Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Lietuva.Pasaulis
Nuomonės
Parodos
Portretas
Švietimas
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Didis mokslininkas, kilnus žmogus, sektinas lietuvis

Aldona KAČERAUSKIENĖ

Steponas Kolupaila – Notre Dame (JAV) universiteto profesorius su žmona Janina

Pikčiausios pasaulio jėgos sunaikino laisvąjį mūsų gyvenimą, išblaškė ramius žmones, išžudė juos, išniekino. Jos siekė ištrinti lietuvių vardą, išrauti jų sielą, išnaikinti mūsų kultūrą. Per ištisus dešimtmečius kankinami, žudomi ir tremiami, mes nepalūžome.

Prof. Steponas Kolupaila

Rugsėjo 14-ąją sueis 105-eri metai nuo profesoriaus, hidrologijos (mokslo, tiriančio Žemės rutulio vandenis, jų savybes, dinamiką ir ryšį su kitais geografinės sferos elementais) pradininko Lietuvoje, visuomenės veikėjo, publicisto, jaunimo mylėtojo, kilnaus ir nepaprastai aktyvaus žmogaus Stepono Kolupailos gimimo. Susipažinę su jo gyvenimo būdu, randame daug sektinų pavyzdžių mūsų materialėjančioje kasdienybėje. Tad nors trumpai peržvelkime jo gyvenimo kelią, stabtelėdami ties svarbiausiais momentais.

Iš Vabalninko (Biržų r.) apylinkių kilęs tėvas, medicinos felčeris Jonas Kolupaila, ir motina, dvarininkaitė Liudvika Labunskaitė, užauginę šešetą vaikų, suprato mokslo reikšmę, su paaugusiais trimis sūnumis ir trimis dukterimis kėlėsi ten, kur arčiau buvo mokyklos. Šeimos katalikiškos nuostatos įsitvirtino vaikų sąmonėje, lydėjo juos visą gyvenimą.

Steponas, trečiasis Kolupailų vaikas, gimė Tuminiškėse (Daugpilio apskr.). 1911 metais aukso medaliu baigė Mintaujos gimnaziją. Studijoms pasirinko Maskvos matavimų institutą, kurį baigė 1915 metais, ir įgijo geodezijos inžinieriaus specialybę. Gabus jaunikaitis buvo pakviestas dirbti tame pačiame institute profesoriaus asistentu ir paragintas rengtis profesūrai. Norėdamas pagilinti žinias, Maskvos žemės ūkio akademijoje studijavo melioraciją, susidomėjo hidrometrija (mokslas, kuriantis metodus ir prietaisus įvairiems dydžiams, apibūdinantiems tekančių vandenų savybes ir režimą), tapusia jo mokslinių tyrimų objektu. 1919 metais S.Kolupailai suteiktas profesoriaus vardas.

