|
Konservatoriai, būkite budrūs
Perfrazuojant žinomą patarlę galima pasakyti, kad genys margas, o Lietuvos politinė padangė dar margesnė. Šiandien niekas negali paneigti, kad ryžtinga konservatorių pozicija daugeliu klausimų sutrukdė Seime prastumti negerus dalykus: ir jų požiūris į KGB rezervistus, ir Arvydo Pociaus darbai savo poste, ir pagaliau Artūro Paulausko požiūris (vadinkim tai nekompetencija) į Seimo kanceliarijos darbą, galų gale Vytauto Pociūno žūtis. Žmonės tai mato, girdi ir dauguma supranta konservatorių nuostatas. Partijos reitingas lėtai, bet užtikrintai kyla, kas labai nervina ir kelia rūpestį kairiosioms ir apykairėms partijoms.
Rinkimai ne už kalnų, o tai puikiai supranta patys kairieji. Mąstantys žmonės regi, kada valdančioji dauguma gudrauja vienu ar kitu klausimu, kaip po griaustinių dundėjimo ir žaibavimo iš debesų virš žemgrobių galvų nulijo tiek lietaus, kad jo neužtektų sudrėkinti katino ūsams, kaip vystosi reikalai su Kuršių Nerijos ir rekreacinių zonų bei nacionalinių parkų užstatymu, kur nebus kaltų, nes tie, kurie tai leido, jau ne vienas perkeltas į kitą darbą, o kalti bus, kaip ir sovietmečiu, iešmininkai. Atrodo, esant tokiai padėčiai, socdemų lyderiai aiškiai sunerimo. Tuo labiau kad į partiją subėgo nemažai kitų partijų draugų, ypač darbiečių.
Ko atbėgo dalis darbiečių iš savo partijos, tampomos priešmirtinių konvulsijų, pas socdemus? Vykdyti socdemų programos atsisakant savos? Betgi sakoma, kad į svetimą vienuolyną su savo taisyklėmis nelendama. Be to, priglaudęs darbiečius, savo populiarumo nepakelsi, nors ir kokia populistinė būtų darbiečių partija. Taigi tenka ieškoti pagalbos, bet lieka tik konservatoriai. O štai čia įžiūriu politines žabangas šiems iš staiga atsiradusios socdemų draugystės, nors iš karto tai lyg ir nepastebima. Anksčiau, formuojant valdančiąją daugumą, konservatorių nereikėjo. Tos koalicijos, nors ir subyrėjusios, kitaip ir šiandien negaliu pavadinti, kaip Moskovskaya osobaya kaalycyja, nes vienas jos narių ir dabar ten, o kodėl ten, tai, kaip sakoma, net ir ežiui aišku. Dabar, kai pagalvoji, ačiū Dievui, kad konservatorių nebuvo koalicijoje, užtat liko švarūs.
Ir štai koks netikėtumas, Premjeras konservatorių sąskrydyje, o tremtinių ir politinių kalinių sąskrydyje kitas ministras. Premjeras kalba apie partijų santykius, Andrius Kubilius rimtai galvos, ar palaikyti ir toliau valdančiąją daugumą. Štai ir spaudoje, ir per televiziją matome besišypsančius abiejų partijų lyderius. Ir kaip tada žmogui provincijoje suprasti, kad jie visai nėra draugai politikoje. Bet taip gražiai bendrauja, kalba apie paramą, tad koks skirtumas, už kurį balsuoti.
Sakoma, kad moterys turi nuostabią savybę šviesti atspindėta šviesa, o partija yra moteriškos giminės. Socdemų šviesa gęsta, konservatorių stiprėja. Natūralu, kad, prisiglaudus prie konservatorių, bus galima atspindėti ir dalį jų šviesos, pagaliau, turint jų palaikymą, liksi valdžioje, o ten bus matyti. Tačiau klausimas daug rimtesnis: ar galima išvis pasitikėti socdemais? Labai daug kas prisimena Seimo posėdį, kuriame buvo svarstomas delikatus klausimas apie vieno didelio objekto privatizavimą. Į A.Kubiliaus pastabas ir klausimus apie jo privatizavimą, adresuotus Algirdui Brazauskui, kurį šis reikalas tiesiogiai lietė, Premjeras pakeltu tonu metė atsakymą: O jūs Williamsą (suprask, privatizavote tokiu atseit nusikalstamu modeliu, kurį intensyviai, ypač prieš rinkimus, eksploatavo visi konservatorių nedraugai R.G.). Šventajame Rašte pasakyta: Kiekvienas žmogus tebūna greitas klausyti, bet lėtas kalbėti (Jok 1, 19).
Pamiršo A.Brazauskas tąsyk, kad emocijos kariui ir politikui yra kenksmingos, ko nepamiršo A.Kubilius, lediniu balsu pasakęs: Jūs žinote, kad tai melas, ir jūs bijote tiesos. A.Brazausko skubi reakcija (O čia Seimas) buvo nei į tvorą, nei į mietą. Panašiai atsakė rusas amerikiečiui, pastebėjusiam, kad jis skurdžiai gyvena: O pas jus negrus linčiuoja.
