne socialiai remtinas ir net taksistu rengiasi tapti. Todėl visiškai nurašyti tų marginalinių darinių nederėtų. Jie visi dar egzistuoja Teisingumo ministerijos partijų sąrašuose. Neabejotinai jau po Naujųjų metų atsiras ne vienas ir ne du mesijai ir gelbėtojai, kuriuos išmes valdančioji grupuotė, nestokojanti protų mulkinimo idėjų. Juk pakanka prisiminti, kaip buvo šaipomasi iš draugės Kazimiros Prunskienės įkurtos Moterų partijos. Ir ką gi matome tos moterys virto valstietėmis, dabar dar ir liaudininkėmis, susiglemžia didelę dalį ES pinigų ir net šokdina patį Premjerą, socdemų vadą.
Todėl kalbėti, kad senoji nomenklatūra išgyvena vos ne paskutines dienas (na, gal dar metus kitus), yra arba nesusigaudymas situacijoje, arba žvilgsnis į dabartinę padėtį pro rožinius akinius. Juk ir dabartinis Premjeras, ir jo patarėjai, apskričių viršininkai pakankamai jauni žmonės. Kaip ir buvęs VSD generalinis direktorius ar vis dar VSD šefo pavaduotoju tebesantis Darius Jurgelevičius, raginęs nesiknaisioti po kaulais Baltarusijoje tragiškai žuvusiam buvusiam kolegai Vytautui Pociūnui. Pagaliau kad ir Vilniaus apskrities viršininkas, buvęs LTSR komjaunimo pirmasis sekretorius Alfonsas Macaitis. Dabar jis, kaip ir sovietmečiu, propaguoja Vilniaus ir Gardino srities (Baltarusija) draugystę. Na, lygiai tokią pačią, kokią Maskva liepdavo užmegzti LTSR sostinei su Minsku. Tiktai, gink Dieve, ne su Ryga ar Talinu. Dabar, kalbėdamasis su vienu rusų žurnalistu ir paklaustas, ar jis dėl tokios draugystės nebijo užsitraukti kai kurių Lietuvos politikų nemalonę, atsakė, kad tokių politikų priekaištai jo visiškai nejaudina. Svarbu, kad ir Vilniaus apskričiai, ir Baltarusijos Gardino sričiai būtų gerai. Na, o paklaustas, kaip jam pavyksta visą laiką išlikti valdžioje, atsakė, jog dar jaunystėje buvęs jaunas, perspektyvus, baigęs aukštąjį mokslą. Buvau pastebėtas ir įvertintas. Žinoma, įvertintas. Už nepaprastą uolumą brangiajai partijai. Galima priminti, kaip jis Atgimimo metais kartu su LTSR liaudies švietimo ministru Henriku Zabuliu 1988 m. gruodžio 15 d. miestų ir rajonų liaudies švietimo skyriams ir komsomolo miestų bei rajonų komitetams išsiuntinėjo rūstų raštą apie tai, kad pastaruoju metu atskirose rajonų, miestų mokyklose jaučiamos negeros tendencijos užtikrinant tvarką ir drausmę. Esą auklėjamajame darbe pašlijo darbo drausmė, o užklasinės veiklos procesai sunkiai valdomi. Susilpnėjo komjaunimo ir pionierių organizacijų veikla. O blogiausia, pasirodo, yra tai, kad besikuriantys nauji neformalūs moksleivių judėjimai nepersekiojami. LTSR liaudies švietimo ministerija ir LLKJS Centro komitetas savo ruožtu nepalaiko nepamatuotų skautų judėjimų. Pasirodo, komjaunimo organizacijos privalo imtis atitinkamų priemonių. Tą pačią dieną LTSR švietimo skyrių vedėjams buvo išsiųsta H.Zabulio ir A.Macaičio instrukcija, nurodanti, kad mokyklų vadovai privalo elgtis ryžtingai ir imtis priemonių prieš moksleivius, o ypač mokytojus, kurie atlieka baisų dalyką: kursto pionierių ir komjaunimo organizacijų uždarymą. Tad viskas pakankamai aišku, kas buvo ir tebėra tas pastebėtasis ir įvertintasis dabartinis Vilniaus apskrities viršininkas.
