|
Gruzijos likimas
Marius Markuckas
Gruzijos ir Rusijos santykiai vis labiau komplikuojasi. Pastarųjų savaičių įvykiai, t.y numesta bomba, numuštas lėktuvas ne kas kita, o vaizdingi to įrodymai. Maža to, turint tokius ,,iškalbingus duomenis būtų galima drąsiai teigti, jog dvišaliai šių valstybių santykiai tampa ne tik komplikuoti, bet ir atvirai grėsmingi. Kita vertus, sakyti, jog tai gana netikėta, taip pat nebūtų teisinga. Taip yra vien todėl, kad Rusijos ambicijos dėl Gruzijos niekur neišnyko nuo Sovietų Sąjungos žlugimo laikų, o pastaruoju metu jos tapo dar aiškesnės.
Juoba kad ir įrodymų išties esama. Ko gero, jau niekam ne paslaptis, kad vienokiu ar kitokiu būdu Tbilisio atžvilgiu Maskva argumentum baculinum naudodavo pakankamai seniai. Be abejo, tai labiausiai išryškėjo tuomet, kai Gruzijos prezidentu tapo provakarietiškų pažiūrų politikas Michailas Saakašvilis (2004 m. sausis). Rusijai netekus galios manipuliuoti Gruzija kaip sau lojalia periferija, prasidėjo aiškiai regimi konfliktai, kurie žymėjo ne tik tikrąją Gruzijos laisvėjimo pradžią, tačiau kartu vaizdžiai simbolizavo ir platesnį t.y. ideologinį bei vertybinį susidūrimą tarp autoritarinių ir demokratinių principų. Norintiems konkrečių to įrodymų būtų galima priminti ne tik Kremliaus vadų ,,išdaigas su dujų kraneliais ar garsųjį 2006 metų tarpvalstybinį pašto ir transporto ryšių nutraukimą (to pasekmė Rusijoje dirbę gruzinai nebegalėdavo parsiųsti uždarbio į namus), tačiau ir vis dar intensyviai naudojamą ,,Trojos arklį t.y. dirbtinai aštrinamą Pietų Osetijos ir Abchazijos autonomijos klausimą.
Tad, kaip galima matyti, Rusijos vadų veiksmų spektras, vartojamas siekiant Gruziją atitolinti nuo euroatlantinių struktūrų, išties platus: ne tik elementariai pirmapradiškas apeliavimas į žmogiškuosius (pirmiausia pačių gruzinų) jausmus pasitelkiant fizines bei materialines ,,sankcijas, bet ir globalesnis veikimas (daugiausia skirtas tarptautinei bendrijai) siekiant Gruziją parodyti tik kaip vidaus konfliktų kamuojamą, o kartu ir visiškai necivilizuotą kraštą. Visgi galima drąsiai teigti, jog tiek lokalaus, tiek globalaus ,,veikimo esmė panaši: pirmiausia priversti paprastus gruzinus suabejoti demokratiškos bei nepriklausomos šalies verte ir, antra, visam likusiam pasauliui, kuriam bent kiek įdomi Gruzija bei jos likimas, darsyk pamėginti įrodyti, kad ji pati yra agresorė (nepripažįstanti kitų autonomijos), taigi nieko bendra su jokiu vakarietišku pasauliu neturinti valstybė. Patikėjus tuo, Rusijai, žinoma, tektų labai priimtinas šio regiono ,,gelbėtojos, ,,prižiūrėtojos ar ,,taikdarės vaidmuo.
Tiesa, teigti, kad Gruzijoje išties nesama jokių problemų nebūtų korektiška. Taip esti vien todėl, kad vis dar, kaip žinoma, nėra pasiektas tikrasis valstybės vientisumas t.y. lyg ir Gruzijai priskiriamos Pietų Osetijos bei Abchazijos sritys de facto yra ne kas kita, o, kaip jau ir minėta, rusiški ,,Trojos arkliai, didžiąja dalimi priklausantys nuo Kremliaus šefų valios. Paprastai kalbant, nors šių sričių vadovai ir apeliuoja į tai, kad siekiama kurti savas autonomiškas bei visų pripažįstamas respublikas (o Gruzijos valdžia tam trukdo), tačiau kartu, analizuojant kai kuriuos faktus, nesunku įsitikinti, kad toks deklaruojamas laisvės troškimas nėra begalinis tai puikiausiai įrodė ir dar ne per seniausiai vykę rinkimai Pietų Osetijoje. Jų metu, kaip žinoma, buvo renkamas ne tik prezidentas, tačiau ir surengtas referendumas, kurio rezultatai aiškiai atskleidė, kad osetinai labiausiai nori ne laisvės, o tik kito ,,pono (t.y. tapti Rusijos valdoma dalimi). Tiesa, faktas tas, kad užsienio valstybės ir Pietų Osetijos, ir Abchazijos autonomijos vis dar nepripažįsta, tad ir pastarieji rinkimai bei referendumas tarptautine prasme neturėjo didelės politinės reikšmės.
Tačiau kad ir kaip ten būtų, egzistuojant tokiai ambivalentiškai situacijai, tarytum atsiranda ir atitinkamas pagrindas rusų ,,taikos armijos buvimui šioje teritorijoje. Kartu nesunku suprasti, kad vis dar nesant vienareikšmiško arba visuotinai priimtino ir visas puses tenkinančio apibrėžimo, kas visgi yra Pietų Osetija ir Abchazija, galima būtų teigti, jog svetimos armijos buvimas ne savoje teritorijoje esti tik dar vienas veiksnys, kurio pagrindinis tikslas destruktyviai paveikti Gruzijos integravimąsi į Europos Sąjungą bei NATO. Tokiu būdu būtų išsaugomas tam tikras laiko tarpas, per kurį galima bandyti keisti gruzinų pasirinktą, tačiau Rusijai neįtinkantį kelią. Be to, savaime suprantama, būtų pristabdytas ir Vakarų (pirmiausia JAV) skverbimasis į posovietines erdves. Kitaip sakant, garsusis ir vis dažniau tarptautinių santykių diskurse vartojamas ,,konkurencijos principas čia taip pat veikia: ,,kuo daugiau JAV tuo mažiau Rusijos. Kremliaus vadus tai, savaime suprantama, neramina. Būtent todėl galima sakyti, kad pastarasis iš pirmo žvilgsnio Gruzijos ir Rusijos konfliktas turi ir kur kas gilesnę bei platesnę geopolitinę prasmę nei tik dviejų valstybių nesutarimai.
Esant tokiai situacijai, deja, privalu konstatuoti, kad ir toliau įtampa neatslūgs. Belieka viltis, kad dažnėjantys rusų lėktuvų ,,pasiskraidymai po svetimas valstybes nespės įgyti sukrečiančių karo formų ir aukų bus išvengta. Kitokiu atveju Gruzijos likimas gali tapti vėlgi labai miglotas.
© 2007 XXI amžius
|