|
Ar tikrai tautinė mokykla nereikalinga?
Kazys BLAŽEVIČIUS
Pernai prezidentas Valdas Adamkus viešai pareiškė, kad istorija Lietuvos mokyklose dėstoma nevykusiai. Tokią išvadą jis padarė susipažinęs su istorijos vadovėliais, kurie, švelniai tariant, prastai parašyti. Tuo stebėtis nereikia. Lietuvoje istoriko J.Žiugždos auklėtiniai istorijos moksle dar užsakinėja muziką. Kai kuriems jų prieškaris tėra buržuazijos siautėjimo laikotarpis, 1926 m. gruodžio 17 d. perversmas demokratijos užuomazgos žlugimas, 1941 metų birželio sukilimas holokausto Lietuvoje pradžia, 1944-1953 metų partizaninis karas beprasmis galingo okupanto provokavimas ir t.t.
2006 m. lapkričio 21 d. Prezidentas, išklausęs Kazlų Rūdos Kazio Griniaus gimnazijos istorijos mokytojos Birutės Bujauskienės puikią paskaitą, skirtą herojiškam partizaniniam karui, konstatavo, kad istorijos dėstymą jaunimui būtina iš esmės pagerinti. Su tuo reikia sutikti. Belieka tik apgailestauti, kad tai nepadaryta nuo Atgimimo pradžios. Juo labiau kad paties Prezidento iniciatyva 1990 metais Lietuvos mokykloms buvo pateikta 300 tūkst. A.Šapokos istorijos vadovėlių. Tų pačių, už kurių turėjimą okupacijos metais epochos protas, garbė ir sąžinė apdovanodavo nemokamu bilietu į Sibiro tyrlaukius.
Norint iš esmės pagerinti istorijos mokymą, negalima apsiriboti tik partizaninio karo išsamiu dėstymu. Anuo metu nepaprastai nuožmus ir kruvinas visatautinis pasipriešinimas XX amžiaus barbarams vyko todėl, kad mūsų laisvės kovotojai buvo tikri patriotai, idealistai, dori žmonės, kurie Tėvynę mylėjo labiau nei gyvenimą. Juos tokiais išauklėjo Pirmosios Lietuvos Respublikos mokykla, dabar vadinama tautine. Išsivadavus iš bolševikų vergijos, apie tokią mokyklą svajojo kiekvienas doras žmogus. Tada, pirmaisiais laisvės metais, apie tautinę mokyklą ne tik svajota, bet ir buvo kuriami jos organizavimo planai. Mokyklos reformą įgyvendinti tada sutrukdė į valdžią grįžę buvusieji, kuriems tautinė mokykla nebuvo prie širdies. Švietimo įstaigos reformą gerokai pristabdė ir tai, kad po 1991 m. kovo 11 d., pakirpus sparnus šviesaus rytojaus apologetams, daug jų iš partkomų, rajkomų ir gorkomų sugužėjo į švietimo sistemą, tapo mokyklų vadovais ir nesiskubino solidarizuotis su atgimimo bei Sąjūdžio idealais. Anuo metu netgi Kaune, patriotizmo židinyje, buvo mokyklų vadovų, kurie nesivaržydami skelbė, kad kol bus šiuose postuose, mokykla Vasario 16-osios nešvęs. Situacija buvo tokia nepalanki, kad monsinjoras Alfonsas Svarinskas siūlė mokyklos reformą pradėti nuo visų švietimo įstaigų direktorių pakeitimo.
Keičiantis politinei situacijai šalyje ir rinkimus į Seimą laimėjus patriotinėms jėgoms, 1996 m. gruodžio 13 d. švietimo ir mokslo ministru tapo akademikas Zigmas Zinkevičius. Pats būdamas Pirmosios Lietuvos Respublikos tautinės mokyklos auklėtinis, okupacijos metais negarbinęs stabų ir neparsidavęs už sotesnį kąsnį, jis turėjo aiškią laisvę atgavusios valstybės mokyklos viziją. Toji mokykla turėtų auklėti patriotus, Tėvynę mylinčius idealistus, kurie iš širdies dirbtų Lietuvos labui. Tokius pat patriotus, kurie raudonojo maro metais nedvejodami ėmė ginklus į rankas ir stojo ginti tėvynės garbę ir laisvę.
