|
Lietuva tampa laisvės simboliu
Edmundas Simanaitis
Sąmoningiems Lietuvos piliečiams bene skaudžiausia buvo susitaikyti su Kremliaus propagandos peršamu mitu neva raudonarmiečių divizijos, po Lenkijos nukariavimo dislokuotos mūsų šalyje nepriklausomybės gynimo dingstimi, grąžino Lietuvai sostinę Vilnių ir dalį Vilniaus krašto. Tuomet dar nebuvo viešai kalbama ir rašoma apie slaptą Stalino ir Hitlerio suokalbį pasidalyti Rytų Europos nepriklausomų valstybių teritorijas. Trūko informacijos, nors gandų apie jį būta ir tada. Įžvalgesni piliečiai, o valstybės politikai bemaž visi, puikiai suvokė, kad iškilo visiškai reali grėsmė šalies nepriklausomybei. Nekviesta svetima kariuomenė laisvoje šalyje ir valstybės nepriklausomybė absoliučiai nesuderinami dalykai. Propagandinis garantas, kaip pradurtas vaikiškas balonėlis, netrukus subliuško prasidėjo krašto okupacija ir aneksija.
Visoms tautoms, atgavusioms ar atsikovojusioms nepriklausomybę, svarbiausia yra kuo greičiau išstumti iš šalies svetimą karinę jėgą, kuri kelia grėsmę, nėra pavaldi valstybės valdžiai ir vien savo buvimu daro neigiamą įtaką vidaus ir užsienio politikos raidai. Svetima nekviesta kariuomenė tai geležinis kumštis, pakeltas virš suvereno žemės šeimininko galvos. Galima tik spėlioti, kada jis smogs.
Šia proga verta priminti išlaisvinamosios okupacijos sveiką poveikį visuomenei ir jos raidai. Bene labiausiai įsimenantis yra Vokietijos pavyzdys. Sąjungininkų okupuotoje Vakarų Vokietijoje denacifikacija truko beveik porą metų. Kaltieji nuteisti, naciams sulaikytos teisės dirbti teisėsaugoje, savivaldoje, švietimo sistemoje ir pan. Lietuvoje nei dekagėbizacija, nei desovietizacija ar liustracija nevyko. Tiesą pasakius, tą padaryti okupacinės kariuomenės užimtame krašte vargu ar buvo įmanoma.
Ir vis dėlto Lietuva buvo pats tikrasis perestroikos ledlaužis. 1991 metų rugpjūčio pabaiga buvo kupina istorinių įvykių. Pučistai Maskvoje pralaimėjo. Šis faktas Lietuvai buvo ypač reikšmingas. Europos ir pasaulio valstybės viena paskui kitą skelbė pripažįstančios atsikūrusią Lietuvos Respubliką. Ne atsiskyrusią nuo sojūzo, o lietuvių tautos suvereno teisėmis atkūrusią valstybingumą, prieš pusę amžiaus agresoriaus klasta ir smurtu panaikintą.
Rugpjūčio 23 dieną parlamentas nutraukė SSRS represinės struktūros KGB veiklą Lietuvoje, nors pati struktūra nebuvo nei išardyta, nei teisiškai persekiojama. Ji greitai transformavosi ir ištirpo priedangos firmose. Tą pačią dieną sostinės Lukiškių aikštėje buvo nugriautas ir pašalintas svarbiausias regimasis okupacijos simbolis Lenino paminklas. Buvo perimta Lietuvos Respublikos sienų apsauga ir pasienio režimo kontrolė. Daug gyvybiškai svarbių teisės aktų buvo priimta ir konkrečių valstybės atkūrimo darbų padaryta, tačiau gausūs svetimos okupacinės kariuomenės daliniai, dislokuoti Lietuvoje, kėlė grėsmę ir galėjo bet kuriuo metu paralyžiuoti teisėtos valdžios veiklą ir pradėti masines represijas.
Daugelio politikų ir istorikų vertinimu po nepriklausomybės paskelbimo pats svarbiausias ir lemtingas įvykis ne tik Lietuvai, bet ir kitoms Baltijos šalims, taip pat ir visai Europai buvo okupacinės kariuomenės pasitraukimas iš Lietuvos. Artėjo popiežiaus Jono Pauliaus II atvykimo į Lietuvą data. Politikams ir piliečiams toli gražu buvo ne tas pat, į kokią Lietuvą atvyks Jo Šventenybė: į laisvą šalį ar į dar tebekontroliuojamą pavergėjo. Tai buvo ne retorinis, o vienas iš rimčiausių klausimų tiek politiniu, tiek ir visuomenės moralės požiūriu.
