Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Lietuva.Pasaulis
Nuomonės
Parodos
Portretas
Švietimas
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Lietuviškieji Paviluosto akcentai

Robertas ČERŠKUS

Brolių lietuvių kapą žymintis ženklas

Brolių kapo prie Paviluosto pagerbimas. Apie 1994-1996 metus Nuotrauka iš 5-ojo bataliono puskarininkio Viktoro Gulmano archyvo

Marita Horna ir Leonas Čerškus prie Brolių kapo

Greitai pamiršime Vidmanto Urbono mėginimus plaukte įveikti Baltijos jūrą. Lietuvos žiniasklaida mūsų plaukiko daugiamylį žygį tuoj pat užklos naujais lietuvių „laimėjimais“, matuojamais promilėmis bei kitais jutūbais. Valyti Baltiją turbūt paliksime ateities kartoms. Žinoma, jeigu tokių liks, iki galo įgyvendinus lietuvių naikinimo planą, kurį sugebėjo pastebėti net už Atlanto jūrmylių pasislėpęs Bronius Nainys.

Galynėdamasis su bangomis, V.Urbonas tikrai atkreipė žiniasklaidos dėmesį ne vien į save, į savo tėvynę ir užterštą Baltijos jūrą, bet ir į nedidelį Latvijos miestelį Kuržemėje. Į šį ramų Povilo vardu pavadintą žvejų uostą ir planavo iš Gotlando atplaukti „geležinis žmogus“. Ten jį lydėjo lietuvių burlaiviai, ten jo laukė iš Lietuvos atvykę žurnalistai bei vasarotojai ir net didžiulis mūsų kariuomenės sraigtasparnis. Turbūt tiek lietuvių vienu metu Povilo uostas dar nebuvo regėjęs nuo pat 1944-1945 metų…

Nuvykome ir mes ten su tėvu, kuriam jau gerokai per aštuoniasdešimt. Jis jau seniai pageidavo pasisvečiuoti Paviluoste, o V.Urbonas su savo grandioziniu planu kaip tik paskatino įgyvendinti šį norą. Tas seno, ligų kamuojamo Antrojo pasaulinio karo veterano noras, manyčiau, yra nesunkiai suprantamas. Tėvui būtų buvę labai įdomu ir džiugu Paviluoste pasitikti tautietį, vien savo fizinių jėgų dėka atplaukusį iš Gotlando, į kurį jam pačiam motorine plokščiadugne valtimi nepavyko pabėgti. Tik tada, prieš 62 metus, tėvo ir keturių jo bendražygių (dviejų lietuvių ir dviejų vokiečių) plaukimas buvo dedikuotas ne ekologijai, o laisvei. Ir lydėjo juos tada ne fotografų ir TV kamerų, o bolševikų naikintuvo šūviai... Abu žygiai (dėl tų pačių priežasčių) baigėsi panašiai: pirmu plaukimu V.Urbonas, nebaigęs distancijos, pateko į „Penelopės“ Kristinos Kazlauskaitės, o tėvas su bendražygiais – į „penelopio“ SMERŠ’o glėbį. Po trijų parų beviltiško galynėjimosi su audringąja Baltija jis irgi nebaigė distancijos...

Kaip ir supratingi Latvijos Respublikos pasieniečiai, Paviluostas mus sutiko pagarbiai ir svetingai. Ši žvejų gyvenvietė prie Sakos upės žiočių, 54 km į šiaurę nuo Liepojos ir tik 150 km į rytus nuo Gotlando salos, miesto statusą įgijo visai neseniai, tik 1991 m. lapkričio 28 d. Miestelio vardadienis bei vardo kilmė taip pat yra labai aiškūs. Tai 1879 m. gegužės 16 d., kai Upės dvaro baronas Otas fon Lilynfeldas (Otto Friedrich von Lilienfeld), Sakos upės žiotyse sumanęs įkurti uostą, įmūrijo kertinį akmenį pirmojo uosto pastato pamatuose (dabar ten muziejus). Tą pačią dieną būsimasis miestas iškilmingoje šventinimo ceremonijoje buvo pakrikštytas Paviluosto vardu (latvių k. Pavilosta, vokiečių k. Paulshafen), barono brolio, Kuržemės gubernatoriaus Povilo fon Lilynfeldo (Paul von Lilienfeld, 1829-1903), garbei.

