Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Jei aš tik žvakė, kas tada žvakidė?

A†A mons. jubil. Kleopas Jakaitis (1924–1947–2007)

Monsinjoras jubiliatas Kleopas Jakaitis

Rugpjūčio 31 d. šiauliečiai Katedros šventoriuje smiltimis užbėrė karstą savo ilgamečio klebono, kuris paskubėjo amžinybėn, likus porai mėnesių iki gražaus 60 metų kunigystės jubiliejaus.

Prieš 60 metų, gavęs kunigystės šventimus, K.Jakaitis buvo paskirtas vikaru į Šiaulius ne tik sielovadai, bet ir karo sužalotos bažnyčios – architektūrinio paminklo – atstatymo darbams. Senieji šiauliečiai dar atsimena, kaip jaunasis kunigas dviračiu vežiojo statybines medžiagas. Statybos darbams pasistūmėjus į priekį, 1953 m. buvo atšauktas į Kauno katedrą vikaru, o nuo 1960 m. – Vyskupijos kanclerio pareigoms. Nuo 1965 m. buvo paskirtas Kėdainių šv.Jurgio bažnyčios klebonu, o 1979 m. rudenį pakeitė tuometinį Šiaulių bažnyčios kleboną kun. L.Mažonavičių ir tęsė bažnyčios gražinimo darbus.

Šiauliuose kun. Kleopas Jakaitis (nuo 1984 m. monsinjoras) ištarnavo beveik 30 metų – 20 metų klebonu, o vėliau altaristu ir vyskupo generalvikaru. K.Jakaitis gimė 1924 m. gruodžio 2 d. Raseinių apskr. (dabartinis Jurbarko rajonas), mokėsi Kretingoje, Pranciškonų gimnazijoje. 1943 metų pavasarį baigė Raseinių gimnaziją ir rudenį įstojo į Kauno kunigų seminariją, o 1947 m. gruodžio mėn. gavo kunigystės šventimus.

Kunigas Kleopas buvo kupinas dėkingumo Viešpačiui, kuris jį pašaukė ir laikė tinkamu šiai tarnystei. Jis buvo malonaus, švelnaus būdo, draugiškas, pamaldus, pavyzdingas ir sąžiningas Kristaus vynuogyno darbininkas, šventų tradicijų puoselėtojas, praktiško proto, tyliai darbavosi, gražindamas bažnyčią. Kun. K.Jakaitis niekada nesistengė būti dėmesio centre, tačiau jį vertino visi – tikintieji ir netikintieji, nes jis nevengė ir pasaulietinės visuomeninės veiklos. Du dešimtmečius buvo Lietuvos kultūros fondo Šiaulių sk. tarybos garbės narys, artimai bičiuliavosi su „Polifonijos“ ansambliu. Turėjo aiškų, stiprų, gražų balsą, mėgo giedoti ir dainuoti. Atgimimo metais vienas iš pirmųjų Lietuvoje įsileido į bažnyčią koncertuoti pasaulietišką chorą ir simfoninį orkestrą į presbiteriją. Jo dėka Šiauliuose kasmet nuo Velykų iki Atvelykio vyksta tarptautiniai religinės ir klasikinės muzikos festivaliai. Jo rūpesčiu šiandieninė Katedra turi koncertinius vargonus, kuriuos miesto savivaldybė 1997 metais atvežė iš Frankfurto. Tik gaila, kad iki šiandien jie nesulaukia nuolatinio jais grojančio vargonininko.

Kunigas klebonas Kleopas daug dėmesio skyrė Kryžių kalno tvarkymui. Kai jis atvažiavo į Šiaulius, Kryžių kalnas jau buvo nusiaubtas: ministrų tarybos pirmininko pavaduotojos Leokadijos Diržinskaitės įsakymu, kryžiai buvo nuverčiami buldozeriais, kalnas užsodinamas greit augančiais medžiais ir pagal Vandens projektavimo instituto projektą ruošiamas paskandinti dvokiančia Kulpės upele. Tačiau žmonės naktimis kryžius vėl atstatydavo. Kun. Kleopas telkė talkas ir pats jose dalyvavo.