1916-aisiais Steponas vedė Janiną Tomaševičiūtę, užaugusią inteligentiškoje, gausioje šeimoje, tuomet studijavusią Maskvos konservatorijoje. Juodu sutuokė lietuvis kunigas Maskvos Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. 1920 metais gimė pirmasis kūdikis – dukrelė Evelina. Kitos dvi dukros gimė vėliau, šeimai gyvenant Lietuvoje. Revoliucijos sukelta sumaištis – nuolatinės kratos, maisto atsargų atiminėjimas, profesorių atleidinėjimai iš darbo, Lubiankos kalėjime uždarytas brolis Ignas ir sesuo Elena ir kt. – gyvenimą Maskvoje darė nebeįmanomą. Vienas bičiulis kvietė jį profesoriauti į Varšuvos politechnikos institutą, kitas – į Rygos politechnikos institutą. Tuo metu Rusijoje pasklidę lietuviai inteligentai būriais grįžo į nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą. Tėvo gimtinės ir žmonos tėviškės šauksmas nugalėjo kitus viliojančius pasiūlymus ir 1921 metais Kolupailų šeima grįžo į Lietuvą. Šiam apsisprendimui svarbus buvo ir klasės draugo Kazio Bizausko, Vasario 16-osios Akto signataro, tuometinio švietimo ministro, paraginimas grįžti į Lietuvą. Iš K.Bizausko gavo pirmąją užduotį – organizuoti meteorologinių stočių tinklą. Pirmoji darbo vieta – Dotnuvos žemės ūkio technikumas. 1922 m. vasario 16 d. buvo atidarytas Lietuvos universitetas Kaune. S.Kolupaila kviečiamas privatdocentu į Technikos fakulteto Hidrotechnikos katedrą. Po metų jam suteikiamas docento vardas. Kartu dar dirbo daug kitų darbų: dėstė Aukštesniojoje technikos mokykloje, įsteigė ir vadovavo Susisiekimo ministerijos Plentų ir vandens kelių valdybos Hidrometrinei partijai, kuri 1930 metais buvo pavadinta Hidrometriniu biuru, skaitė paskaitas visuomenei, organizavo mokslines konferencijas, pats jose dalyvavo, daug rašė spaudai. Jo straipsnių rasime prieškario spaudoje: dienraštyje „Lietuva“, „Krivulės“ žurnale, informacinėse knygose lietuvių ir anglų kalbomis „Visa Lietuva“, Lietuvos universiteto Technikos fakulteto leidinyje „Technika“ ir kt. Jo straipsnių temos – Lietuvos hidrologijos, hidrografijos, meteorologijos ir krašto pažinimo klausimai. Daug laiko paskyrė Nemuno tyrinėjimams, kurių dalį aprašė populiarioje knygoje „Nemunas“. „Gražiausias ir sėkmingiausias mano gyvenimo laikas buvo skirtas Nemuno studijoms. Būdamas XX amžiaus realistas-technikas, siekiau „pažaboti“ Nemuną naudingam žmonijos darbui, todėl matavau jį, tyrinėjau, stengiausi įsprausti į tabelius, grafikus ir formules. Bet kartu lyg XIX amžiaus romantikas mylėjau jį, kaip „naminę mano upę“, žavėjaus jo nepaliestu gamtos grožiu, lankiau ir kitus skatinau lankyti, stengiaus atskleisti įdomią jo praeitį, rašiau apie jį visomis kalbomis“, – tai paties S.Kolupailos žodžiai.

Jis keliaudavo ne tik Nemunu. Vadovavo kelionės baidarėmis Lietuvos upėmis ir ežerais, 1936 metais aplankė didžiųjų užtvankų statybą JAV ir Kanadoje, įvairiu metu lankėsi Lenkijoje, Italijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Maroke.

Darbai universitete sekėsi. 1926 metų pavasarį docentas S.Kolupaila pakeltas esktraordinariniu profesoriumi. Aukštojoje Fredoje, kur gyveno Kolupailų šeima, įrengta hidrometriniams instrumentams tikrinti taranavimo laboratorija, kurios instrumentai buvo vis tobulinami. Laboratorijoje buvo taranuojami Latvijos ir Estijos hidrometriniai prietaisai. 1939 metais išleidžiamas S.Kolupailos parengtas universitetinio lygio vadovėlis „Hidrometrija“ (I tomas). Netrukus jo autorius pakeliamas ordinariniu profesoriumi. 1940 metų pabaigoje išleidžiamas „Hidrometrijos“ antras tomas. Lygiagrečiai su darbu universitete S.Kolupaila vadovavo Energijos komiteto Vandens jėgų skyriui.

Nemažai laiko teko skirti visuomeninėms organizacijoms. Jis priklausė studentų skautų Vyčio korporacijai, rašė straipsnius „Skautų aidui“, skaitė paskaitas, pasakojo kelionių įspūdžius. 1933 metais „Skautų aidas“ išleido jo knygelę turistams „Mūsų vandens keliai“. Prof. S.Kolupaila buvo studentų technikų ateitininkų korporacijos „Grandis“ globėjas. Tos korporacijos buvęs pirmininkas inžinierius Pilypas Narutis rašė: „Plati profesoriaus Kolupailos asmenybė žavėjo visus, o grandiečiams jis buvo ne tik globėjas, bet ir pavyzdys, ir pagelbėtojas visuose profesiniuose ir lietuviškuose reikaluose... Jis buvo mums ir artimas draugas, ir kartu autoritetas“. Prof. S.Kolupailos straipsnius ir nuotraukas mielai spausdindavo Studentų ateitininkų sąjungos leistas dvisavaitinis žurnalas „Studentų dienos“. Prof. S.Kolupaila globojo ir studentų organizaciją „Plieno vyrija“, kurios tikslas – išugdyti susipratusius lietuvius inžinierius. Savo globotiniams jis pasakojo kelionės įspūdžius po Vilniaus kraštą, skaitė paskaitas apie Amerikos techniką: užtvankas, tiltus, transokeaninius laivus milžinus, dangoraižius, organizavo ekskursijas į Latviją, kur apžiūrėjo ant Dauguvos statomą hidroelektrinę.