Šiaip ar taip, rugsėjis prasidėjo triukšmingai ne tik dėl mokslo metų pradžios, t. y. Rugsėjo 1-osios, paskelbimo blaivystės diena. Tas triukšmas ir šurmulys sunkiai suvokiamas. Ypač kai rimti politikai ir žinomi žurnalistai ėmė skelbti, jog mokinukai, negavę naujųjų mokslo metų pradžios dieną išgerti, yra baisiai nuskriausti, verslininkai patirs didžiulių nuostolių ir pan. Nusišnekėta iki to, kad Lietuva verčiama musulmoniška valstybe, o sugalvojusieji tokią nesąmonę, anot paties Prezidento, yra vos ne Afganistano talibai. Belieka tik apsimūturiuoti galvas turbanais.
Taip pat nesibaigia kalbos ir diskusijos dėl amžinąjį atilsį buvusio VSD karininko V.Pociūno. Jau tapo tradicija, kad dėl buvusio VSD karininko žūties, kurią vis daugiau žmonių vadina nužudymu, tyrimo atnaujinimo labiausiai kalti tie patys konservatoriai ir, anot buvusio aukšto LKP veikėjo, rašančio vedamuosius rusiškame savaitraštyje Litovskij kurjer, Vlado Būtėno, V.Landsbergio intrigos. Na, o dėl V.Būtėno, tai tiek jau to. Kažkada auklėjęs Afganistano komunistus, tokia pat dvasia vis dar tebeauklėja ir savo tautiečius. Aišku, kartu visaip dergdamas nepriklausomybės atkūrimo iniciatorius.
Bet štai vėl išlindo kiek pritilęs buvęs sovietinių laikų disidentas S.Stungurys. Žurnalėlyje Gairės (perėjusiame iš garsiojo okupacijos laikų Komunisto), iš esmės neokomunistų organe, jis išdėstė, kad konservatoriai iš V.Pociūno istorijos kraunasi politinį kapitalą. O ypač S.Stunguriui nepatinka, kad velionis po mirties buvo apdovanotas aukščiausiu valstybės apdovanojimu, kas sukėlė tam disidentui nemalonius jausmus
Ką gi, minėto Gairių autoriaus pasažai ne naujiena. Jis tiesiog jaučiasi ligonis, jei kiekviename vieno bulvarinio dvisavaitraščio puslapiuose nors kiek neiškeikia ir purvais neapdrabsto V.Landsbergio. Todėl pats laikas anam pasekti bičiulio A.Terlecko pavyzdžiu ir tapti tvarkos ir teisingumo agitatoriumi ar lygiuotis į Liberalcentristų frakcijos seniūną V.Bogušį. Tiesa, drg. S.Stungurys, kiek prisimenu, jau seniai yra drg. A.Brazausko partijos narys ir netgi, kaip matyti, labai uolus narys. Beje, tie neva liberalcentristai, turintys net dviejų ministrų portfelius, jau broliaujasi su A.Paulausko socialliberalais. Taigi formuojama dar viena politinių chameleonų komanda. Tačiau kas gi nenori gyventi geriau? Štai ir Vilniaus skyriaus V.Muntiano pilietininkai urmu pasuko pas liberalcentristus. Suvokė, kad kur jau čia jų įkūrėjui V.Muntianui lygintis su buvusiu sostinės meru A.Zuoku, kuris nepalyginti gudresnis. Kokių gi dar gudročių sulauksime? Bet ir gudročiams ne visada pasiseka: štai buvęs prokuroras ir Seimo pirmininkas, atrodo, buvęs labai gudrus, bet vis dėlto iki ko nusirito, liko prie sudužusios geldos ir pasirengęs prisišlieti prie mauruoto kranto. O juk vaizdavo tokį svarbų valstybininką.
© 2007 XXI amžius
|