Šiandien vokiečių barono dvaro pastate yra įsikūrę senelių namai. Apie 1200 gyventojų miestelis turi net trijų skirtingų krikščionių bendruomenių maldos namus: 1930 metų statybos liuteronų, 1897 metų – baptistų, ir 1999-ųjų – Šv. Dvasios katalikų bažnyčią. Katalikai čia atvyko iš Latgalos.

Okupacijos ir karas ženkliai pakeitė miestelio gyventojų sudėtį. Paviluoste yra gatvių, kurių visi gyventojai, karui baigiantis, pabėgo į Švediją. Sovietmečiu netoliese buvo dislokuotos net branduolinės raketos, kurias aptarnaujantys kariai prisidėjo užpildant gyvenvietės demografines spragas... Nepaisant skaudžių praradimų ir prievartinės kolonizacijos, čia latvių dvasinė savastis nebuvo neištaisomai palaužta. Tą šiandien liudija Paviluosto vaikai. Kad ir kokiu laiku ir kokio amžiaus juos sutiktum miestelio gatvėse – visuomet išgirsi guvų pasveikinimą Labdien! arba Labvakar!. Net pravažiuodami dviračiais, jie būtinai pristabdys ir, kiek atsisukę, mandagiai pasveikins bet kurį sutiktąjį. Man tai buvo neįtikėtinas atradimas. Dabar toks natūralus baltietiškas mandagumas analogiškose gyvenvietėse Lietuvoje būtų kažkoks dvasinis rudimentas.

Vasarą į Paviluostą suvažiuoja daug vasarotojų, daugiausia – iš Rygos. Bet čia galima sutikti ir poilsiaujančių lietuvių. Į uostą atplaukia nemažai jachtų, kartais net su Japonijos vėliava. Žmones čia traukia kaimo ramybė, palyginti nedidelės kainos (6-8 latai už lovą), na ir daugiausia saulėtų dienų per metus. Gatvės, kurioje skambėtų triukšminga ir buka muzika, kur galima būtų pademonstruoti savo transporto priemones bei drabužius, čia nerasite. Bet yra daug jaukių gatvelių, kurios visos veda į jūrą. Dar yra meno mokykla su sutvarkyta aikšte, kurioje yra paminklinis akmuo mokytojui Ernestui Šneideriui (1892-1948), miestelio bendruomenės šviesuoliui, be kita ko, inicijavusiam medžių sodinimą. Yra taip pat ir gražiai prižiūrimas Paviluosto 50-mečio parkas, kuriame tebeauga ąžuolas, 1929 metais pasodintas antrojo Latvijos Respublikos prezidento Gustavo Žemgalio (Gustavs Zemgals, 1871-1939). Sovietinės okupacijos, metais (1979 m.), kaip ir tęsdami gražią tradiciją, latviai nepabūgo įsirengti ir parką, skirtą Paviluosto 100-mečiui. Tai trečiasis, taip pat kruopščiai tvarkomas, miesto parkas. Pirmasis yra toliau nuo jūros buvęs Upės dvaro parkas (Upesmuižas parks), kuriame auga retų rūšių medžiai. Parkas ir dvaro rūmai, kurie sudegė 1905 metais, buvo suprojektuoti architekto Makso Pauliaus Berčio (Makss Pauls Berči, 1871-1935) ir pastatyti 1894 metais.