Prof. S.Kolupailos visuomeninė veikla prašoko universiteto sienas. Jis dalyvaudavo „Naujosios Romuvos“ klubo diskusijose, buvo aktyvus Lietuvos fotomėgėjų draugijos narys, vėliau pirmininkas, dalyvaudavo parodose; jo humanistiniai įsitikinimai visiškai atitiko kalinių globos draugijos „Soterija“ principus, buvo išrinktas į šios organizacijos valdybą, skaitė daug paskaitų kaliniams. O kur dar jo veikla Lietuvių-Amerikiečių ir Lietuvių-Švedų draugijose, kur jam teko iždininko pareigos. Kauno radiofone jis skaitė paskaitas Lietuvos hidrologijos temomis, buvo laukiamas kaip įdomus pašnekovas Mokytojų sąjungoje, Darbo rūmų gimnazijoje, Meškeriotojų draugijoje ir kt. Ėjo visur, kur buvo kviečiamas.

Gali kilti klausimas: iš kokių versmių profesorius sėmėsi energijos, kokiais metodais ilgindavo savo parą? Pirmiausia turėjo gerą, mylinčią, jo rūpesčiais gyvenančią žmoną, palaikančią namų ramybę ir jaukumą. Antra, labai pradėjo dar jaunystėje išsiugdyta ištvermė. Keldavosi šeštą valandą ryto; papusryčiavęs imdavosi darbo. Po pietų trumpam priguldavo. Po atliktų darbų grįžęs namo, užkąsdavo ir sėsdavo prie rašomojo stalo. Per vakarienę bendraudavo su šeima. Po vakarienės – vėl darbas iki vidurnakčio. Po dvyliktos valandos – poilsis. Sekmadienių rytais eidavo į bažnyčią. Mėgo muziką. „Kol prieinama gera muzika, žmogus neturėtų jaustis nei vienišas, nei nelaimingas“, – sakydavo. Mėgo knygas. Kartais pats jas įrišdavo. Pavargęs nuo mokslinio darbo, skubėdavo į fotolaboratoriją, kur ryškindavo juostas. Buvo kuklus ir santūrus, nemėgo prabangos, nerūkė, nevartojo alkoholinių gėrimų. Pasitaikydavo, kad bibliotekose įsigilinęs į knygas pamiršdavo papietauti.

Studentai mėgo savo profesorių, gerbė jį ir jautė gilią padėką už suteiktas žinias. „Neišlaikyti egzamino – beveik negirdėtas dalykas. Daug duoti, pratinti moksliškai galvoti ir dirbti, pasinaudoti vadovėliais, literatūra, nesirūpinant, kiek studentas gali sutalpinti formulių į savo atmintį – buvo S.Kolupailos darbo metodas“, – prisimena buvę studentai.

1940 m. birželio 15 d. Vytauto Didžiojo universiteto Technikos fakultete buvo ginami diplominiai darbai, į gyvenimą išleisti 22 nauji inžinieriai. Greta šių džiugių naujienų, prof. S.Kolupailos užrašų knygutėje – nerimą keliantis įrašas: „SSRS kariuomenė žygiuoja. Ultimatumas“. Jis geriau už kitus suvokė okupacijos siaubą – dar nebuvo pamiršęs porevoliucinės Rusijos teroro. Eidamas Statybos fakulteto dekano pareigas, prof. S.Kolupaila bandė gelbėti buvusius kolegas. Prof. Stasys Dirmantas rašė: „Kolupaila išgelbėjo mane nuo pražūties“. Dr. Jonas Grinius prisiminė: „Esu profesoriui Kolupailai labai dėkingas už suteiktą paramą per pirmąją sovietinę okupaciją“. S.Kolupaila sielojosi, kad nuo bolševikinio teroro nepavyko išgelbėti mielų bičiulių prof. Prano Dovydaičio ir dr. Igno Skrupskelio.