Savo prisiminimuose (Kaip aš buvau ministru, Kaunas, Judex, 1998) akademikas rašo: Gerai suvokiau man siūlomų pareigų svarbą ir mano sutikimo atveju prisiimamą didelę atsakomybę. Juk norima man patikėti sritį, kuri lems Lietuvos ateitį. Kokia bus mokykla, tokia išaugs ir jaunoji karta Lietuvos ateitis. (...) Išsivadavus iš bolševizmo, sovietų komandinė švietimo sistema buvo pradėta keisti laisva, vakarietiška. Tasai procesas dar anaiptol nebuvo pasibaigęs, gerokai jį pristabdė LDDP valdymas. (...)
Aiškiai jutau du svarbiausius ir labai pribrendusius pertvarkos uždavinius: būtinai reikėjo pasiekti, kad mokykla ugdytų ne Sovietų Sąjungos (būtent taip!), bet Lietuvos piliečius, gimtojo krašto patriotus, ir, antra, skubiai sustabdyti lietuvių nutautinimą per mokyklas Pietryčių Lietuvoje, kur lietuvybė jau kabojo ant plauko.
Z.Zinkevičiaus didžiulis autoritetas, moralinės savybės, aiški pilietinė pozicija bei nuoseklus ir principingas tikslo siekimas labai nepatiko kosmopolitizmo ir globalizmo šalininkams bei įvairiems politikieriams, tarp jų ir kai kuriems buvusioje Krikščionių demokratų partijoje, kurios nariu buvo ir pats ministras. Prasidėjo totalinė propagandinė ataka prieš ministrą. Ir kuo tik nebuvo kaltinamas vienas žymiausių mūsų mokslininkų: buvo priekaištaujama, kad jis orientuojasi į praeitį, o ne ateitį, kad jo mokyklos vizija yra archajiška, konservatyvi, neatitinkanti nūdienos tendencijų Vakarų pasaulyje, kad jis priešiškas Vakarams, ministro pastangos patriotizmą sieti su pareiga ginti tėvynę buvo vertinamos kaip militarizmas ir t.t. Ministrą aršiausiai puolė tie, kurie neturėjo savo idėjų ir siūlė visur lygiuotis į Vakarus. Tuo metu dėl mokyklos reformos vyko aštrios diskusijos spaudoje. Patriotinės organizacijos vieningai palaikė akademiką. Štai ką ministrui rašė žinomas disidentas kun. Algimantas Keina, laisvės kovų dalyvis Nepriklausomybės Akto signataras Liudvikas Simutis: Linkime Ministrui taip reformuoti mokyklą, kad moksleiviai joje gautų ne tik visapusišką šiuolaikinį išsilavinimą, bet mokyklos suole išsiugdytų šventą Tėvynės meilės ir pagarbos tėvų ir protėvių papročiams bei tradicijoms jausmą ir tokį patriotizmą, kokį turėjo Tėvynės gynėjai partizanai, nedvejodami aukoję gyvybes už Lietuvos garbę ir laisvę.
Propagandinis karas prieš Z.Zinkevičių buvo toks audringas, kad tautinės mokyklos likimo klausimas buvo sprendžiamas pas prezidentą V.Adamkų. 1998 m. kovo 25 d. ministras supažindino Prezidentą su Lietuvos mokyklos vizija. Atrodė, kad Prezidentas ministrą suprato ir palaikys jį. Premjeras Gediminas Vagnorius palaikė ministrą. Tačiau veikla užkulisiuose buvo taip gerai organizuota, spaudimas Prezidentui buvo toks didelis, kad Z.Zinkevičius galop buvo atleistas iš švietimo ir mokslo ministro pareigų.
Šiame lemtingame sprendime, palaidojusiame užgimstančią tautinę mokyklą, prezidento V.Adamkaus nuopelnas tas, kad jis pasidavė politikierių spaudimui ir patikėjo savo patarėjais, neįvertino tautinės mokyklos svarbos ir bolševikinio marazmo išsivaduojančiai šaliai, leido jos likimą spręsti kosmopolitizmo šalininkams. To tragiško sprendimo rezultatus šiandien turime: patriotizmas išjuoktas, idealizmas suniekintas, tautinė dvasia baigiama numarinti, tarp moksleivių plinta narkomanija, alkoholizmas, panieka mokslui ir darbui, lengvo gyvenimo troškimas vis tai, kas yra blogiausia Vakarų mokyklose.