Dar vienas svarbus miestelio pasididžiavimas stūkso pačioje jūroje, netoli kranto. Tai Jūrakmens – lielākais Kurzemes piekraste – jūros akmuo – didžiausias Kuržemės pakrantėje. Jį žino ir kai kurie lietuviai, kuriems „vėjas galvoje“. Tai yra tie, kurie mėgsta pramogauti Baltijos jūroje, pasikinkę vėją. Jie jau seniai pastebėjo, kad ties akmeniu būna smagiausios bangos.

Liūdna, bet tuo Kuržemės jūrakmeniu lietuvių Paviluosto pažinimas ir baigiasi. Niekam iš tautiečių nerūpi, kad, tik kiek toliau į šiaurę nuo to akmens paėjus jūros pakraščiu, boluoja vėjo nugairinta lentelė su užrašu brolių latvių kalba: Krasta sardzes / Lietuviešu Brāļu kapi / (1944-1945) / Nošauti par palīdzību latviešu bēgļiem („Kranto sargybos / lietuvių Brolių kapai (1944-1945) / Sušaudyti už padėjimą latvių bėgliams“).

Ši kukli rodyklė žymi vietą, kur yra palaidoti tragiškai žuvę septyni braliukai – lietuvių kariai. Jų kapą nesunku pamatyti tik už kokių poros šimtų žingsnių nuo tos lentelės einant į kopų gilumą (kryptis yra tvarkingai nužymėta kuoliukais). Tarp pušų ten tebestovi baltas kryžius, kurį 1994 m. gegužės 22 d., Editos Bigelės sukviesti, kartu su vietiniais latviais pastatė Liepojos lietuvių kultūros draugijos nariai. Tos dienos, deja, nesulaukė paviluostietės seserys Morta ir Cecilija Liepinės, kurios per visą bolševikmetį slapčia prižiūrėjo šį Brāļu kapi. Lietuvių karių kapą ir dabar pagerbia bei prižiūri tik vietiniai Paviluosto gyventojai ir kartais – tie patys latvių bėgliai bei jų palikuonys, trumpam atvykę iš Švedijos Karalystės. Tik jie atneša gėlių, uždega žvakeles... Mes su tėvu šią įsisenėjusią Paviluoste besisvečiuojančių lietuvių „tradiciją“ trumpam suardėme, prieš tai kartu su mus čia atlydėjusia Marita Horna aprinkę sudžūvusias gėles ir seniai seniai sudegintas žvakeles...

Tai buvo sekmadienį, liepos 29 dieną, kai „geležinis“ V.Urbonas nuleistomis kopėtėlėmis jau buvo paimtas į virš miestelio kabojusį irgi geležinį Lietuvos kariuomenės (sic!) sraigstasparnį, pasirengusį skrydžiui į Palangą. Kai Paviluoste dar stovėjo ne viena jachta su mūsų trispalve; kai lietuviai poilsiautojai ir turistai turėjo daug laisvo laiko, netgi jeigu ir apsilankė sekmadieninėse pamaldose Šv. Dvasios katalikų bažnyčioje... Gal V.Urbonui reikėjo verčiau savo plaukimą skirti ne Baltijos jūros, o lietuvių tautos ekologijai? Nes ateities kartų, būtent tarp lietuvių, dar gyvenančių prie Baltijos, gali ir nelikti. Ne dėl Baltijos jūros, o dėl Lietuvos dvasinio užterštumo. Lietuvos krašto apsaugos ministerija nepagailėjo šiam tikslui karinio sraigtasparnio su įgula, o štai kukliam žuvusių brolių – lietuvių karių kapui tinkamai sutvarkyti vis trūksta ir norų, ir laiko, ir pinigų. Trūksta net gėlėms bei žvakutėms.

Paviluosto muziejaus darbuotojos – direktorė Irina Kurčanova ir jos kolegė Marita Horna, kurios nuoširdžiai rūpinasi visų septynių lietuvių karių vardų bei pavardžių nustatymu bei jų įamžinimu antkapiniame akmenyje, kreipėsi į Lietuvos ambasadą Rygoje ir paprašė padėti. Yra ir vietinis tautos menininkas, akmentašys, kuris tą darbą pasirengęs atlikti. 2004 m. spalio 24 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, ir taip užverstas darbais, mandagiai atsakė (remdamasis istoriko A.Bubnio studija 2001 metais žurnale „Genocidas ir rezistencija“ Nr. 1), kad „buvo sušaudyti: viršila Macijauskas, grandinis Sendrius, eilinis Salickas, Jonas Bašinskas ir Krasauskas (kitų pavardės nežinomos)“.