Pirmasis Trečiosios Lietuvos Respublikos vadovas prof.V.Landsbergis rugpjūčio 22 dieną mitinge Nepriklausomybės aikštėje kalbėjo: Tegu tai, kas įvyko šiomis dienomis, būna lūžis dabartinės Lietuvos politikoje. Gana žemintis! Lietuva niekuo nekalta ir nieko neskolinga. Tai Rusija kalta ir skolinga, tai Rusija turi išvesti savo paskutinius kareivius be jokių sąlygų ir dar atsiprašyti, kad per ilgai buvo ir negerų dalykų padarė. (...) Rusija negali išvengti atsakomybės, kai pati paskelbė, kad perima viską, ką padarė Sovietų Sąjunga. Taigi derybos vyks, vyks jos ir dėl žalos atlyginimo, dėl kitų dalykų ir mums reikalingų normalių santykių su Rusija. O dėl kariuomenės išvedimo dalykai aiškūs. Jokių naujų derybų dėl išvedimo iki visiško išvedimo nereikia.
Tokiais žodžiais buvo pabrėžtas tuo metu pats svarbiausias vidaus ir užsienio politikos prioritetas. Ne mažiau jie buvo reikalingi Kremliaus propagandos bauginamai visuomenei nuraminti ir parodyti būtinumą susitelkti, siekiant visiško išsilaisvinimo. Pagaliau atėjo 1993 m. rugpjūčio 31-oji. Likus iki pusiaunakčio keliolikai minučių, paskutinis karinis ešelonas su užsilikusiais okupacinės kariuomenės kariškiais ir ginkluote nesustodamas kirto Kenos stotyje Lietuvos ir Baltarusijos sieną. Būtent šią dieną baigėsi sutartinis kariuomenės pasitraukimo terminas. Suspėta! Ir be incidentų! Jaudinantis istorinis rugpjūčio paskutinės dienos vidurnaktis! Demokratėti pradėjusios Rusijos prezidentas B.Jelcinas palaikė Lietuvos valstybingumo idėją.
Negaliu nepaminėti dar vieno išskirtinai pilietinio ugdymo prasme svarbaus istorinio fakto. Popiežius Jonas Paulius II, su vizitu atvykęs į Lietuvą, 1993 m. rugsėjo 5 d. kalbėdamas diplomatiniam korpusui, paminėjo ir lietuvių tautos pastangas atsikovoti atimtą laisvę: Beveik pusę amžiaus Lietuva ir kitos dvi Baltijos tautos, taip pat daugybė kitų valstybių kentė marksistinį režimą ir slapčia puoselėjo savo nacionalinę savimonę bei politinę nepriklausomybę. Centralizuota valdžia vykdė stiprios priespaudos politiką ir neapsakomai varžė asmenis bei tautas. (...)
Tautos atmintyje turi išlikti neigiami kai kurių praeities diplomatinių sąjungų rezultatai. Didžiųjų valstybių interesai niekada neturi priversti mažos valstybės tapti svetimos galios satelitu arba atimti iš laisvos tautos valią pačiai nuspręsti savo bendrą likimą. Didžiosios valstybės neturi teisės ant mažos valstybės piliečių užkrauti sunkų svetimųjų jungą. Kiekviena valstybė, ginanti savo suverenumą, turi ginti ir kitų tautų nepriklausomybę. (...) Patyrusi daugybę praėjusių metų sukrėtimų, Lietuva tampa valstybe simboliu, kuris ragina derybų keliu ieškoti išeities iš visų žemyną draskančių konfliktų.
Tuo metu man teko garbė darbuotis savaitraščio Tremtinys neetatiniu korespondentu. Lydėjau Šventąjį Tėvą su didele grupe kolegų. Štai kelios eilutės iš to meto užrašėlių: Geraširdiškumą spinduliuoja jo veidas. Pontifiko dvasios galia srūva iš milžiniško nesutepto autoriteto, kuriam lygaus pasaulyje rasti vargu ar įmanoma. Nematau kitos tokios asmenybės. O būtent tokio autoriteto mums labiausiai stinga. Reikia ryžtis patikėti juo be jokių dvejonių.
Lietuva tampa Laisvės simboliu, o Lukiškių aikštė dar tuščia. Matyt, dar ne visiškai pateisiname Popiežiaus išsakytą charakteristiką. Reikia tikėtis kitų metų Laisvės diena bus sėkmingesnė.
© 2007 XXI amžius
|