Vienas iš mėgstamiausių prof. S.Kolupailos laikraščių buvo „XX amžius“. Biografai suskaičiavo net 45 jo straipsnius, paskelbtus šiame laikraštyje. 1940 m. birželio 27 d. vidaus reikalų ministro M.Gedvilo įsakymu buvo uždaryti nepriklausomoje Lietuvoje ėję laikraščiai ir žurnalai. Kol kas leidimas nebuvo atimtas iš „XX amžiaus“ ir „Lietuvos žinių“. Siekiant pratęsti „XX amžiaus“ leidimą, draugų įkalbėtas prof. S.Kolupaila prisiėmė vyr. redaktoriaus pareigas. Liepos 12-ąją buvę šio dienraščio redaktoriai dr. I.Skrupskelis ir dr. P.Dielininkaitis buvo suimti. Prof. S.Kolupailai, paskutiniajam „XX amžiaus“ redaktoriui, šias pareigas teko eiti tik tris savaites. Rugpjūčio 1 dieną šis dienraštis kartu su „Lietuvos žiniomis“ buvo uždarytas.

Netrukus vieną okupaciją pakeitė kita. Prof. S.Kolupaila liko Hidrologijos-hidraulikos katedros vedėju, dėstė tuos pačius dalykus. Vokiečių okupacinės valdžios varžtai vis labiau veržė... Uždarius universitetą, teko imtis gudrybių, kad studijos vyktų neoficialiai. 1943 metais studentai gynė diplominius darbus, gavo diplomus.

Artėjant frontui, Kolupailų šeima traukėsi iš Lietuvos. Kaip ir visi, tikėjosi greitai sugrįžti. Deja, profesorius Lietuvos daugiau nebepamatė. Iš pradžių apsistojo Vokietijos pietuose, katalikiškoje Bavarijos žemėje, Kempteno mieste. Už darbą seno pažįstamo dr. L.Otto įmonėje gavo pastogę ir maisto korteles. Dirbdamas vis stengėsi būti naudingas kitiems. „Dar dirbu gimnazijoje, aukštuosiuose kursuose, turiu ir kitų visuomeninių pareigų“, – rašė bičiuliui kun. dr. Juozui Prunskiui.

1948 metais Kolupailų šeima persikėlė į JAV. Profesorius gavo darbą Notre Dame universitete. Vėl prasidėjo intensyvus kūrybingas gyvenimas. 1955 metais jam suteiktas ordinarinio profesoriaus vardas. Be skaitomų paskaitų, 1949-1951 metais jis šiame universitete suprojektavo hidraulinę laboratoriją, kuri pradėjo veikti 1954 metais. Kaip ir Lietuvoje, profesorius mokslinėse konferencijose skaitė pranešimus, buvo daugelio draugijų narys, kai kurių – pirmininkas, rašė ir spausdino straipsnius moksliniuose žurnaluose, parengė kapitalinį veiklą anglų kalba „Hidrometrijos bibliografija“. Pasaulio žurnalai spausdino veikalo recenzijas, profesorius sulaukė daugybės padėkos laiškų. Keletas veikalo egzempliorių profesoriaus rūpesčiu pateko į Lietuvą.

S.Kolupaila su džiaugsmu sutiko naujieną apie JAV pradedamą leisti „Lietuvių enciklopediją“. Šiam reikalui pats rašė straipsnius, recenzavo kitų parašytus.

Visą gyvenimą profesorius domėjosi okupuota Lietuva, rašė straipsnius „Draugui“, „Tėviškės žiburiams“, „Technikos žodžiui“, recenzavo Lietuvoje išleistas knygas.

Į okupuotą Lietuvą profesorius nesiveržė, į laisvąją nebesuspėjo. Jis mirė 1964 m. balandžio 6 d.

Užbaigti norėtųsi paties profesoriaus žodžiais: „Tik tas žmogus laimingas, kuris turi aiškų gyvenimo tikslą. Mano tikslas aiškus kaip kristalas – tirti žavingą Dievo kūrinį – gamtą ir stengtis ją prasmingai palenkti žmogaus naudai, pirmiausia savo krašto žmonių naudai. Artėdamas prie savo laimingo ir turiningo gyvenimo saulėlydžio, jaučiu, kad mano užsibrėžtas darbas tik pradėtas. Jį tęsti ateina jaunoji karta. Tad raginu mūsų mielą jaunimą pasišvęsti kilniems idealams ir eiti Lietuvos keliu“. Teišgirsta šiuos žodžius visi, teperduoda vieni kitiems iš lūpų į lūpas kaip prof. Stepono Kolupailos testamentą.

© 2007 „XXI amžius“