Aš, žinoma, ne „Lietuvos genocido centras“, bet man irgi kažkiek rūpi. Todėl grįžęs pasirinkau dvi retesnes pavardes ir, paėmęs telefonų knygą, gan lengvai suradau dviejų žuvusių karių artimuosius bei nustačiau jų vardus. Pasirodo, nei sušaudyto žemaičio Juozo Sendriaus brolis Kazimieras, nei netoliese, Skuodo rajone, Kyvilių kaime, gyvenanti jo sesuo Anastazija, nei Pasvalio rajone, Meškalaukio kaime, gyvenanti aukštaičio Vlado Salicko sesuo Konstancija ir trys broliai – Vilius, Vytautas bei buvęs partizanas Kazimieras – iki šiol nebuvo net informuoti apie jų brolių žūties aplinkybes bei kapo vietą. Dar paaiškėjo, kad antrosios sovietinės okupacijos pradžioje, 1944 metais, kitą iš Sendrių, brolį Antaną, prievarta mobilizavo „Raudonoji armija išvaduotoja“. Kur ir kaip „vaduodamas“ Europą žuvo žemaitis Antanas Sendrius, tikriausiai taip ir liks paslaptimi. Manau, jis žuvo ne mažiau garbingai kaip ir jo vyresnysis brolis Juozas. Pastarojo žūties aplinkybes vaizdžiai aprašė tų įvykių liudininkas, talentingas rašytojas Jonas Laucė (1917-2003):

Netoli duobės stovėjo kovos draugai su šautuvais prie šonų. Jų mintys irgi buvo nelinksmos. Šimtai akių su užuojauta žvelgė į nuteistuosius ir sekė kiekvieną jų judesį.

– Na, vyrai, tik gerai pataikykite, – su šalta šypsena veide garsiai kreipėsi į ginkluotus draugus buvęs grandinis Sendrius, dabar jau be laipsnio ženklo.

Ta jo šypsena daugelį supurtė savo kraupumu, nustebino žmogiškos valios ir charakterio tvirtumas. Turbūt mažai kas pasaulyje egzekuciją sutiko su šypsena. Tą padarė žemaitis nuo Luokės, iš Užlobės kaimo. (Jonas Laucė. „Penktasis savisaugos batalionas“. Vilnius, „Kardas“. 1998)

Į Kuržemės miestelį prie Baltijos kranto 5-ojo lietuvių savisaugos frontinio bataliono kariai, vadovaujami majoro Prano Ambraziūno (1903-1965), atvyko 1944 metais, jau vasarai pasibaigus. Iki tol beveik trejus metus ne savo noru blaškomi po Rytų fronto Šiaurės sektorių (prie Ilmenio ežero, Cholmo, Demjansko katile), jie jau buvo pakankamai patyrę visų Antrojo pasaulinio karo „malonumų“ ir kovose su bolševikais įrodė, kad net su prastesne ginkluote yra nė kiek ne blogesni nei pasipūtę vokiečiai. Juk 1943 metų lapkričio pabaigoje 5-asis lietuvių batalionas (per 300 vyrų) jau buvo dekoruotas keletu Vermachto karinių apdovanojimų: aštuoni kariai apdovanoti Karo nuopelnų kryžiais su kardais, 2-osios klasės (Kriegsverdienstkreutz 2. Kl. mit Schwertern); vienas (vyr. leitenantas Juozas Vainauskas) – Narsumo ir nuopelnų 2-osios klasės sidabriniu medaliu su žalia juostele (Tapferkeits-Auszeichnung 2. Klasse in Silber am grünen, weißgeränderten Band); aštuoni – Nuopelnų medaliais, 2-osios klasės (Verdienstauszeichnung 2. Klasse); 21 karys – Narsumo ženklais su kardais, 2-osios klasės (Tapferkeits auszeichnung mit Schwertern 2. Klasse); 48 kariai – Puolimo ženklais, kuriuos kariai gauna tris kartus dalyvavę fronto puolimuose (Pioniersturmabzeichen); 50 – sužeidimo ženklais (įvairių kategorijų) (Verwundeten-Abzeichen); 282 – Žiemos kautynių medaliu Rytuose 1941-1942 (Winterschlacht im Osten 1941/1942); 41 – Demjansko skydu (Demjanskschild). Vien pastarasis kovinis žymuo, nešiojamas ant kairės munduro rankovės aukščiau alkūnės (šalia trispalvio skydelio su užrašu „Lietuva“), kėlė sunkiai slepiamą pagarbą net ir tarp Rytų fronto keliuose sutiktų vokiečių karių, tikrų frontininkų, kurie dažniausiai save laikė visais atžvilgiais pranašesniais už kitus.