Arba dar vienas atvejis, tik žymiai ryškesnis. Vienoje televizijos laidų A.Brazauskas su pasibaisėtina arogancija ant visos Lietuvos pasakė žodžius, ir kas juos girdėjo, niekada neužmirš: Landsbergis man neegzistuoja. O, čia inteligencija net nekvepėjo! Ne veltui akademikas Dmitrijus Lichačiovas sakė, kad galima apsimesti geradariu, užjaučiančiu, mylinčiu, bet neįmanoma apsimesti inteligentu. Visi mokėmės mokykloje, kad egzistuoja primatai, bet ne homo sapiens. Šie baisūs pasakyti žodžiai tik aiškiai parodė, kad žmogus, buvęs aukščiausiuose valstybės postuose, nė už grašį neturi kilnumo jausmo.
O juk buvo laikas, jie stovėjo greta tribūnose. Ir štai, užuot neleidęs šmeižti pirmojo nepriklausomos Lietuvos vadovo ir sudrausminęs tai darančius, pasako tokius žodžius. Jų buvo galima išmokti tik ten, kur iš kiekvieno valstybės vadovo, bet tik po jo mirties, būdavo išsityčiojama. Išskyrus priešpaskutinį Jelciną, atsiėmusį keikto prakeikto demokrato duoklę dar gyvam esant. Vėlgi, perfrazuojant garsų posakį: Koks valdovas, tokie ir pavaldiniai, taip ir norisi pasakyti: kokia partijos lyderio nuostata, tokia ir partijos narių. Žmonių išmintis patarlėse, o viena jų sako: Kas pirma pasako, o po to pagalvoja kvailys, kas pirma pagalvoja, o po to pasako protingas, o kas kalba tai, ką kalba kiti, yra partijos narys.
Štai dabar, konservatoriams galvojant paremti ateityje valdančiąją daugumą ar ne, atsakyti paprasta pasiremiant amerikiečių santykių su kinais patirtimi, nes yra tam tikrų panašumų. Būnant Amerikos prezidentu Ričardui Niksonui, Kinijos komunistai, aišku, norėdami neprarasti įvaizdžio pagal savo sampratą, pradėjo diplomatinius santykius pasitelkę pingpongo diplomatiją stalo teniso, nekalto pažiūrėti komandų susitikimo. Žinodami jų filosofiją, kad gyvenimas (pagal Karlą Marksą) yra kova, kova už taiką, kova už duoną, kova su žvirbliais (vyresni žino tai), amerikiečiai pasakė, kad draugauti galima neužmirštant, kad draugystė taip pat yra kova.
Nedaug liko laiko, iki prasidės rinkimų agitacinės batalijos, o kol laikas slenka konservatorių naudai, neturėtų valdančioji dauguma Seime tvarkytis, kaip jiems patinka. Išmintingi politikai yra sakę, kad opozicija neturi be saiko puldinėti pozicijos, nes kartu griauna ir savo įvaizdį. Socialdemokratams ieškant palaikymo, vertėtų prisiminti posakį: Bijok danajų, dovanas duodančių. Ir pratęsiant mintį, bijok socialdemokratų draugystę siūlančių, prisimenant jų lyderio žodžius apie prof. Vytautą Landsbergį.
Juk niekas iš konservatorių negarantuotas, kad ryt neišgirs apie save kažko panašaus. Tik prasidės priešrinkiminė kova, ir atsibus iš komos būsenos visokios komisijos, ir vėl rimtais veidais kalbės apie konservatorių aferas Mažeikiuose, Pakaunės savanorių maištą, Bražuolę, Abromavičiaus žūtį, o tada jau konservatorių palaikymo nereikės. Kaip atsibodo vis tas pats apie atseit blogus konservatorius, ir bus aiškinama apie jų kaltę dėl neįvesto euro, šiandieninę infliaciją per 5 proc., dėl žmonių išgrobstytų žemių, vagiamų Europos Sąjungos pinigų. Ir pagaliau teks mums patiems susigalvoti, dėl ko dar kalti konservatoriai. Atrodo, kad socialdemokratų viešųjų ryšių specialistams teks griebtis naujų fantazijų.
Stebint iš šalies Socialdemokratų partijos gyvenimą ir veiklą, susidaro įspūdis, kad prasidėjo vidinė trintis tarp senosios gvardijos ir jaunųjų kolegų ir jau panašu į vykstančią partijos eroziją. Įsileisdami darbiečius ir kitus, socdemai pasielgė labai neapdairiai. Ne batų valyti jiems atėjo svečiai, o vietų Seime ir postų. Per televizijos debatus prieš Seimo rinkimus A.Brazauskas siūlė Viktorui Uspaskichui pasislėpti, bet, dalijantis rinkimų apygardas ir pozicijas rinkimų sąraše, šito darbiečiams nepasiūlysi. Todėl pusiau juokais, pusiau rimtai, o gal ir visai rimtai galima sakyti, kad socdemų laukia tai, ką šaukdavo pirato Silverio papūga: Ruoškis mūšiui!. Partijos viduje, dėl postų, nes socialdemokratai paraudusiomis akimis žiūrės, kaip atėjūnai stumia juos iš lizdų Seime ir postų valdžioje. O toks mūšis tik paspartins partijos erozijos evoliuciją. Duok, Dieve.
Dr. Rimantas GINTARAS
© 2007 XXI amžius
|