Kas už tokius tautinės mokyklos reformos rezultatus turi atsakyti? Kur šiandien tie vakarietiškos mokyklos apologetai, kurie prieš dešimtmetį taip aršiai kovojo prieš tokią mokyklą? Kalbomis apie tai, jog pačioms mokykloms leidžiama rinktis pertvarkos kryptį, atsakomybės nepavyks išvengti. Reformos kryptį lemia ne leidimas, bet mokymo programos ir pagal jas rengiami vadovėliai. Jų turinys ir privertė Prezidentą pareikšti, kad istorijos mokymą būtina iš esmės gerinti.
Prieš dešimtmetį mokykla buvo kryžkelėje. Toje pačioje kryžkelėje ji tūpčioja ir šiandien. Laimė, yra mokyklų, kuriose pedagogai supranta savo atsakomybę už jiems patikėtą jaunuomenės pilietinį ir patriotinį auklėjimą. Tačiau tai ne Švietimo ir mokslo ministerijos nuopelnas. Tai entuziastų, patriotų, pedagogų iš pašaukimo nuopelnas, už tai jiems nuoširdžiausia padėka.
Mokyklos reformos rezultatai visos tautos skausmas. Štai ką savo prisiminimuose rašo akademikas Z.Zinkevičius apie mokyklos būklę tuo metu, kada jis ryžosi ją pertvarkyti.
Stovėjome kryžkelėje. Nuo sovietinės švietimo sistemos reikėjo pereiti prie laisvos, kuri būtų paremta pasaulietine patirtimi, krikščionybės ir lietuvių tautiniais idealais. Taigi iš esmės reikėjo ne reformuoti bolševikinę švietimo sistemą (...), bet visą tą sistemą pakeisti kitokia. (...) Tai ne revoliucinis pakeitimas, bet ilgalaikė evoliucija, kurią pagreitinti nelengva. (...)
Nenuostabu, kad laisvę atgavusioje Lietuvoje buvo nemažai mokyklų, kurioms Vasario 16-oji, Kovo 11-oji ne jų šventė. (...)
Patriotiškumo supratimas mokykloje ir gyvenime negali būti primityvus bei deklaratyvus, jis turi būti gilus. Turime ugdyti Lietuvos Respublikos piliečius, pasiryžusius ją ginti, kaip darė pokario partizanai. (...)
Bolševikinio mąstymo žmonės bijojo tautinės mokyklos atgimimo.
Akademikas ministru išbuvo vienerius metus ir keturis mėnesius, tačiau spėjo švietimo sistemos reformai suteikti pozityvų impulsą. Vertindami ministro atliktą darbą, prof. Vytautas Ambrazas ir akademikas Bronislovas Grigelionis rašė: Ministro Z.Zinkevičiaus pastangomis pasiektas ryškus persilaužimas švietimo srityje... Per vienerius metus jis padarė tai, ko nesugebėjo padaryti kone dešimt ministrų.
Šiandien belieka tik apgailestauti, kad Z.Zinkevičiaus sėkmingai pradėto darbo niekas vėliau nesistengė tęsti. Kopijuojant svetimųjų patirtį prarasta dešimt metų, todėl vilčių, kad valstybė atras politinės valios grįžti prie tautinės mokyklos vizijos, beveik nėra. Kas išdrįs teigti, kad vykstanti švietimo sistemos pertvarka nenuves į aklavietę? Tai, apie ką prabilo Prezidentas, rodo, jog einama aklavietėn...
Kas išdrįs teigti, kad, susiklosčius ekstremaliai situacijai, atsiras jaunimo, neginkluoto giliu pareigos jausmu ir meile Tėvynei, kuris nedvejodamas paseks Pirmosios Lietuvos Respublikos savanoriais, išėjusiais ginti gležnutę atgimusios valstybės nepriklausomybę, laisva valia išdrįs pakartoti 1944-1953 metų partizanų žygdarbius, kai, paėmus ginklą į rankas, mažai buvo vilties išlikti gyvam?.. Nereikia būti naiviems stebuklų nebūna. Pareiga šeimai ir tautai, meilė tėvynei ir gimtinei ugdoma šeimoje ir mokykloje. Ne kosmopolitinėje, bet tautinėje mokykloje.
Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais iš nebūties ir siaubingų karo griuvėsių pakilusi valstybė padarė viską, kad deramai pagerbtų laisvės kovose kritusių savanorių atminimą. Savanorių kapų kauburėliai, paženklinti kukliais betoniniais kryželiais, buvo supilti daugelyje krašto kampelių. Žodis savanoris buvo tariamas su tokia pats pagarba kaip knygnešys. Laisvės kovoms atminti buvo statomi paminklai, o laikinojoje sostinėje Kaune pastatytas europinius standartus atitinkantis įspūdingas Vytauto Didžiojo karo muziejaus kompleksas. Ano meto valdžia istorijai paliko tautos pagarbos ir dėkingumo ženklą savo laisvės gynėjams. Tačiau svarbiausia, ką tada dori valdžios vyrai padarė, jie iš nieko, tuščioje vietoje sukūrė tautinę mokyklą. Trūko pinigų, nebuvo mokytojų, vadovėlių ir švietimo įstaigų, o tautinė mokykla sėkmingai funkcionavo! Nepaprastai sunkiomis sąlygomis ir per trumpą laikotarpį toji mokykla išugdė patriotus, kuriems lemtingais tautai metais tėvynė buvo brangesnė už gyvenimą. Anuo metu autoritetų hierarchijoje po kunigo ėjo mokytojas.
Šiandien ekonominės galimybės šimteriopai didesnės. Milijonieriai skaičiuojami ne dešimtimis ar šimtais, bet tūkstančiais. Save tautos elitu laikantys važinėja prabangiausiais automobiliais, atostogauja brangiausiuose užsienio kurortuose, statosi karališkas pilaites ir t.t. Ką tas elitas padarė, kad deramai būtų pagerbtas nelygioje kovoje kritusių tėvynės laisvės ir garbės gynėjų partizanų šventas atminimas? Ką per šešiolika laisvės metų padarė garbei tų, kurie apsaugojo tėvynę nuo masinio kolonizavimo? Paminklai laisvės gynėjams statomi visuomenės iniciatyva. Laisvės kovų archyvas, kaupęs aukso vertės informaciją apie laisvės kovas, buvo leistas Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos vardu (dabar jau nutrauktas) vos ne vieno žmogaus pastangomis. Laisvės kovų dalyviai atsiminimus rašo ir leidžia savo lėšomis.
Tautos kultūros indikatorius yra jos požiūris į savo laisvės gynėjus. Didžiuotis šiandienine kultūra pagrindo neturime. Per šešiolika metų valstybė net nepabandė sudaryti partizanų, jų rėmėjų, ryšininkų ir kitų pasipriešinimo dalyvių vardinių sąrašų. Sostinėje, Lukiškių aikštėje, seniai turėjo būti pastatytas paminklų kompleksas laisvės kovose žuvusiųjų garbei: herojui Partizanui, didvyriškai partizano Motinai, saugumo požemiuose iki išprotėjimo kankintai jaunutei ryšininkei ir t.t. Kas deramai atžymės buvusias partizanų apygardas, įamžins istorinių kautynių vietas, pastatys bent kryžius žinomose partizanų žūties vietose, paženklins turgavietes ir stribų buveinių prieigas, kur buvo tyčiojamasi iš partizanų palaikų ir t.t? Ką valstybė padarė, kad pasaulis žinotų, jog XX amžiaus viduryje Lietuvoje vyko aršiausiais ir Europoje ilgiausiai trukęs partizaninis karas?