1944 metų vasarą artėjant Lietuvos „išvadavimui“, mūsų vyrai dar mėgino iš Latvijos prasiveržti į tėvynę. Pirmiau žygiavo į kovojančią Sedą, bet kai priartėję prie sienos sužinojo, kad Seda jau užimta, dar bandė eiti per Skuodą. Kai lietuvių batalionas pamatė Skuodo pusėje didžiules gaisrų pašvaistes, jiems liko vienintelis kelias į Lietuvą – pro Palangą (sraigtasparnių jie tada dar neturėjo). Bet čia lietuviai pavėlavo mažiausiai valandą, nes pajūrio kelią jiems matant atkirto sovietų kareiviai, su kuriais bataliono kolonos avangardui teko „profilaktiškai“ susišaudyti (ne be nuostolių). Po to teko trauktis atgal į „Kuršo katilą“, kur jau „virė“ apsupti kiti du frontiniai lietuvių batalionai (13-asis ir 10 (256)-asis; visus tris kartu sudėjus – apie 1500-1800 lietuvių karių).

Iš pradžių 5-ojo bataliono karių uždavinys buvo saugoti daugiau nei 20 km jūros pakrantės nuo Paviluosto Ventspilio kryptimi. Paviluosto–Liepojos ruože budėjo ir kiti du lietuvių batalionai. Visų jų uždavinys buvo „stebėti jūros akvatoriją ir, pamačius laivus, nedelsiant pranešti bataliono ar kuopos štabui telefonu“.

Batalionui pagyvenus pakrantėje savaitę ar dar mažiau, užsimezgė ryšiai su vietiniais gyventojais. Mat greit broliškų tautų atstovai rado bendrą kalbą. Prasidėjo svečiavimaisi, vaišės ir mainai, įskaitant net ginklus. (Jonas Laucė. „Penktasis savisaugos batalionas“)

Baltijos pakrantės apsaugos tarnyba palyginti buvo rami. Bet net ir čia buvo galima žūti. Jaunesnysis leitenantas Eduardas Brazys, 1-osios kuopos būrio vadas, per trejus su viršum metų kovų Rytų fronte (taip pat ir garsiajame Demjansko katile) negavęs nė įbrėžimo, buvo netikėtai nušautas raudonųjų partizanų surengtoje pasaloje. J.Laucė rašo: Kur jį palaidojo, nežinau. Tikriausiai Paviluoste. Vokiečių kariuomenėje nebuvo papročio žuvusius laidoti kur pakliuvo, savo nuožiūra. Tam reikalui būdavo numatomos kapinės, kartais net laukuose arti mūšių vietų.