Per patį Kryžių kalno vidurį eina Šiaulių ir Meškuičių parapijų riba.

Kai Šiaulių apskritis 1989 metais ėmėsi iniciatyvos kalną aptverti, kun. K.Jakaitis finansavo kalno ir jo aplinkos sutvarkymo projektą, geodezinę nuotrauką, kelininkų konsultacijas. Pagal suderintą ir patvirtintą projektą (vėliau atiduotą „Aušros“ muziejui) buvo iškirsti menkaverčiai medžiai, dėl to spauda, radijas, Šiaulių intelektualai sukėlė didelį triukšmą, nors, kai buvo naikinami kryžiai, perkasinėjamas kalnas, jie tylėjo. Tačiau visgi kun. Jakaičio vardo vengė minėti, pasitenkino kitų vardų koneveikimu.

Kardinolas V.Sladkevičius Kryžių kalno priežiūrą ir tvarkymą pavesdavo tai jėzuitams, tai pranciškonams, o darbai tyliai atitekdavo kun. K.Jakaičiui. Dar daug metų, kol sveikata leido, jis rūpinosi juo. Tuose darbuose kun. Kleopui talkino liaudies meistras Adomas Ganusauskas – tvirtino šlaitus, įrengė laiptus su turėklais, pastatė apie 20 kryžių įvairiomis intencijomis. Abu – kun. Kleopas ir Adomas labai liūdėjo, kai 1995 m. rugsėjo naktį Kryžių kalne žuvo jaunas policininkas, saugojęs Popiežiaus dovanotą brangų, daug kilogramų sveriantį žalvarinį Krucifiksą. Dovanotam Krucifiksui akmeninį kryžių tašęs, jį statęs Adomas apgailestavo, kad jo nepaklausė – dovana gerai pritvirtinta ir saugotojo jai nereikia. O vogė ne tą brangią dovaną, bet saugotojo ginklą. Taip keistai piliakalnis pasiglemžė jauną gyvybę.

Šv. apašt. Petro ir Pauliaus bažnyčią konsekravus į Katedrą, klebonas monsinjoras Kleopas tapo altaristu. Nors metų naštos slegiamas, uoliai klausydavo išpažinčių, sakydavo savo aiškius, prasmingus pamokslus – jo nepaliko meilė kunigo darbui. Bažnyčios pastato virsmas katedros pastatu jam buvo labai skausmingas: naujajam interjerui išleistos didelės lėšos, o Katedros vidus nuo to „atšalo“.

Nesėkmių būta ir monsinjorui klebonaujant. Atgimimo metais Šiaulių pietinio rajono tikintieji troško pasistatyti bažnyčią. Savivaldybė skyrė gražų žalią plotą Tilžės gatvės pradžioje, surengė bažnyčios projektų konkursą, kurį laimėjo kaunietis architektas Eugenijus Miliūnas. Bažnyčia čia būtų tapusi pietiniais Šiaulių miesto vartais, o raudonų plytų aukštas bokštas toje pačioje gatvėje – kaip baltoji Katedra – gražiu architektūriniu akordu. Tada buvo ir lėšų, ir medžiagų, ir gerų meistrų. Bet to meto Kauno arkivyskupas kardinolas V.Sladkevičius kuriamai naujai parapijai neskyrė parapijiečių pageidaujamo kunigo. Klebonas monsinjoras Kleopas nesugebėjo susidoroti su iškilusia sunkia užduotimi – naujos bažnyčios statyba. Lėšos išsibarstė, sklypas atiteko kitai paskirčiai, brėžiniai baigia išblukti…

Giedrią laidotuvių dieną Katedros šventoriaus medžiai velioniui sušnaro „Amžiną atilsį“. Jam duoto laiko ir lauko pjūtis baigta, žvakė užpūsta. Nežinojęs poilsio žemėje, pailsės Viešpatyje. Melsdamiesi už jį tikime, kad ir jis Ten melsis už mus.

Apolonija NISTELIENĖ

© 2007 „XXI amžius“