Per šešiolika metų partizanų herojizmui įamžinti valstybė nieko nepadarė todėl, kad prie jos vairo atsisėdo buvusieji tie, kuriems laisvės gynėjai niekad nebuvo prie širdies. Banditais jų jau nevadina, tačiau gerbti nenori. Buvusiųjų požiūrį į partizanus geriausiai iliustruoja pats A.Brazauskas. Pasisakydamas istorikių ir politikų diskusijoje Veidu į tiesą, jis kalbėjo: (...) Aš vis dėlto dar pasigendu visos tiesos apie Lietuvoje prieš sovietų okupaciją kovojusius partizanus. Mes matome tik tuos žmones, kurie su ginklu rankose miškuose kovojo su NKVD, su stribais. Net negalima užmiršti, kad banditai, vadinamieji miško broliai, išžudė 25 tūkstančius paprastų kaimo žmonių, dažnai visai ne stribų ar kokių enkavėdistų (Kauno diena, 1999 12 22). Taip samprotauja Lietuvos Prezidentas, kuris, mūsų gėdai, nežino savo tautos istorijos. Šis gėdingas reiškinys dar kartą patvirtina prezidento V.Adamkaus teiginį, jog istorijos mokymą būtina iš esmės pagerinti.
O A.Brazauskui belieka patarti paskaityti 37 tomus Laisvės kovų archyvo, J.Lukšos-Daumanto, A.Ramanausko-Vanago ir dorų istorikų knygas. Tada jis galės atsakyti į savo paties klausimą: Kas tas visažinis, galintis dabar pasakyti, kurie iš jų buvo teisesni? Partizanai ar stribai? Kam jau kam, bet Prezidentui privalu žinoti.
1999 sausio 12 d. Lietuvos Respublikos Seimas valstybės teisės aktu pripažino Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio 1949 m. vasario 16 d. Deklaraciją. Vadinasi, LLKS priklausiusių karinių ir visuomeninių grupuočių didvyriškoji kova su okupantais ir jų talkininkais pripažįstama juridiškai teisėta, pilietiškai patriotiška, doroviškai šventa. Kartu tai yra ir juridinis pagrindas istorijos vadovėliuose rašyti tiesą apie partizanus, okupantus ir jų talkininkus.
Balanos gadynėje, knygnešystės epochoje, audringais pirmojo tautinio atgimimo metais formavosi mūsų tautinės mokyklos pradmenys: pagarba ir ištikimybė gimtajai kalbai, tėvų, protėvių papročiams ir tradicijoms, meilė tėvynei, nenumaldomas laisvės siekis... Visa tai atvedė tautą į išsvajotąją Vasario16-ąją.
Ypatingą vaidmenį tautinė mokykla atliko Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais kultūrinio, socialinio ir ekonominio gyvenimo raidoje. Būtent tada tautinė mokykla pradinė, gimnazija ir aukštoji per istoriškai trumpą laiką suformavo naująjį iš nebūties atgimusios Lietuvos pilietį, kuriam buvo būdinga tvirta moralė, pagarba darbui, idealizmas, tiesos, tėvynės meilė, atsakomybės už tautos ir valstybės likimą suvokimas. Tautinei mokyklai turime būti dėkingi, kad per pusę amžiaus vergijos mūsų širdyse išliko stipri neapykanta okupantams ir gyva laisvės viltis.
Nebūkime naivūs ir nemanykime, kad, Prezidentui paraginus, tuoj iš esmės bus pagerintas istorijos mokymas, o kartu ir Lietuvos ateities jaunimo pilietinis, dorovinis, patriotinis ir kultūrinis ugdymas. Objektyvių kliūčių tam daugybė: amoralios komercinių televizijų programos, siautėjanti geltonai raudonoji spauda, nevaržoma penktosios kolonos ardomoji veikla, pilietinės atsakomybės už valstybės likimą rinkimų metu nesuvokimas, beviltiškumo pojūtį skatinantis visų valdžių dorovinis nuosmukis ir t.t.
Tautinės mokyklos vaidmens ignoravimas didina globalinių tendencijų pavojų iš bolševizmo pančių besivaduojančiai tautai. Turėkime viltį, kad to pavojaus akivaizdoje mūsų tautai pavyks rasti dvasinių jėgų, kurios apsaugos ją nuo išnykimo. Didis mūsų tautinio atgimimo šauklys Vladas Putvinskis, daug prisidėjęs prie tautos gyvasties išsaugojimo, yra sakęs, kad, žlugus valstybei, ji atgimti gali, tačiau išnykusi tauta niekada neatgims. Būkime budrūs, kad neįvyktų taip, jog, ignoruodami tautinės mokyklos svarbą, patys savo rankomis spartiname pražūtingą globalizacijos procesą.
© 2007 XXI amžius
|