Vokiečiai jau seniai iš visų Vakarų ir Rytų fronto laukų bei palaukių savo karių palaikus tvarkingai surinkinėja bei garbingai perlaidoja. Tuo rūpinasi dar 1919 metais įsteigta, Vokietijos vyriausybės remiama visuomeninė organizacija – Vokiečių karių kapų globos tautinė sąjunga (Volksbund Deutsche Kriegsgräberfürsorge). Jos tikslas – suregistruoti žuvusių vokiečių karių kapus, esančius užsienyje, juos išsaugoti ir prižiūrėti. Tautinė sąjunga informuoja apie šių karių kapų būklę, pataria viešosioms įstaigoms bei privatiems asmenims, remia tarptautinį bendradarbiavimą karių kapų priežiūros srityje ir skatina jaunus žmones susidraugauti tvarkant žuvusiųjų amžinojo poilsio vietas.

Sunku būtų mums dabar suregistruoti visus lietuvių karių kapus, esančius užsienyje. Ypač Rusijoje. Jau net nekalbant apie jų garbingą perlaidojimą į karių kapines. Bet šiandien tikrai galėtume ir privalėtume atrasti ir pasirūpinti bent jau jaunesniojo leitenanto Eduardo Brazio kapu Paviluoste. Tai neturėtų likti vien giminių rūpesčiu.

Bet dabar atsigręžkime nors į vieną jau žinomą lietuvių kapą šiame jaukiame Kuržemės miestelyje ir deramai jį pagerbkime. Tai ne vien mūsų valstybės, mūsų ginkluotųjų pajėgų, bet ir visos mūsų tautos garbės reikalas. Juk šis Brolių kapas yra ne tik tragiškos XX amžiaus Lietuvos kariuomenės istorijos, bet ir neabejotinos lietuvių ir latvių brolybės simbolis.

Tą 1944 metų žiemą septyni lietuviai Kuršo grupės vado patvirtintu įsakymu buvo sušaudyti savųjų vien už tai, kad savo saugomame ruože praleidinėjo brolius latvius į laisvę. Naktimis iš Gotlando atplaukdavo švedų kateris ir sustodavo. Tada į iš anksto sutartą vietą valtimis atsiirdavo latvių bėgliai. Paėmęs nustatytą skaičių civilių, bėgančių nuo raudonojo teroro, švedų laivas skubiai nuplaukdavo atgal į Gotlandą. Ta nelegali migracija būtų vykusi iki visų norinčiųjų išgabenimo. Paskutiniu reisu į laisvę planavo išplaukti ir dviejų atramos punktų sargybiniai. Bet kažkas kažkam prasitarė, o tas išdavė... Vokiečių karinė lauko žandarmerija suėmė apie 20 karių, visus iš jaunesniojo puskarininkio Luniaus vadovaujamos įgulos. Tardymo metu tik septyni prisipažino, matyt, priremti nenuginčijamų faktų. Jaun. psk. Lunius ir dar 10 jo vadovaujamų kareivių, neigdami ką nors žinoję, nuo mirties bausmės išsisuko. Juos Vermachto karo lauko teismas „iki karo pabaigos“ nusiuntė į drausmės lagerį. Tolimesnis jų likimas nėra žinomas.

Sušaudymui vadovavo jaun. ltn. Bratėnas. Pirmiausia bataliono gydytojas Lyberis sušaudomiesiems prie krūtinių, širdies srityje, prisegė balto popieriaus apskritimėlius, orientyrus taikymuisi. Jaun. ltn. Bratėnas sukomandavo „užtaisyk“. Kareiviai komandą tiksliai įvykdė. (Jonas Laucė. „Penktasis savisaugos batalionas“)

Nereikėtų jų smerkti. Jiems paprasčiausiai nebuvo kitos išeities. Apie puslankiu ties duobe išrikiuotą lietuvių batalioną ant kalvelių buvo demonstratyviai išsidėstę vokiečių kulkosvaidininkai. Buvo net prieštankinį pabūklą atsitempę lietuviams pagąsdinti.

Egzekucijai vadovavo vokietis, lauko žandarmerijos feldfebelis (viršila). Jis įsakė nusirengti viršutinius drabužius. Juozas Sendrius, Juozo sūnus, iš Užluobės kaimo, pirmiausia nusiėmė vokišką kepurę ir paspyrė ją koja, po to ėmė sagstytis mundurą...

Duobėje vienas sušaudytųjų atsisėdo ir ėmė nuo galvos plėšti raištį. Tai pamatęs feldfebelis išsitraukė iš dėklo pistoletą ir iš arti šūviu pribaigė nelaimingąjį. (Jonas Laucė. „Penktasis savisaugos batalionas“)

Po sušaudymo 5-asis lietuvių frontinis batalionas buvo išformuotas. Beveik šimtas jaunesniojo leitenanto Petro Bratėno (žuvo 1944 m.) žinioje buvusių puskarininkių bei eilinių buvo prijungti prie 13-ojo bataliono, kuriam tuomet vadovavo legendinis majoras Jonas Semaška (vėliau Žemaičių legiono vadas Liepa, 1946 metais sušaudytas ir užkastas Tuskulėnuose). Kita, didesnė 5-ojo bataliono dalis, buvo priskirta 10-ajam batalionui. Šis tuomet jau kovėsi pirmose fronto linijose. 10-ąjį batalioną pervadino į 256-ąjį ir naujuoju vadu paskyrė mjr. Praną Ambraziūną.

1945 metų gegužės pradžioje po Kuršo grupės vado įsakymo kapituliuoti dalis 256-ojo lietuvių bataliono karių mėgino bėgti į Švediją, Gotlando salą. Arbačiauskas, Dūda ir Leonas Čerškus šios „distancijos nebaigė“. Ne ką geriau pasisekė ir kitiems tuomet iš Paviluosto startavusiems lietuviams. Mjr. P.Ambraziūnas, kpt. Valdemaras Langė (Langys), vyr. ltn. Jonas Jančys, vyr. ltn. Justinas Plevokas-Juozapavičius, ltn. Vincas Lengvelis, ltn. Soteras Vosylius, ltn. (gydytojas) Vincas Zenkevičius, jaun. psk. Vacys Ingelevičius ir eiliniai Pranas Plaškys bei Stasys Dranseika Gotlandą tada visgi pasiekė, bet pasakojimą apie tai palikim ateičiai…

Kaunas–Paviluostas

P. S. Jau gerokai po karo viena Paviluoste gyvenusi latvė, grybaudama pušaitėmis apaugusiose kopose, netikėtai išvydo nežinomą, paslaptingą kapą. Buvo matyti, kad jis „kažkieno“ prižiūrimas (baltojo kryžiaus tada dar nebuvo). „Nežinomo“ kapo istorija, kurią Ana Kikutė vėliau išgirdo iš miestelio senbuvių, ją įkvėpė parašyti eilėraštį, skirtą tragiškai žuvusiems lietuvių kariams. (Šis eilėraštis kartu su jį lydinčiu straipsniu buvo išspausdintas Liepojos rajono laikraštyje „Kursas laiks“, 1993 m. spalio 26 d. Į lietuvių kalbą jį išvertė šįmetės lietuvių ir latvių jaunimo stovyklos Germaniškyje nariai: ją organizavo Vytauto Didžiojo universiteto Letonikos centras bei Lietuvos ir Latvijos forumo asociacija.)

Ana KIKUTĖ

Sušaudytiesiems kareiviams

Širdie, prisimink
Tą apkerpėjusį kapo kauburėlį,
Tolimam miško kampelyje tylų.
Virš jo ošia samanotos pušys
Ir uodų daina pavakariais dūzgia.
Retsykiais čirkšteli koks paukštis
ir nuskrenda sausus spyglius pabarstęs,
Ir praeitį, laikus senus,
ir kovas užmiršęs.
Širdie, prisimink
ir padėk nebylią gėlę.
Padėk ją meilei, laisvei, tiesai.

© 2007 „XXI amžius“